Pirmąją pasakojimo dalį skaitykite čia. Antrąją – čia.
Autobusu vykstame į viešbutį. Turime laiko, todėl grupei pasiūlau pažiūrėti vakariečių sukurtą filmą apie Šiaurės Korėją angliškai, kurį turiu telefono paslėptame aplanke. Vienas asmuo su mielu noru paima telefoną. Po kurio laiko matau, kaip jis neša mano telefoną gidėms. Man širdis nusirito į kulnus, sustingau. Po velnių, to filmo vietiniams, o ypač gidėms, matyti negalima! Jis sako: gal galit man filmą įjungti? Keiksmažodis, ir greitai pribėgu prie jų. Gidės nieko nesupranta, visiems sakau, kad viskas gerai.
Pasiimu telefoną ir nusivedu jį kartu. Pasirodo, jis pagalvojo, jog tai gidės siūlė savo telefoną su Korėjoje statytu filmu. Man jau adrenalinas buvo susimaišęs su baime, bet viskas gerai baigėsi. Neįsivaizduoju, ką jos sakytų, peržiūrėjusios tokį filmą, kuriame yra priešinga režimui versija.
Nakvynė geriausiame Korėjos viešbutyje – „Hyungsan“. Jis turi net 6 žvaigždutes! Iš tikro tai gražus galingas viešbutis, bet maistas buvo prasčiausias lyginant su tuo, ką valgiau visą kelionę. Užtai viešbučio kambaryje radau 2 naujas dujokaukes. Negali žinoti, gali kažkada prisireikti.
Kitą dieną užsimiršo režimo keistenybės, nes nuvykome pažiūrėti senovinio budistų vienuolyno. Bet keistenybės greitai sugrįžo. Vienuolyne buvo įtaisytas vienuolio aprangą vilkintis korėjietis. Matomai ne iš pamaldžiausių, nes budizmas su komunizmu nesiderina.
Po budizmo pertraukėlės kopiame į kalną. Šalia triukšmauja kriokliai, labai graži gamta. Norėjau išsivėdinti galvą ir pailsėti nuo viso to matyto savotiško gėrio. Viduryje kopimo vietiniai pardavinėjo vandens buteliukus, todėl vieną nusipirkau. Mokėjau eurais, grąžą gavau Kinijos juaniais. Dažnai grąžą gaudavau ir doleriais arba išvis keliomis valiutomis. Čia dar viena Šiaurės Korėjos subtilybė – atsiskaitymai. Šalyje turistai gali atsiskaityti tik užsienio valiuta. Eurai, doleriai, juaniai. Jei ir turėčiau vietinių pinigų, iš manęs juos vietiniams imti draudžiama.
Į Korėją vežiausi daug smulkių eurų banknotų ir monetų. Kai ką nors perki, tai tiesiog paduodi eurus ir užsimerki. Vietiniai savo sugalvotu kursu paskaičiuoja, kiek davei, dar kitokia valiuta paskaičiuoja ir atiduoda grąžą. Jei grąžos neturi, kartais net padovanoja vandens buteliuką dovanų. Net kalnuose prie krioklių tenka susidurti su Šiaurės Korėjos keistenybėmis perkant.
Ant kalvos stovi Kim Jong Ilo ir Kim Sung Ilo statulos. Korėjiečiai pasistengė – abi nuliejo iš bronzos, 20 m aukščio. Abi gražiai blizga, turbūt nuolat šveičiamos, o už krūmų tyko pasislėpę balandžių vaikytojai. Eina žmonių būriai su gėlėm, jie turi 2 gražiausias gėles – kimilsungiją ir kimjongiliją. Vietiniai stengiasi jas užauginti pačias gražiausias namuose. Tai yra orchidėja ir begonija.
Čia švenčiama labai daug vestuvių. Visi padeda gėlių, atsistoja eilėn ir žemai nusilenkia atiduodami pagarbą. Pas mus vestuvininkai eina į bažnyčią, o pas juos prie statulų.
Mums reikia daryti tą patį, todėl padedame gėles. Šalia stovi gidės, žiūriu į jas, kada jos pradeda procesą, lenkiuosi kartu. Jausmas išties kvailas, viduje jaučiu prieštaravimą, bet taisyklės yra taisyklės. Išeidamas dar prasilenkiu su būriais pionierių, pamokų metu lankančių vadų skulptūras ir nešančių gėles. Vaikai nesišypso, fotografuotis nenori, iš galo eina rūsti auklėtoja. Beje, Šiaurės Korėja deklaruoja turinti 100 proc. raštingumo lygį. Matyt, auklėtojos tikrai gerai atlieka savo darbą.
Po aplankytų monumentų, kaip bebūtų keista, gidės leido pasivaikščioti gatve iki knygyno! Greičiausiai nebuvo kur arčiau priparkuoti autobusiuko. Knygyne daug literatūros apie vadus, juokeliai iš jų gyvenimo. Nusipirkau kelis numerius senesnių laikraščių, karinių atvirukų, vado biografiją. Įdomu bus paskaityti, kaip jį išaukština. Šalia knygyno yra pagrindinė paradų aikštė. Visi tankai ir raketsviedžiai, kuriuos matėte per televizorių grojant patriotinei muzikai, važiavo šia aikšte. Man pasisekė, aikštėje – masė vienodai baltais marškiniais apsirengusio jaunimo, kurie repetuoja paradui. Jis vyks už mėnesio. Daro įvairias formas iš žmonių kiekio.
Artėja pietų metas, skrandžiai ištampyti, reikalauja 7 patiekalų. Vykstame į restoraną pasiimti maisto išsinešimui. Šiandien pažadėtas piknikas parke. Gidės su vairuotoju nueina į restoraną atnešti maisto. Ogi žiūriu, kad aš be priežiūros. Autobusiukui įsukant į kiemus, pakeliui mačiau vietinę aludę, į kurią tikrai neleistų užeiti gidės. Nusprendžiau nueiti ir apsižvalgyti. Kadangi nesu amerikietis, numaniau, kad už paklydimą bausmės negausiu, į darbo stovyklą neišsiųs. Ten ir taip šiuo metu yra apie 200 000 žmonių. Kam jiems maitinti dar vieną burną. Blogiausiu atveju parves į viešbutį pailsėti dienelę.
Drąsiai vingiuodamas tarp namų nuėjau į aludę, išsitraukiau telefoną ir pirmyn filmuoti. Aludėje daug vietinių, visi gausiai geria alų. Kvapas ir atmosfera, kaip tikros underground aludės. Vietiniai žiūri ir nesupranta, kas per… Įėjęs vakarietis, galbūt amerikietis, šypsosi ir mus filmuoja. Pasimetę veidai spokso su pražiodintomis burnomis, vienas kitas pradeda ant manęs rėkti. Galvoju, pats laikas dingti iš čia, kol neprisiviriau košės… Ramiai išeinu ir jau pasiruošiau spartinti žingsnį, kai išbėga 4 vietiniai iš aludės ir rėkdami bei rodydami rankų judesiais liepa trinti iš telefono tai, ką nufilmavau. Aš nuolankiai visa tai padarau ir greit išeinu, kol jie kažką aptarinėja.
Tiesiai į autobusą neinu. Einu aplink šalia esančius namus, vingiuodamas, kad nematytų, kur nuėjau. Adrenalinas dar vis pumpuojasi. Grįžau į autobusą ir ramiau atsipūčiau. Po kurio laiko, žiūriu, atbėga vietinė baro rėksnė prie autobuso. O velnias, dabar, galvoju, tai jau kažkas įvyks. Užsitraukiau užuolaidą, galvojau persirengti kitos spalvos marškinėlius, bet patingėjau.
Beje, skrendant Pekino oro uoste su bendrakeleiviu lietuviu atlikome eksperimentą. Apsikeitėme pasais ir žiūrėjome, ar patikroje mus atskirs. Praėjome be problemų, azijiečiai neskiria baltaodžių.
Toliau apie priėjusią vietinę. Gidės nuėjo su ja šnekėtis ir po minutėlės grįžo į autobusą. Viskas ramu. Kitą dieną prie manęs priėjo gidė. Sako -tai čia tu buvai aludėje? Per daug nesistebėdama, nes žinojo, kad aš mėgstu pasivaikščioti vienas. Atsakiau, kad aš, ir ji man liepė ištrinti vaizdo įrašą. Tik tiek. Paklausiau, apie ką šnekėjo su vietine – pasirodo, gidė jai pasakė, kad aludėje apsilankęs asmuo turbūt ne iš jos grupės, nes ji visus mus prižiūri. Turbūt pati nenorėjo turėti problemų. Ir dar man pasakė, kad matė mano užtrauktą užuolaidėlę, todėl viską suprato.
Kiek pastebėjau, korėjiečiai nemažai svaiginasi alumi. Marihuana čia taip pat yra legali. Narkotikų vartojimas siekia apytiksliai 30 proc. Jie vartoja viską – pradedant nuo marihuanos iki metamfetamino.
Parke iškylauja labai daug vietinių, kepa barbekiu. Klausosi muzikos, keletas šoka. Labai smagi atmosfera, visi atsipūtę, gerai leidžia laiką. Galėtų ir mūsų Bernardinuose žmonės taip jaustis. Mus užleidžia prie stalų. Prisikemšu maisto ir einu pažiūrėti tautiniais rūbais apsirengusių šokėjų, ant scenos šoka vien moterys.
Reikia skubėti į cirką, nes jau vėluojame, ten jau vyksta baseino pasirodymas. Labai šaunus buvo cirkas, stiprūs jų akrobatai. Įdomiausias kareivio šokis ant Kalašnikovo automato – labai gerai perteikė Šiaurės Korėjos atmosferą. Paskui dar pusdienį apie jį galvojau.
Po cirko liftu pakilome į Jučės ideologijos monumentą. Šis 170 metrų bokštas yra aukščiausias pasaulyje. Paradų aikštėje vėl vyko repeticija, ir labai gerai matėsi visos iš žmonių daromos formos. Fone ant rūmų kabo vado nuotrauka, o šimtai žmonių formuoja spindulius, sklindančius nuo vado. Ir įdomu, ir juokinga.
Vykstame vakarieniauti. Vakarienei ant stalo pastatė mini grilį, ir teko pačiam pasikepti antienos. Viskas buvo labai skanu. Po vakarienės pasiprašėme į atrakcionų parką – pasižiūrėti, kaip linksminasi vietiniai. Žinoma, reikėjo išbandyti senas geras mašinėles. Visus suleido už dešimt kartų didesnę kainą, negu moka vietiniai, bet bent jau be eilės. Prisiminiau vaikystę Vingio parke. Ant kitų atrakcionų lipti nedrįsau. Vis dėlto ne Vokietija. Keista, bet laukiantieji prie karuselių yra tupdomi į krūvą, ir tai daroma griežtai. Nesupratau, kodėl taip daroma.
Kelionės organizatorius Danas Pankevičius, beje, pametė telefoną atrakcionuose, ir to net nepastebėjo. Bet po valandėlės priėjo darbuotoja ir paklausė, ar ne mes pametėme telefoną. Turbūt niekas nesitikėjo, kad Šiaurės Korėjoje pamestas telefonas sugrįš. Galbūt padėjo tai, kad ant ekrano buvo jo dukra. Be mūsų, ten vakariečių daugiau nebuvo. Šaunuoliai korėjiečiai, sąžiningai pasielgė, visus nustebino.
Atvykęs į viešbutį, nuėjau į jame esančią parduotuvėlę ir užrašęs lietuvių kalba atvirlaiškius, nusipirkau pašto ženklų ir išsiunčiau namo. Atvirutės atkeliavo stebėtinai greitai – per 3 savaites. Vėliau viešbutyje apžiūrėjau, kad keliuose aukštuose nestoja liftas. Trečiame ir ketvirtame. Stebėtojų aukštai.
Beje, vakare sėdėjome viešbučio restorane ir susipažinome su Šiaurės Korėjoje dirbančiu rusu. Jis pasakė, kad savo kambaryje rado 2 slaptas kameras. Teks ir mums nevartot netinkamų tarptautinių žodžių kambaryje. Kitą dieną juokavau su gide, kad buvau ketvirtame aukšte. Jai nebuvo juokinga…
Bus tęsinys..
Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.
