Iš to matyti, kad vis daugiau Aziją pažinusių keliautojų žvilgsnių krypsta į dar nepažintas teritorijas ir jie atranda bene mažiausiai tyrinėtą žemyną – Afriką. Vienas iš jų esu ir aš, nes esu novatoriškas keliautojas ir noriu būti žingsniu priekyje mados.
Tik šįkart taip paprasta nebus. Afrika yra laukinis žemynas ir labai skiriasi nuo mandagios, saugios ir turistų pinigus mylinčios Azijos. Jis ne tik laukinis, bet ir daug brangesnis nei galima pagalvoti, nenudailintas, nemandagus, nehigieniškas ir dar dažniau nesaugus. Aišku, kai kurie Afrikos regionai tobulėja ir vis gerina turistų priėmimo kokybę, bet kol kas tai dar tik lašas jūroje.
Savo Afrikos tyrinėjimą pradėjau nuo bene labiausiai civilizuotos, turtingiausios, tačiau labai prieštaringos ir labai nesaugia žemyno šalimi laikomos – Pietų Afrikos Respublikos. Ji yra tokia margaspalvė ir įvairiapusė, kad pastudijuoti apie ją prieš kelionę reikia kiek daugiau nei apie kokią kitą šalį. Tai tokia nevienalytė šalis, kad nuobodu joje nebus niekada.
Pradėkime nuo temos, kuri kiekvienam atvykstančiam keliautojui rūpi bene labiausiai. Tai yra saugumas šalyje. PAR yra laikoma viena nesaugiausių šalių pasaulyje. Turbūt daug kas yra girdėjęs apie ginkluotus apiplėšimus, apie dvimetrines tvoras su sargybiniais ir apie išėjimus iš namų su ginkluota apsauga.
Ar reikia ginkluotos apsaugos?
Kai kurios baimės yra hiperbolizuotos, kai kurios pagrįstos, kai kurios visiškai išgalvotos. Nuvykime patys ir pažiūrėkime, kiek saugi turistui yra PAR. Pabandysiu pasidalinti savo dviejų savaičių kelionės po šią šalį patirtimi, patvirtindamas arba paneigdamas labiausiai paplitusius teiginius apie saugumą.
Teiginys, kad žmonės iš savo namų išeina tik su ginkluota apsauga, yra labai perdėtas. Gal taip buvo anksčiau, bet dabar tikrai nėra. O kaip yra tada? Yra taip, kad tai priklauso nuo vietovės, kurioje lankaisi ar gyveni, ir kokios rasės atstovu esi. Būdamas baltuoju, aš žinoma, turėjau geresnę galimybę susipažinti su baltųjų gyvenimu šalyje ir galiu kalbėti labiau iš tos pusės.
Standartiškai, nepaisant per paskutinius dešimtmečius įvykusių kataklizmų, baltieji yra nedidelė, tačiau turtingiausia šalies dalis. Jie dažniausiai gyvena geresniuose rajonuose, turi savo verslus, bendruomenes ir mėgstamas lankytinas vietas. Tuo pačiu jiems ir didesnė tikimybė tapti smurto aukomis, nes šalyje yra labai didelė turtinė nelygybė, ir skurdesni piliečiai kartais naudoja ne visai gražius būdus užsidirbti. Apiplėšimai, neretai pasibaigiantys ir nužudymais, šalyje yra labai paplitęs reiškinys.
Turtingieji savo namus ir kiemus apsitveria dvimetrinėmis tvoromis, o kai kurie iš tiesų pasistato sargybinių būdelę, kurioje ištisą parą budi sargas. Neretai tos tvoros dar būna papuoštos spygliuotomis vielomis, kuriomis teka elektra. Ir tai nėra tik pagąsdinimui skirtas dalykas. Mūsų namo nuomotojai Johanesburge mus pirmiausiai perspėjo, kad nesugalvotume smalsumo vedini patikrinti to savo kailiu, o draugai iš Port Elizabeto miesto papasakojo, kaip tik atsikrausčius į naujus namus, nežinomi piktadariai šeimininkams nesant namuose peršoko dvimetrinę tvorą ir apiplėšė namus. Po to įvykio šeimininkai irgi užkėlė ant tvoros spygliuotą vielą ir paleido per ją elektrą.
Visgi ginkluotos apsaugos paliekant namus nereikia. Gali ramiai išvažiuoti, ir niekas tavęs iškart negrobs. Grobti gali vėliau, kai važiuosi ir nuvažiavęs velsies, kur nereikia. Tiesa, čia kalbame tik apie pasivažinėjimą automobiliu. Išeinant pėsčiomis reikia labai kruopščiai išstudijuoti, kokiame rajone esi ir ar jis nėra pavojingas pasivaikščiojimui.
Svarbu žinoti, kur esi
Toliau viskas priklauso kur ketini eiti. Yra daugmaž saugių vietovių, tačiau yra ir tokių, po kurias primygtinai nerekomenduojama ne tik vaikščioti, bet ir važinėti automobiliu. Turbūt daug kas girdėjo kaip neseniai automobiliu važiavę lietuvaičiai buvo apmėtyti akmenimis ir gana sunkiai sužaloti. Kadangi žiniasklaidoje nebuvo informacijos, kokiomis sąlygomis tas įvykis atsitiko, sunku pakomentuoti, ar jie nukentėjo saugioje vietoje, ar patys įvažiavo ten, kur nereikia, nes bloguose rajonuose gauti akmenį į automobilio langą tikimybė yra labai didelė.
Geruose gi, kuriuose paprastai gyvena baltieji, tikimybė būti kokia nors forma užpultam yra gerokai mažesnė. Ji visgi egzistuoja turint omeny, kad vis tiek atsiranda gaivalas, traukiantis į medžioklę geruose kvartaluose.
Skurdžiausiai gyvenančių žmonių, daugiausiai – juodaodžių, kvartalai paprastai yra priemiesčiuose. Gražus jų pavadinimas yra neformaliosios gyvenvietės, tai yra vietos, kurios teoriškai neegzistuoja. Bet šnekamojoje kalboje jie vadinami tiesiog getais. Čia namai dažniausiai būna suręsti iš medžio, kartono ar šiaip visokių atliekų. Getai yra tarsi miestai su parduotuvėmis, kirpyklomis ir visomis miestui būdingomis įstaigomis.
Pasakymas, kad getuose baltiesiems yra nesaugu, bus labai švelnus ir pūkuotas. Jei sakytume nuėmę pūkus, tai getuose baltieji labai realiai rizikuoja savo gyvybe. Mano draugai, gyvenantys Keiptaune, vaizdžiai papasakojo, kas atsitiks baltajam, atsiradusiam gete – jis bus apiplėštas, išprievartautas ir nužudytas. Šių reiškinių eiliškumas gali kaitaliotis. Norėjosi tikėti, kad jie spalvas kiek ir patirštino, bet tikrai nesinorėjo to pabandyti praktiškai. Getai dažniausiai būna įkurti aplink didesnius ir turtingesniu šalies miestus.
Kur saugiausios teritorijos
Šiaip jau vienareikšmiškai tokių šablonų taikyti visai šaliai negalima, nes ji yra labai skirtinga. Pavyzdžiui, vienų miestų centrai iš dalies saugūs, tačiau labai nesaugūs kiti rajonai. Kituose miestuose, pavyzdžiui Johanesburge, geriau į miesto centrą nekelti kojos, bet kai kurie tolimesni kvartalai gali būti visai nieko. Abu šiuos variantus sieja viena bendrybė – tamsiu paros metu gatvėse yra nesaugu. Geriausiai yra mažuose miesteliuose, ypač – įsikūrusiuose prie vandenyno, kuriuose gyvena turtingesni žmonės. Jie yra bene saugiausios šalies teritorijos.
Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad kelionė po Pietų Afriką man susiklostė labai sklandžiai, ir įspūdžiai apie šią šalį buvo tokie geri, kad kažkokios kitų atpasakotos grėsmės atrodė tiesiog nerealios. Vis gi tai nebuvo pasisekimo reikalas. Tai buvo ir kruopštaus pasiruošimo šiai kelionei rezultatas. Todėl kitoje pasakojimo dalyje apžvelgsiu dažniausiai turistų lankomas šalies vietas ir saugumo situacijas jose. Taip pat duosiu praktiškų patarimų, kaip reikia elgtis šiose vietose, kad iš jų grįžtum ne morališkai ar fiziškai sužalotas, o su puikia patirtimi ir noru šią nuostabią šalį pažinti dar labiau.
