Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Lietuviai Padniestrėje savo noru atsidūrė gatvėje: „Mokėdami rusiškai jautėmės drąsiau“

Pasakodamas apie kelionę po Moldovą pastebimai nukrypau į bene įdomiausią ir paslaptingiausią tos šalies vietą Padniestrės Moldavų Respubliką, dažniau vadinama tiesiog Padniestre. Tai visiškai normalu, kad ir kiek domėtumeisi Moldovos reikalais, akys, galiausiai, vis tiek nukryps į tą separatistinę žemę teoriškai esančią Moldovos sudėtyje, tačiau praktiškai jai visiškai nepavaldžią.
„Aš myliu Tiraspolį“ skelbia ženklas Padniestrėje
„Aš myliu Tiraspolį“ skelbia ženklas Padniestrėje / 123RF.com nuotr.

Jau praeitoje dalyje pasakojau, kaip nuolat žaidžianti Padniestrės korta ir joje laikanti savo dalinius Rusija šantažuoja Moldovą.

Šis vienas iš posovietinėje erdvėje esančių konfliktų jau yra įšaldytas tris dešimtmečius ir visiškai nejudantis iš mirties taško. Tokie įšaldyti konfliktai kaip Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Kalnų Karabache ar net Donbase yra pasisukę link kažkokio sprendimo, o štai Padniestrė – stovi kaip stovi laisvė. Matyt, Putinas mano, kad šito dalyko dar neatėjo laikas judinti.

Aišku, kada nors tas laikas prieis, o kol nepriėjo, turime unikalią progą apsilankyti modernesne Sovietų Sąjunga ar europine Šiaurės Korėja vadinamoje šalyje.

Jau pasakojau, kaip mus, atvykusius į Padniestrės sostinę Tiraspolį, sutiko Tiraspolio hostelio atstovas amerikietis. Buvo labai keista, kad hostelio atstovas pats ateina į stotį ir pasitinka mus ir dar keletą vakariečių, bet visai netrukus paaiškėjo kodėl. Tada dar sakiau, kaip iš baimės susigūžę vakariečiai metėsi prie to amerikiečio kaip pagyvenusios vienišos lietuvės prie Nigerijos princų, bet negalėjau jų kaltinti, jie tos šalies bijojo ir amerikietis jiems pasirodė kaip nešlifuotas deimantas mėšlo krūvoje. Mes Padniestrėje jautėmės kiek geriau, nes mokėjome vietinę kalbą, kas situaciją darė daug paprastesnę.

Dėl šios priežasties mes ir ant to amerikiečio nepuolėme kaip išbadėję, nes kažkaip nebuvo solidu žmogų taip apipulti. Jis mums dar surengė mini ekskursiją, pavedžiojo po Tiraspolio centrą, ir aną paaiškino (ne visada tiksliai) ir gatvėje susistabdęs mikroautobusą sukišo kaip beždžioniukus į jį.

Važiavome kažkur į miesto pakraščius – į hostelį. Nieko sau, galvoju, tai kur čia dabar mus veža. Išlipę maršruto pabaigos stotelėje, buvome vedami per kažkokį nudrožtų nuosavų namų rajoną. Tas rajonas nebuvo prašmatnus, todėl truputį nerimavome, nes jau temo, bet galvojome, jog čia amerikietis ir tikrai neapgaus.

Ir neapgavo. Įvedė mus į apšnerkštą sklypą, kuriame stovėjo apgriuvusi troba ir dar labiau apgriuvęs ūkinis pastatas. Tada supratome, kodėl jis atvyko pats mūsų pasitikti. Tos trobos patys niekaip nebūtume radę, o jei ir būtume, tai būtume tiesiog apsisukę ir nubėgę, nes čia nebuvo nieko, kas sufleruoja tą lūšną hosteliu esant.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos