Jaunimas, ypač mėgstantis keliauti, tikriausiai jau gana gerai žino kas yra Taizé. Dešimtimis tūkstančių, atsivėrus geležinei uždangai, pabuvojo tiek Taizé bendruomenės susitikimuose Prancūzijoje, tiek organizuojamuose Europos jaunimo susitikimuose kuriame nors Europos didmiestyje. Praėjusių metų gegužės mėn. Taizé susitikimas vyko ir Vilniuje, pritraukęs daug jaunimo.
Taizé bendruomenė organizuoja ir kitų žemynų jaunimo susitikimus: 2 atstovai iš Lietuvos dalyvavo Afrikos šalių jaunimo susitikime 2008 m. Kenijoje, Nairobyje, o štai Azijos šalių jaunimo susitikime, kuris šiais metais vyko Filipinų sostinėje Maniloje vasario 3 – 7 d. – jame dalyvavo jau 24 piligrimai iš Lietuvos – į Manilą skrido vilniečiai, panevėžiečiai ir kauniečiai, praneša Krikščionybės žiniasklaidos tarnyba.
Misija prasidėjo dar spalį
Seserų asumpcionisčių vadovaujama grupė iš Vilniaus į Filipinus išsiruošė su pagalbos misija. Grupės misija prasidėjo dar praėusių metų spalį, kai nuo mėnesio pradžios vienas po kito Manilą ir jos apylinkes nusiaubė bent 5 taifūnai, vėliau prie šalies bei žmonių naikinimo prisidėjo ir Atogrąžų audra. Seserys asumpcionistės jautriai reagavo į šias gamtos išdaigas: Maniloje ir jos apylinkėse yra bent kelios šios kongregacijos seserų bendruomenės, seserys dirba su pačiais vargingiausiais šalies gyventojais.
Norėdamos padėti savo seserims ir šalia jų esantiems nukentėjusiems Filipinuose, Vilniuje gyvenančios seserys subūrė grupę jaunų žmonių, humanitarinės pagalbos organizavimui. Suprasdami, kad pasitelkę ir kitų žmonių geranoriškumą, galės padėti daugiau, grupės nariai nusprendė surengti keletą „Pyragų akcijų“ ir jų metu rinkti lėšas Malibay priemiestyje taifūno nuplautos Asumpion pradinės mokyklos, kurioje mokosi neturtingų šeimų vaikai, atstatymui. Akcijų metu buvo surinkta 20 000 Lt., kurie kartu su humanitarine misija pasiekė Filipinus. Po Taizé susitikimo dar 12 dienų vilniečiai pasiliko Filipinuose ir kartu su ten gyvenančiomis asumpcionistėmis seserimis gyveno su vargingiausiais žmonėmis. Dirbo mokykloje: šveitė ir dažė knygų lentynas, mokyklos tvorą, kuri taip pat, kartu su vaikais, buvo ištapyta pačiu vaiku sukurtais piešiniais, dirbo bibliotekoje, medicinos punkte.
Pateikiame dviejų piligrimių kelionės įspūdžius iš Filipinų
Panevėžietė Elona Stasiūnaitė: „Viskas prasidėjo nuo paprasto pokšto. Šią vasarą Taizé kaimelyje (Prancūzijoje) mūsų, panevėžiečių, grupė pamatėme skelbimuką, jog Taizé žiemos susitikimas įvyks Azijoje, tiksliau Filipinuose. Ir pamanėm, jog visai „netoli“, tad leidome sau pasvajoti...
Įspūdinga 24 val. kelionė: keturi persėdimai, nakvynė oro uoste, 12 valandų skrydis per naktimi apsigaubusią Rusiją, Kiniją, Mongoliją, kurių gamtos grožio stebuklą pro mažą apšalusį lėktuvo liuką, bandė įžiūrėti mūsų akys. Pagaliau rytas, nereali aušra, kurios pakilime mes nusileidome
 |
| Krikščionybės žiniasklaidos tarnybos nuotr./Kelionės į Filipinus įspūdžiai |
sostinėje Maniloje, o mus pasitiko 27 laipsnių karštis. Nespėjau persiauti batų, todėl jaučiu kaip garuoja kojos! Tik apsidairius žmonių minioje išvydome plakatą su Taizé ženkliuku. Mus pasitiko savanoris Dipakas iš Indijos.
Į nakvynės vietą važiavome apie valandą, mat Maniloje 20 milijonų gyventojų, na tik 30 kartų visko daugiau nei Lietuvoje. Pirmas įspūdis:“vairavimo mokykla“, mat raudona šviesoforo spalva rekomenduotina, o ne privaloma; namukai ir lūšnos taip suspausti vieni šalia kitų, jog nebeaišku kas kieno ir kur pabaiga, o kur pradžia; stebinantis visą parą girdimas gaidžių giedojimas ir minios nedidukių, juodaplaukių lyg naktis, atsakančiu į žvilgsnį šypsniu, žmogiukų.
Pirmas tris dienas praleidome sostinėje. Susipažinome su vietine kultūra ir milijoninio miesto grafiku. Važinėjomės neapsakomu vietiniu transportu „džipniais“ ir „trisikletais“ – tai dviratukai ar motoroleriai su privirintomis brikutėmis, kurios papuoštos reklaminiais tentais, o „džipniai“ – tai autobusiukai tik be langų ir labai išdabinti įvairiais lipdukais ir lemputėmis.
Ypatingai mus stebino drąsus maldų bei Jėzaus ir Marijos atvaizdų naudojimas pradedant nuo lūšnelės sienos, vartų, „džipnių“ baigiant dangoraižiu, kuris visam miestui skelbia frazę „God our Father”. Filipinai 90 proc. katalikiškas kraštas, 60 proc. kiekvieną sekmadienį lanko Mišias. Iš ties suglumau, kai paklausus: “Ar 5 val. ryte jus sulaukiate Šv. Mišiose žmonių?”, atsakymą gavusi tokį – “Žinoma, pas mus normalu, jog pakeliui į mokyklą į darbą, žmonės užsuka padėkoti Dievui”.
Tai egzaminai, kuriuos laikai čia ir dabar iš viso savo turimo fizinio, psichinio ir dvasinio turtoPo trijų dienų smogo pritvinkusioje Maniloje iškeliavome į Ilo salą ir tikrai patekome į rojų. Praleidę 7 dienas mažoje saloje, sugrįžome į Manilą, kur sutikome 5000 jaunų žmonių iš 50 pasaulio šalių. Mes apstulbome sužinoję, jog iš visos Europos Lietuvos piligrimų buvo daugiausia, net 24 žmonės. Gausi jaunų širdžių minia glaudėsi vienas prie kito su malda, giesme, tyla, bendravimu, dalinosi bendruomenių gyvenimu, kasdienybe, gyvenimu šeimose. Dviejų savaičių patirtis sunku aprašyti, tačiau pradedant nuo valgymo 6 kartus per dieną ryžius, vaisius ir mėsą įdomiu būdu – tik šaukštu ir šakute ir baigiant dešimtu skrydžiu namo, galime padaryti išvadas. Piligriminės kelionės ypatingai augina ir moko taip, kaip nei vienas pasaulio universitetas, nei vienas prestižiškiausias darbas, nei vienas išminčius. Tai egzaminai, kuriuos laikai čia ir dabar iš viso savo turimo fizinio, psichinio ir dvasinio turto.“
Vilnietė Žydrūnė Liobikaitė: „Pirmąją viešnagės savaitę maniau, kad puikiai integruojuosi į pietryčių Azijos keliamus iššūkius europietei. Džiaugiausi karštos saulės dovanojama šiluma ir net nenaudojau dar Lietuvoje pirkto apsauginio kremo nuo saulės. Tiesa, apie 18 val. nusileidus saulei, pirmąsias dienas laukdavau vėsos, tačiau greitai supratau, kad Maniloje dienos ir nakties temperatūra nedaug tesiskiria ir priėmiau realybę, jog išėjus iš dušo po keliolikos minučių vėl maudysiuosi ,,savo sultyse“.
Nepasiteisino baimė kiekvieną minutę spygauti nuo mane puolančių vabzdžių, tarakonų, didžiulių vorų, driežų ir kitokių gyvių. Pirmiausia todėl, kad jų padaugėja lietingojo sezono, kuris prasideda tik gegužės pabaigoje, periodu, o antra, pamačiau, kad tiems tarakonams ar vorams aš visai nerūpiu ir jie nepuola manęs, o sienomis pralekiantys driežiukai savotiškai jas papuošia savo vikrumu ir sugebėjimu greitai pradingti.
Ryžiai, valgomi tris kartus per dieną, negąsdino mano skrandžio. Norėjau valgyti tai, ką valgo šio krašto gyventojai, tačiau žinau, kad dažnai šalia ryžių man buvo patiekiami baltajai ir viešniai skirti priedai, kurių negali valgyti daugelis čia gyvenančių žmonių. Jie yra per brangūs.
 |
| Krikščionybės žiniasklaidos tarnybos nuotr./Kelionės į Filipinus įspūdžiai |
Pirmąją naktį negalėjusi užmigti dėl didelio triukšmo, iš savo krepšio išsitraukiau ausų kamštukus ir susidorojau su šia problema. Nuolatinis karštis ir pastovus triukšmas čia yra neišvengiami palydovai: gatvės (atrodo, jog Maniloje kiekvienas vairuotojas, tarsi sakydamas: ,,Kaip malonu jus matyti“, spausdamas garso signalą, nori pranešti, kad yra gatvėje) ir žmonių balsų triukšmas, oro kondicionierių triukšmas, gaidžių, auginamų peštynėms, labai ankstyvi pasisveikinimai, puodų, šaukštų žvangėjimas dar nepakilus saulei (juk negali atsiriekti duonos, reikia virti ryžius).
Taigi, ,,susitvarkiusi“ su šiais iššūkiais, ir vos nepaskelbusi, kad lietuvei prisijaukinti gyvenimą Filipinuose vieni juokai, po truputį žvelgiau į šią tautą giliau. Iš tikrųjų esu čia svetimšalė, nemokanti priimti besąlygiškų žmonių šypsenų ir norinti jas ,,užsitarnauti“. Turbūt niekada nemokėčiau taip nuoširdžiai, iš pat širdies gelmių šypsotis, kai nežinočiau ar pietums galėsiu suvalgyti vieną ar dvi saujas ryžių. Nemokėčiau nuolankiai, be jokio pykčio, o atvirkščiai, su džiaugsmu, priimti į mano gatvę, namus atvykusių svetimšalių, norinčių paspoksoti, kokia kukli ir vargana yra mano buitis. Vaikai ir suaugusieji mums šypsojosi, mojo rankomis, pridėdami pirštus prie lūpų, kad ,,padidintų“ ir taip plačias šypsenas, pozavo nuotraukoms, kurių daugelis niekada nematys, neturės. Labai norėčiau, kad atkeliavę į Europą, Lietuvą, Ameriką... jos nors truputį atvertų mūsų akis, širdis ir apsisprendimus gyventi solidariau.
Esu svetimšalė, nes negaliu priimti to, ką girdžiu apie gegužės 10 – ąją įvyksiančius rinkimus: bus renkamas šalies Prezidentas, senatoriai, regionų atstovai į vyriausybę. Atrodo, kad visi turintys teisę balsuoti šalies gyventojai žino, jog prezidento rinkimuose laimės daugiausiai pinigų turintis kandidatas. Net sumas girdėjau: kiekvienas iš 6 – ių kandidatų rinkimų kampanijai skirs mažiausiai 25 milijonus JAV dolerių. Kai naiviai paklausiau, kam šie pinigai bus skirti, išgirdau vienareikšmį atsakymą: balsams pirkti. Atrodo, kad Filipinų valdžia kontroliuoja skurdo palaikymo politiką: svarbu turėti pakankamai skurdžių, jog rinkimams atėjus būtų įmanoma nusipirkti jų balsus. Šioje situacijoje žmonės taip pat moka šypsotis: keli ar keliolika kilogramų papildomų ryžių, šeimai tikrai nepakenks, o didžiausias turtas: šeima, vaikai, širdies ramybė, šypsena visada yra šalia, nesvarbu, kas valdys šalį.
Ir, nors esu šioje šalyje svetimšalė, sutikę ir priėmę į savo gyvenimus žmonės, mokino mane, kaip savą, kaip vieną iš jų. Neįkainuojamas pamokas man dovanojo neturtingi Filipinų žmonės. Nanay (mama) Minda iš vargingo Malibay rajono į namus, kuriuose gyvena šiandien ir į kuriuos svetingai kelioms dienoms priėmė mane, atsikėlė gyventi prieš 42 metus. Prieš tai gyveno šiukšlyne, čia gimė ir pirmieji du iš šešių jos vaikų. Moteris nesiskundė, tik sakė, kad šiukšlyno namelyje labai pavargdavo būti susilenkusi, nes netilpdavo atsistoti. Kai norėdavo išsitiesti, turėdavo išeiti laukan. Lyjant visa namelio žemė paskęsdavo vandenyje. Vyras sirgo ir negalėjo dirbti, todėl šiukšlyne dirbo ji: parduodavo ten rastas ir išrūšiuotas atliekas. Nanay Minda prisimena kiekvieną smulkmeną apie tuo metu į rajoną atsikrausčiusias asumpcionistes seseris, kurios šiukšlyne gyvenantiems žmonėms pasiūlė kursus. Kaip Evangelijoje evangelistai pabrėžia laiką, kuri buvo valanda Jėzui esant vienoje ar kitoje vietoje, taip Nanay Minda pasakojo, kad kursai vykdavo nuo 14 iki 17 valandos. Juose buvo kalbama apie žmogaus orumą, pasitikėjimą, švarą, darbą, Filipinų istoriją, Jėzų, Dievo meilę.
Gana greitai seserys pastatė gyvenamųjų namų kvartalą (prasmingu Maryville pavadinimu) į kurį gyventi pakvietė apie 30 šeimų. Tarp laimingųjų buvo ir Nanay Minda šeima, o šiandien ir aš. Vakare, prieš mane palaimindama, Nanay sakydavo, kad niekada nieko iš Viešpaties neprašė, tik visiškai juo pasitikėjo ir žinojo, kad Jis parūpins tai, ko labiausiai reikia. Labai norėčiau kuo ilgiau jausti šių palaiminimų ranką ant savo galvos, kad primintų man, jog saugumas, kurį kuriu pati gali greitai sugriūti, o pasitikėjimas Viešpačiu tveria per amžius, stato namus, kuria
 |
| Krikščionybės žiniasklaidos tarnybos nuotr./Kelionės į Filipinus įspūdžiai |
santykius, dovanoja džiaugsmą. Net ir tada, kai praėjusį rugsėjį, Maniloje ir jos apylinkėse siautė taifūnas Ondoy, Nanay Minda neprarado pasitikėjimo. 12 val. vandeniui pradėjus kilti po truputį Nanay paprašė sūnaus, kai kuriuos daiktus sukelti ant stalo. Netrukus, nuo vis kylančio vandens, stalui pradėjus siūbuoti, tai, kas įmanoma, buvo nunešta į antrą aukštą, o svarbiausia: vanduo, truputis maisto, kirvis, prakirsti stogui, jei vanduo vis dar kils ir reikės lįsti ant jo, plastmasė, mažiausiajai anūkei pridengti. Buvo labai baisu, didžiulė nežinia, vanduo pakilo iki pat laiptų, vedančių į antrą aukštą, viršaus, pro stogą taip pat kapsėjo lašai, nes lijo labai stipriai. Toks laukimas nežinioje tęsėsi 15 valandų. Nanay Minda džiaugėsi, kad anūkė galėjo būti antrajame aukšte, juk daug rajono šeimų valandas leido ant stogo, nes lūšnelės neturi antro aukšto. Vandeniui nuslūgus iki kelių Nanay kartu su seserimis ėjo lankyti kitų šeimų, nešė joms maisto lauknešėlius ir tik vėliau grįžo tvarkyti iki pusės sienų purvu aplipusių namų.
Kitas, dar skurdesnis rajonas Navotas, įsikūręs tarp uosto ir kanalo, privertė mane susigėsti – nesugebėjau juo pereiti kelis kartus nosine neužsidengusi nosies ir burnos, išsigandau, jog galiu apsivemti nuo stiprių nemalonių kvapų. Išgelbėjo vaikai, kurie pribėgę norėjo pačiupti dešinę ranką ir ją priglaudę prie purvinos kaktos gauti baltosios palaiminimą. Čia atsirado ir drąsuolių, kurie pribėgę ištiesdavo rankutes prašydami pakelti. Būdami ant rankų pokštelėdavo besišypsančiomis luputėmis į skruostą ir sliuogdavo žemys, kad vietą užleistų šalia stovinčiam broliui, giminaičiui, draugui. Nežinau, kuris labiau buvome palaiminti šio prisilietimo, tik jaučiu, kad jau pasiilgau tų limpančių rankučių, rudų žibančių akių ir plačios šypsenos.
Nieko nepasakiau apie kontrastus, nors visos kelionės metu jie labai aiškiai lydėjo. Skurdas ir džiaugsmas, prabanga ir kuklumas, išorinis triukšmas ir gili ramybė akyse, balti ryžiai ir juodas smogas, nuniokota mokykla ir drauge su vaikais išmarginta siena, sūrus prakaitas ir saldžios mango sultys, 90 mln. Filipinuose ir 3 mln. Lietuvoje, korupcija ir sugraudinta širdis, baimė ir pasitikėjimas, sausra ir taifūnas, tarnai ir šeimininkai... Žinau, kad visi šie kontrastai gyvena manyje ir paliesdami kasdienybę kviečia suprasti, kad nėra tokio vargšo, kuris neturėtų, ką duoti, ir nėra tokio turtuolio, kuris neturėtų ką priimti!“
