Pirmąją pasakojimo dalį skaitykite čia.
Šiandien turime apžiūrėti tarptautinę vaikų stovyklą. Į šį kompleksą teoriškai atvyksta vaikai iš viso pasaulio. Nežmoniško dydžio pastatai, vandens parkas, akvariumas su rykliais, bet vaikų nėra nė vieno. Sako, vakar baigėsi stovykla. Atveda į vieną gražiai išpuoštą kambarį, kuriame teoriškai apsistoja vaikai, kiti kambariai užrakinti. Kompiuterių salėje stovi stalai su monitoriais, tačiau kompiuterių nėra. Vėliau nuveda aprodyti akvariumo kambarį. Naras valo akvariumą – fotografuoti jo neleidžia.
Kitas objektas – pavyzdinė ferma. Auga ryžiai, kukurūzai, persimonų sodas. Kaip visada, čia buvo atvykęs vadas, davė patarimų, kur ir ką sodinti, kad geriau augtų. Vado patarimai, iškalti ant didelio akmens, puikuojasi fermoje. Ir dabar persimonų priskina virš 200 kg nuo vieno medžio. Ačiū vadui. Dėl to ir vadas.
Po fermą važinėja traktoriai, kurių stogas, ratai, kabina ir priekaba užmaskuoti šiaudais. Priekaboje guli ginklų dėžės. Visada pasiruošę. Užeinu į fermos parduotuvę. Lentynose standartiškai puikuojasi lietuviška degtinė. Ragauju vietinį alų ir pomidorus – labai skanūs.
Šalia fermos yra vaikų darželis, todėl jau matau, kaip jie ruošiasi dainelei. Išrikiuoti maži pipirai bando dainuoti ir šokti. Labai miela pažiūrėti. Auklėtojai buvo paduotas saldainių maišas, bet kas keisčiausia - vaikai nepuolė bėgti ir griebti saldainių, kaip būna pas mus, o toliau stovėjo kaip įbesti, kol auklėtoja gražiai jiems išdalino saldainius. Laisvu laiku kieme jiems įrengtos karuselės su naikintuvais ir raketomis. Reikia ruošti nuo mažens.
Fermos darbuotoja atsiveda į savo namus ir parodo, kaip gyvena. Viskas paprasta, tvarkinga, turbūt prastų namų ir nerodytų. Turi televizorių - tokį, koks stovėjo pas mano močiutę. Jeigu jis veikiantis, tai per jį turbūt žiūri Š.Korėjoje labai populiarias vietines muilo operas. Beje, 2010 m. Pasaulio futbolo čempionate Š.Korėja įmušė įvartį brazilams! Tačiau vis tiek pralaimėjo 1:2. Nežinau, ar šias varžybas transliavo per vieną iš pas juos rodomų 3 TV kanalų. Du iš jų veikia tik savaitgaliais. Galbūt per žinias ir parodė įmušto įvarčio iškarpą.
Vonsano miestas. Pajūris
Autobusas veža pro paplūdimius, niekur nestoja. Prašom, žiūrėkite pro langus. Šaligatviais vaikšto daug žmonių, nes čia ne sostinė – dviratis vis dar prabanga. Paplūdimy ir šalia parkelyje gausu vietinių, jie šėlsta. Iš tikrųjų – gražiai iškylauja, plaukioja jūroje, parke šoka vyrai. Matyt, gidė nenori parodyti iš arčiau, kad nesimatytų, kad vietiniai išgėrę. Grindžia tuo, kad dar reikia pamatyti monumentą. Nori parodyti tik geriausią Š.Korėjos veidą. Po ilgų prašymų ir derybų, kad prie monumento nebevežtų, sutinka aplankyti paplūdimį!
Autobusiukas įsuka į aptvertą paplūdimio zoną, o aš jau nekaltu veidu stoviu prie autobuso durų. Atidaro, ir aš ramiai patyliukais, kol gidės krapštosi savo rankinukuose, su savo kamera išlipu iš autobuso ir tiesiai į parką, kur pati įdomiausia aplinka. Gerai atrodo vyrų šokiai – plastiški rankų judesiai, žmonės šoka atsipalaidavę, kol nepamato vakariečio su kamera.
Vos spėjau nufilmuoti kelias minutes, ir buvau parvestas atgal į aptvertą zoną. Gavau moralą, ir paleido ganytis aptvare.
Išsimaudyti buvo labai gera, nes lauke virš 30 laipsnių karščio. Įdomiausi buvo moterų maudymosi kostiumai – nežinau, ar jie 60-ųjų, ar 70-ųjų mados, bet tikrai autentiški. Uždari, su sijonėliais. Norėjau tokį parvežti lauktuvių, kad žmona būtų madinga Palangoje, bet neradau, kur nupirkti.
Vietinės ateina ant kranto, padaro mankštą, sustojusios į eilutę, ir pirmyn į vandenį. Viską atlieka taip, kaip jas mokė mokykloje. Vandens nebijo, plaukia tikrai gerai. Iš aptvaro galima ištrūkti tik vienu keliu – jūros, bet tą dieną jau nebenorėjau daugiau erzinti gidžių, užteko ir 4 pabėgimų. Gaus vakare dovanėlių, įpilsime joms daugiau degtinės, pyktis atslūgs, ir rytoj viską pradėsime iš naujo.
Vakare įdomi veikla – moliuskų kepimas ant grilio. Vietiniai užleidžia į geriausią terasą prie pat jūros ir atneša 4 didelius kibirus moliuskų, kurių dydis - kaip kumštis. Beje, moliuskai yra antras dalykas, kurį jie daugiausiai eksportuoja po anglies briketų. Moliuskus ima kepti ant grotelių, į anglį nuolat pūsdami orą sukdami ratelį. Pabandžiau ir aš pasukti, labai įdomu. Moliuskai pakepę ima pokšėti ir atsidarinėti. Kituose Korėjos reginuose moliuskus apipila degalais ir padega, kad iškeptų. Tokių turbūt net neragaučiau. O mūsų keptų moliuskų skonis pasakiškas, nesu dar tokių valgęs, nereikia net padažų, kuriuos atnešė.
Taip pat tiekia ir benzino skonio degtinę. Gidės taip pat dalyvauja vakarėlyje ir geria. Kai prisikišau pilną pilvą žiauriai skanių moliuskų, tada teko pūškuoti į restoraną vakarienės… Ir kaip tyčia, stalas dar gausiau nuklotas maistu negu prieš tai buvusiomis dienomis. Niekas maisto neliečia, tačiau padavėjoms atnešus naujo skonio degtinės vakaras tęsiasi, gidės taip pat neatsisako. Išeiti negali, nes restoranas yra už 500 metrų nuo viešbučio, tad galiu „netyčia pasiklysti“. Tenka ir joms būti iki paryčių.
Kitą dieną grįžimas į sostinę trunka 4 valandas, bet neprailgsta, nes galima susigrąžinti trūkstamą miegą. Privažiuojant prie sostinės mačiau priešraketinės gynybos pabūklus. Fotografuoti, žinoma, draudžiama. Žmonės sutūpę kaip varnėnai ant vejos kažką daro. O gi skabo, kad veja būtų graži! Kadangi žoliapjovių nėra, o kuras brangus, tai šaunią veją galima turėti ir ją skabant! Didelės žmonių grupės tupi ir skabo, o kiti ravi piktžoles. Į šitą vaizdą negalėjau atsižiūrėti visą kelionę – kiek matydavau, tiek kėlė nuostabą. Dėl tokio neproduktyvumo šalis ir yra ekonomiškai silpna. Juokinga, bet Billo Gateso turtas yra 8 kartus didesnis nei metinis Korėjos BVP.
Žmonės sutūpę kaip varnėnai ant vejos kažką daro. Ogi skabo, kad veja būtų graži!
Grįžimas į sostinę
Pirmiausia autobusiukas sustoja prie metro. Metro sostinėje buvo suplanuotas 110 metrų gylyje, kad esant poreikiui žmonės galėtų slėptis nuo branduolinės atakos. Pchenjane yra 2 metro linijos. Leidžiuosi žemyn, vietiniai žiūri išpūtę akis. Specialią aprangą vilkinčios pareigūnės, kurios atidarinėja metro duris, nesileidžia fotografuojamos – nusisuka.
Metro stotelės labai gražios: nuo spalvotų vado ir visuomenės piešinių ant sienų iki įspūdingų šviestuvų. Stenduose po stiklu iškabinti naujausi laikraščiai, ir vietiniai juos skaito, nes neturi išmaniųjų telefonų. Gidės leido pavažiuoti metro kelias stoteles. Čia visi solidžiai bando paspoksoti į turistą arba šiaip apie kažką svajoja, kai visame pasaulyje žmonės metro yra paskendę telefonuose.
Išlipu iš metro prie korėjietiškos Triumfo arkos. Čia korėjiečiai pasistengė, kad ji būtų 11 m. aukštesnė nei Prancūzijoje, nes pas juos viskas yra geriau. Pakilus ant viršaus atsiveria miesto panorama, spalvoti pastatai, pustuštės plačios gatvės. Taip pat viduje yra suvenyrų parduotuvė, ir kaip tik prieš akis man guli vietinis laikraštis, o ant viršelio puikuojasi Kim Jong Uno ir Donaldo Trumpo susitikimo nuotrauka. Įsigijau šį laikraštuką, bus atminimui.
Nusileidau nuo arkos ir matau didelę aikštę, į kurią plūsta vienodai apsirengęs jaunimas. Repetuoti pasirodymo šventei. Pasiprašiau gidės, kad leistų man pafilmuoti, nes buvo prižadėjus išleisti mane, kur norėsiu, nes neleido į parką pafilmuoti šokančiųjų. Įsimaišau tarp jaunimo būrių. Vaikinai išrikiuoti su vėliavų stiebais rankose, ir pagal švilpuko komandas marširuoja. Galvą suka į dešinę pagal reikalavimą, o akimis žvairuoja į kairę, kur stoviu aš. Po antro perspėjančio švilpuko, jau ir akys žiūri į dešinę.
Kita vieta – karo muziejus. Jame Š.Korėja eksponuoja savo karinę amuniciją, transportą ir karinę galią. Taip pat JAV perimtas raketas, sraigtasparnį ir šnipinėjimo laivą. Labiausiai patiko gidės tonas – taip gražiai išmokinta pasakoti, kad padaro didelį įspūdį.
Lietuvos muziejuose kažką šaltai pasakoja, kad tik greičiau išeitum, o čia stengiasi. Virpančiu balsu pasakoja savo versiją, kaip juos užpuolė JAV, ir net tvardo ašaras. Tuomet išdidžiai kalba, kaip JAV imperialistai atgailavo ir jų atsiprašinėjo, kai korėjiečiai perėmė jų laivą. Arba su pasididžiavimu – kaip karo metu pagavo JAV torpedą. Nesvarbu, kad šimtai jų pasiekė savo tikslą. Bet va, vieną perėmėme.
Žiauriai įdomu buvo pasiklausyti jų iškraipytos realybės ir dar su specialiais gidės emocijų efektais. Po karo muziejaus stabtelėjome vietinėje parduotuvėje. Lietuviškos nepirkome. Nuėjome į šalia esantį alaus barą. Su gidėmis buvome sutarę, kad leis paragauti vietinio alaus. Buvo tikrai neblogas. Nežinau, ar gidės pačios nežino, ar melavo, bet sakė, kad čia alus tiekiamas vamzdžiais tiesiai iš gamyklos. Aišku, pažvelgęs po baru pamačiau standartines bačkas. Tada traukėme į puošnų restoraną persivalgyti ir paragauti 60 laipsnių ženšenio šaknies užpiltinės.
Kadangi siūlomų viešbučių kaina labai panaši, tai teko vykti miegoti į geriausią 45 aukštų Pchenjano viešbutį. Apie kažkokius hostelius ar prastesnius nei 3* viešbučius galima net negalvoti. Š.Korėjoje neleis tokiuose miegoti, nes tokių ir nėra. Šioje šalyje yra viskas, kas geriausia, ir privalai tuo naudotis. Nesvarbu, kad už tai turi susimokėti. Pasirinkimų nėra. Čia ir rūbus galima buvo išsiskalbti, kuriuos po to atidavė iškvėpintus ir įpakuotus.
Pro viešbučio langą naktinis Pchenjanas atrodo keistai: lyg ir šviečia, bet prastai. O gi žiūriu, kad nė viena gatvė nėra apšviesta. Aišku, kam to reikia, kai tiek mažai automobilių. Naktį tiek Vonsane, tiek Pchenjane išjungiama elektra. Va dėl ko dieną pastebėjau mažas saulės baterijas, pritvirtintas prie daugiaaukščių namų langų. Palydovų nuotraukose matosi, kad Š.Korėjos teritorija naktį yra visiškai užtemusi.
Nauja diena – nauji įspūdžiai. Pabudęs ryte gali visame mieste išgirsti grojančią patriotinę muziką. Korėjiečiai turbūt be jos jau neįsivaizduoja dienos pradžios - kaip mes be kavos. Šiandien pirmas objektas – Tarptautinės Draugystės muziejus. Jame eksponuojamos dovanos vadams iš viso pasaulio. Geriausios yra iš Kinijos ir Rusijos. Radau ir lietuvišką dovaną, kuri daugiau buvo pasišaipymas ir gėda. Tai buvo maža Lietuvos moterų krepšinio federacijos vėliavėlė ir Lietuvos herbas. Geriau jau būčiau nieko neradęs.
Po muziejų dar vaikščiojo ir vietinių moterų grupė. Bet ne laisvai išsimėčiusios, kaip mes, o tvarkingai sustatytos į eiles ir ėjo koja kojon. Buvo juokinga, bet vėliau teks juoktis ir iš savęs…
Bus tęsinys…
Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.
