Istoriją, kaip prasidėjo Justinos ir Audriaus kelionė, galite rasti ČIA.
Du mėnesius keliauja po Turkiją
Beveik prieš dvejus metus kelionę po Europą pradėjusi pora praėjusį pavasarį laiką leido Italijoje, iš kurios vyko į Miuncheną aplankyti Justinos sesers, o rudenį sugrįžo į Lietuvą, kur aplankė šeimą, draugus ir susitvarkė automobilio dokumentus.
„Tuomet važiavome pro Vengriją, Bulgariją, aplankėme Slovakiją, Serbiją ir dabar esame Turkijoje“, – vardija J.Glembockytė.
Dar gegužės mėnesį, kai pora pasakojo apie savo keliones su nameliu ant ratų, jiedu buvo užsiminę, jog rudeniop labai norėtų aplankyti Turkiją. Savo svajonę Justina ir Audrius išpildė.
„Nesigailime, kad čia atvažiavome. Niekada anksčiau nebuvome Turkijoje ir mus visiškai sužavėjo. Tai viena geriausių šalių, kur teko pabūti su autobusiuku, – džiaugsmo neslepia J.Glembockytė. – Visur, kur teko lankytis, sąlygos keliauti su nameliu ant ratų yra labai skirtingos. Tačiau turkai myli savo gamtą, jie mėgsta išvykti su palapinėmis, valgyti gamtoje.“
„Važiuodamas pro gražesnę vietą, gali matyti, kaip šalikelėje sustoja automobiliai, žmonės kūrena laužą, gamina maistą. Tiesiog viduryje dienos“, – pritaria A.Dzimidavičius.
Justina ir Audrius atvirauja, kad Turkijoje juos nuo pat pradžių žavėjo galimybė laisvai, be rūpesčių keliauti, o kartu norėjosi patirti nedidelį kultūrinį šoką, pamatyti naujų vaizdų bei pabėgti nuo europietiško gyvenimo.
„Akys net buvo pasiilgusios neišlaižyto vaizdo turistams. Čia viskas tikra, matai, kaip gyvena žmonės, kokie jie yra. Žinoma, jei aplenki dalį, kur yra turistiniai miestai ir kurortai. Mes juose beveik nepraleidome laiko“, – pasakoja J.Glembockytė.
„Jaučiasi, kad ten viskas sukurta turistams – vietiniai juos myli, nes atneša daug pinigų. Ten galima sutikti neturkiškus turkus, kurie su mumis kalba rusiškai, nes atostogauja daugybė rusų. Pamato, kad esi šviesesnės odos, plaukų, ir iš karto priskiria tave prie jų“, – priduria A.Dzimidavičius.
Nors Justinos ir Audriaus tikslas yra pamatyti tikrąją Turkiją, kurortinės šalies pusės jiems išvengti nepavyko – porai teko apsilankyti Antalijoje, kadangi Justina turėjo vizitą pas odontologą.
„Pakeliavus Turkijoje ir atvažiavus į Antaliją, atrodo, kad ten yra paralelinė visata. Ten tikrai ne Turkija. Pavyzdžiui, šalyje keliauti yra labai pigu, o kurorte viskas turistų kainomis, penkis kartus brangiau.
Mėnuo su viskuo mums abiem kainuoja 550 eurų – tai yra perpus pigiau nei Europoje ir apsistojant prabangiame viešbutyje.
Be to, turistiniuose miestuose jie neskaičiuoja liromis – tą daro doleriais, tuomet pasižiūri, koks yra tos dienos kursas ir paverčia į liras. Tai labai keista.
Vėliau vietinių draugų klausiau, ar kaina, kurią sumokėjau pas odontologą, yra normali. Jie sakė, kad patys būtų sumokėję kelis kartus mažiau“, – patirtimi dalijasi J.Glembockytė.
Pakeliavus Turkijoje ir atvažiavus į Antaliją, atrodo, kad ten yra paralelinė visata. Ten tikrai ne Turkija.
Turkų draugiškumas ir rūpestis – beribis
Atvykę į Turkiją, Justina su Audriumi važiavo palei pakrantę ir beveik pasiekė Sirijos sieną. Kai būdavo palankus oras, laiką jiedu leisdavo kalnuose, stengėsi pamatyti kanjonus, krioklius, kadangi gamta, anot jų, yra nuostabi.
„Aš esu sužavėta, čia tikrai yra ką pamatyti, – džiaugiasi J.Glembockytė. – Kiek sąlygos leis, bandysime per žemyninę dalį keliauti link Stambulo – turime mėnesį laiko. Turėtų būti įdomu, nes viskas atrodys dar kitaip.“
Dalindamasi kelionės įspūdžiais, Justina prisimena prieš kelias dienas įvykusį nuotykį, dėl kurio pora iki šiol negali patikėti.
„Sustojome pernakvoti kalnuose, toliau nuo miestelių. Vakare pro šalį važiavo automobilis, iš kurio išlipęs žmogus pabarškino mums į langą – Audrius nuėjo pažiūrėti ir, pasirodo, tai buvo itin draugiškas vietinis gyventojas, kurio namai netoliese.
Jis paklausė, ar mums viskas gerai, ar turime maisto. Naudodamiesi vertėju, bandėme paaiškinti, jog visko turime. Po 15 minučių jis sugrįžo su daugybe skanėstų“, – pasakoja J.Glembockytė.
Vis dėlto čia naujai užsimezgusi pažintis nesibaigė – pora su vyru apsikeitė kontaktais, o jau kitą dieną, 8 valandą ryto, šis prie namelio ant ratų prisistatė su pusryčiais.
„Vyras dar vakare užsiminė, kad užsuks ryte su maistu, tačiau mes jį pakvietėme pas save į pusryčius. Vis dėlto vyras atvežė tris turkiškas picas, padovanojo mums gėlę, o mes buvome iškepę blynų. Pasėdėjome, papusryčiavome, sužinojome, kad jo hobis yra gaminti dirbinius iš medžio.
Išvykęs namo, vyras sugrįžo po 5 minučių ir atvežė mums dovanų medinę sulankstomą kėdutę, kurią pats padarė. Pakalbėjome, padėkojome, jis išvažiavo ir netrukus vėl sugrįžo – šįkart iš namų atvežė ką tik iškeptos duonos“, – juokiasi A.Dzimidavičius.
Kaip pasakoja pora, turkams taip elgtis yra visiškai įprasta – džiaugdamiesi užsukusiais turistais, jie nori padovanoti viską, ką turi, ir nuoširdžiai pasirūpinti.
„Taip nutinka, kai būni mažame miestelyje, kuriame įprastai nesilanko turistai. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas sustojame ant skardžio prie jūros, kur vietiniai dažnai atvažiuoja pažiūrėti saulėlydžio, pažvejoti.
Netrukus atvažiavo merginos su kemperiu, joms mes buvome labai įdomūs, jos atnešė kavos, saldainių, vandens. Maždaug už 15 minučių pasirodė kita vietinių šeima, kurie taip pat parodė dėmesį, padovanojo krūvą citrinų, kurias patys augina“, – sako Audrius.
„Galiausiai net su miestelio meru susitikome, nes jam gyventojai papasakojo, jog yra keliautojų iš Lietuvos, – juokiasi Justina. – Smagu, kad gali nuolat bendrauti su vietiniais žmonėmis, tuomet susipažįsti su tikra kultūra. Taip atrodo svajonių keliavimas.“
Per pastaruosius du mėnesius Turkijoje Justina ir Audrius susipažino su daugiau žmonių nei per pusantrų metų trunkančią kelionę Europoje. Jau dabar, važiuodami link Stambulo, jie turės aplankyti naujus draugus, su kuriais susipažino dar kelionės pradžioje.
„Draugai yra mūsų tėvų amžiaus, visiškai nekalba angliškai“, – sako A.Dzimidavičius.
„Lietuvoje daug vyresnių žmonių galvoja, kad negali keliauti, nes nemoka kalbos, todėl baiminasi, kaip reikėtų susišnekėti. Turkams tai neįdomu – jie gali bendrauti kad ir kūno kalba. Taip užsimezga tikras ryšys, – tikina J.Glembockytė. – Mums Turkija labai patinka, norėtųsi čia likti ilgiau, tačiau sudėtinga gauti leidimą. Nors draugai sako, kad gali mus ir įsivaikinti.“
Turkijoje jaučiasi itin saugiai
Anot Justinos, Turkijoje yra nemažai skurdo, tačiau dauguma žmonių, net ir versdamiesi sunkiai, jaučiasi laimingi sulaukę svečių bei nori jiems ką nors padovanoti.
„Mes stengiamės aplankyti autentiškas vietas – neiname į gražiai turistams sutvarkytą restoraną. Sustojame pakelėje prie mažos lūšnelės, kur močiutė kepa blynus, ant stalo vos ne vištos vaikšto“, – pasakoja J.Glembockytė.
„Vieną dieną į kalnus atvykome vėlai vakare, nakvojome aikštelėje, o netoliese veikia verslas, kur žmogus nuomoja keturračius ir turi nedidelę kavinę. Ryte sutikome savininką, kuris pasirodė labai malonus, tad nusprendėme pabūti pirmi su turkišku svetingumu – padovanojome jam milžinišką kekę bananų. Jis nesuprato, kodėl tai įvyko, bet padėkojo ir taip tapo geriausiu mūsų draugu.
Norėdami papietauti, kartą užsukome pas jį. Pasirodo, tą dieną nedirbo, bet vyrukas paskambino žmonai, ji namie iškepė blynų, jis nuvažiavo jų paimti ir visi kartu prie vieno stalo valgėme“, – šypsosi A.Dzimidavičius.
Keliaudami pakrante, Justina ir Audrius priartėjo prie Sirijos sienos – nors tiek artimieji, tiek patys turkai buvo įspėję, kad ten gali būti nesaugu. Vis dėlto pora iš ten išsivežė tik geriausią patirtį.
„Gaziantepas yra 100 km iki Sirijos sienos. Ten yra skurdo, bet nesijaučia, kad būtų nesaugu. Miestas senas, gana didelis, turintis gražią istoriją. Mums labai patiko. Tose vietose Turkija kitokia, bet nėra, ko bijoti, – įspūdžiais dalijasi J.Glembockytė.
– Man atrodo, bet kokiame dideliame mieste yra įtartinų vietelių, kur jautiesi nelabai jaukiai. Visur yra ir gerų, ir blogų žmonių. Norime parodyti, kad Turkijoje nėra nesaugu keliauti savarankiškai.“
„Mes čia jaučiamės saugiausiai, kiek yra tekę kur būti. Viduryje nakties žmogus priėjo, pabeldė į langą ir aš paprasčiausiai atidariau duris – net nepažiūrėjau, kas ten. Įprastai kitose šalyse elgiesi atsargiau“, – sako A.Dzimidavičius.
Pora neslepia, kad šiuo metu jaučiasi įsimylėję šalį, kuri juodu žavi viskuo. Vienintelis minusas, kurį Justina sugalvoja, – skubėjimas, nes čia jie be leidimo gyventi gali būti tik tris mėnesius.
„Reikia greičiau keliauti, o mes esame mėgėjai tai daryti lėtai. Daug laiko praleidžiame važiuodami, nes šalis labai didelė. Po Turkijos turbūt norėsis šiek tiek sustoti, pailsėti“, – mano J.Glembockytė.
„Neigiama šalies pusė yra ir turistinė dalis, nes ten žmonės netikri. Kurortų centruose eini, tave vos ne už rankos stveria, bando viską įsiūlyti“, – pasvarstęs priduria Audrius.
Dar mėnesį Justina ir Audrius ketina praleisti Turkijoje, o tuomet turbūt keliaus į Graikiją, patyrinės Balkanus.
„Vasarą trumpam turėsime grįžti į Lietuvą, tad iki tol tikimės, jog pavyks užsukti į Kroatiją, Slovėniją. Mano svajonė – Juodkalnija“, – sako Justina.
