- Pirmoji pasakojimo dalis: Kaip aš įsigijau 18 arklių Norvegijoje
- Antroji: Nerijaus kelionė į šiaurę: pati netinkamiausia vieta miegoti žemėje ir dienos apogėjus
- Trečioji: Kelionė su nuotykiais iš Norvegijos į Lietuvą: užsirašykit, kokių klaidų nekartoti
Stabtelėjau ties Lazdijų sienos kirtimo žyma ir atsisukau atgal. Nusiunčiau paskutinį atsisveikinimo žvilgsnį ir tyliai ištariau „iki pasimatymo“.
Žemė, išmokiusi mane vaikščioti, o vėliau ir važiuoti, priėmė ir išlydėjo labai svetingai. Draugų apsikabinimai ir rankų paspaudimai vis dar šildė mano širdį, kuri džiaugėsi kiekvienu sutiktu geru žmogumi ir kiekviena pamatyta šypsena.
Čia vėl liko mano močiutė, kurios rankos prisilietimas, galbūt jau pajaustas paskutinį kartą, išliks atmintyje iki tol, kol dar galėsiu atsiminti.
Gali turėti milijonus draugų, milijonus pažįstamų, tačiau jokios kitos rankos paspaudimas tau nesuteiks tiek meilės, šilumos ir visokios kitokios emocijos, kaip žmogaus, kuris yra tavo genų pradininkas, tavo pradžios pradžia. Taip gera tave turėti, ačiū, kad esi, bet, Lietuvėle, iki!
- Nerijaus keliones galite sekti:
- Youtube: youtube.com/channel/UCHMkE0Qc5836OAar50lraAA
- Instagram: instagram.com/NemoLtu_Norway/
Nors giliai tikiu, bet tikrai nežinau, kad lenkų krašte yra be galo daug įdomių vietovių, kur aš galėčiau pasprogdint savo veizolus, tačiau aš apsimečiau, kad šio kaimyno kiemas man visai neįdomus. Nutariau ją peršokti pačiu greičiausiu legaliu būdu, o mano transporto priemonė tarsi būtent tam ir sukurta. Motociklas skaičiavo kilometrus greičiau nei pirmokas rugsėjį, ir vakarop jau atsidūriau kažkur prie Vroclavo.
Brolyti, kad ir ką besakytum, bet mano smegenys veikia teisingai. Žinant, kad vokietis geriau gyvena nei lenkas, suvoki – nakvynė pas kryžiuočių palikuonis bus gerokai brangesnė nei pas mūsų kaimyną. Pasidairiau kokio kempingėlio, kol neįbirbiau į brangesnę šalį, ir likau labai maloniai nustebintas – vos už kelis eurus (o tiksliau – septynis) gavau vietą palapinei ir savo žirgui.
Kempingas nešpietnas, su visais žmonijos inžinieriniais išradimais – elektra, dušo kabinomis, pilstomais senoviniais gaiviaisiais gėrimais su migdančiu anglies, vandenilio ir deguonies junginiu. Tiesiog rojus mano nuleipusiai sielai, kuri jau rėkavo, kad čia atostogos, o ne lenktynės su laiku, ir tie dienos skaičiai, laužiantys 900 km ribą, yra niekam nebeįdomūs. Surentus palapinę, vakaras labai neištįso – tamsa ir atmerktos akys visiškai nieko bendro neturi, tad beliko tik suploti blakstienomis ir pasakyti labanakt.
Likau labai maloniai nustebintas – vos už kelis eurus (o tiksliau – septynis) gavau vietą palapinei ir savo žirgui.
Rytas. Saulė įkyriai lindo pro mano trobesio, kitaip dar – palapinės, sienas. Tačiau toks įkyrus jos elgesys maloniai džiugino vienišą keleivį. Jokio noro miegoti nebuvo. Noras važiuoti veržėsi per visas jusles taip stipriai, kad kava ir sumuštinis nuslydo gerkle ir atsitrenkė skrandin per sekundes. Per kitas kelias visa manta atsidūrė ant motociklo ir pamojavęs svetingiems lenkų krašto čiabuviams pasileidau link Vokietijos.
Mano planui „A“ – pasiekti šiauriausią Norvegijos tašką – nepavykus, dabar jau lėkiau Alpių link ir taikiau tiesiai per Austriją bei Italiją į prancūziškąjį Didįjį Alpių kelią, kuris garsėja savo grožiu ir vaizdų įvairove. Jau pasiilgau kalnų. Nors Norvegijoje aš į juos prisižiūriu, tačiau nepradėsiu aš čia jų lyginti su Alpėmis, ne tiek aš dar triokštelėjęs.
Dar žiemą, kol už lango kabantys varvekliai šaipėsi iš motociklistų, sėdėdamas ant pečiaus jau buvau prisidėliojęs taškų taškelių, tai tik reikėjo iki ten nusikapstyti ir visus juos susirinkti į savo aplankytų vietų skrynelę. Tad planas „B“ – per Vokietiją link Austrijos ir iš ten per Italiją į Napoleono žemę.
Vokietija – tai tokia šalis, kurioje gali pasitikrinti, kokiu greičiu skraido tavo angelas sargas. Ko aš tikrai niekam nelinkiu sužinoti. Tai tokia nuostabi šalis, kad čia važiuojant vos ne 200 km per valandą greičiu gali pagalvoti, kad stovi, nes tikrai atsiras koks kiauragalvis ir pralėks pro tave tarsi naikintuvas viršgarsiniu greičiu. Ir visa tai visiškai legalu. Joks dėdė policininkas neišgręš skylės, sukiodamas pirštą smilkinyje, kita ranka rašydamas skaičiukus riebiame baudos kvite.
Vokietija – tai tokia šalis, kurioje gali pasitikrinti, kokiu greičiu skraido tavo angelas sargas.
Tos lenktynės padeda papulti iš taško A į tašką B tūlam lietuviui nesuprantamais laiko intervalais. Su nuo greičio, o gal vidinės emocijos nutįsusiais nugaron lūpų kraštais užsukau į vieno miesto centrą, kuriame, pakrapščius nosį, išdavė sveiko žmogaus statusą atspindintį popierėlį. Ot laikai atėjo – visą gyvenimą mama mokino, kad negražu ir baisiai nemandagu nosį krapštyti, o čia nueini ir kokia gražuolė su baltu chalatu tau ją pakrapšto. Ką darysi, bėga metai, keičiasi papročiai, o man kad tik keliauti leistų.
Staiga iš dangaus pabiro vandens karoliai. Jei pasakyčiau, kad netikėtai, tai leisčiau sau meluoti, gi jau kurį laiką laikiau įrėmęs įtarią akį į tuos tamsius debesis, artėjančius link manęs nuo rytų pusės. Tad sveikas sugrįžęs šlapias gyvenime! Va taip ir įsiridenau į Austriją, kur neužilgo susiradau kažkokį kempingą, kuriame visai netikėtai gavau karališkus apartamentus.
Nežinau, ar jums yra kada tekę miegoti karališkoje palapinėje, bet man jau teko. Ten ir elektra yra, ir stogas virš palapinės, o ir pati palapinė stovėjo pakelta ant medinių grindų. Viduje pripūsti čiužiniai kvietė ištiest galūnes, kurios per dieną jau net pamiršo, ką tai reiškia. Taip, ji pastatyta ir nuomojama! Koks nerealus pasiūlymas tingėti. Visa tai kainavo vos penkiais europietiškais pinigėliais daugiau nei kad būčiau statęs savąją. Turėčiau būti visiškas berazūmis arba iš gilios vieno labai žinomos lietuviškos etninės grupės kaimo krašto glūdumos, kad taupyčiau ir atmetęs šį pasiūlymą rinkčiausi ryte vynioti savo šlapią būstą.
Ta vieta taip patiko, kad jau buvau sumąstęs likti visai porai dienų ir mėgautis lietaus garsais Austrijos kalnuose. Supraskite mane teisingai – „mėgautis“ čia rašau perkeltine reikšme. Ech, ir kurių galų aš nesugalvoju keliauti palikęs visas technologijas namie? Važiuočiau sau susigrūdęs žemėlapį kišenėn, ir kiekviena diena būtų tokia, kokią kelias atneš. Tačiau ne – matai, reikia tikrintis orus, klausinėti kažkur besiblaškančių bendraminčių, kas vyksta jų okupuotose teritorijose. Taip ir ir susigadini visus dar ant pečiaus ruoštus planus.
Pasirodo, visą savaitę Alpėse – lietus, ir taip aš supratau, kad pabėgęs nuo vilko Norvegijoje rėžiausi tiesiai meškos sėdimojon Alpėse. Kad ir kaip bedėliotum mintis, tačiau ar vilko, ar meškos, bet tai tikrai ne pati teisingiausia vieta save gerbiančiam turistui. Atidedu mintis rytui, nes dar vaikystės pasakose skaičiau, kad rytas už vakarą protingesnis.
Supratau, kad pabėgęs nuo vilko Norvegijoje rėžiausi tiesiai meškos sėdimojon Alpėse.
Lietaus lašai visą naktį grojo serenadą, tačiau, aš taip ir neprisiverčiau jų įsimylėti, tad kai tik įsitikinau, kad naktis baigėsi, griebiau telefoną ir puoliau tikrintis, ką žada artimiausios apylinkės. Nors žalia spalva ir labai graži, bet kai ji užsižiebia ant orų radaro žemėlapio – gero nelauk, griebk guminius batus ir ruoškis šokinėti po balas. Atostogos – toks dalykas, kuris turi pabaigą, o visai nesinorėtų, kad ta pabaiga ateitų besimurkdant balose kaip kokiam karpiokui, tad paleidau darban visus du smegenų pusrutulius ir priėmiau sprendimą keisti savo atostogų planą iš pagrindų... ir vėl.
Viskas, atkrenta ir Prancūzija. Tai nebuvo vien tik dėl oro sąlygų. Paskaitinėjus socialinių tinklų naujienas sužinojau, kad Prancūzai labai pyksta ant COVID-19 ir grasina baudomis nevakcinuotiems. Nosies krapštytis kas antrą dieną noro jokio nebeturėjau, matyt, niekaip neatsikračiau vaikystės auklėjimo kompleksų, tad sprendimas pasitrankyti po Apeninų kalnus patapo visai mielas ir netgi viliojantis. Galų gale – čia ir Roma, ir Venecija ir Pizos bokštas, plius ir makaronai visai skanūs. Kažkaip gi reikia save paguosti ir motyvuoti?
Daug netempęs ryto dienon palikau savo karališkus apartamentus ir pajudėjau Insbruko link. Kreivi keliai kaip visada man jau vaidenosi tarsi romantiškiausi ir patys mieliausi, tai susiradau kažkokią perkėlą kalnuose, kuri turėtų mane palydėti į išsvajotą ir šiltą makaronų bei picų šalį. Turiu pasakyti, kad kažkaip sekėsi išlaviruoti tarp juodų debesų, ir mane pasiekė tik ašarėlės palyginus su tuo, kas atrodo kriokliu sruvo visai netoliese.
Stabtelėjus palei kažkokį neaiškaus pavadinimo kalnų upeliuką, supratau, kad šiose apylinkėse lyja tikrai jau ne viena diena. Vanduo visas geltonas, lyg per kokią plytinę tekėjęs būtų, o vandens – tai nei perbrist, nei perplaukt nepavyktų.
Nepasiekęs Insbruko sukau vairą dešinėn ir įlėkiau į tikrąsias Alpes. Negalėčiau aprašyti, kaip dainavo mano akys, o širdis mušė į tos dainos taktą, bet kalnų vaizdai man tarsi pinigas elgetai ar pienas kūdikiui – visas kūnas skendėjo euforijoj, kai lanksčiau motociklą kairėn, dešinėn begainiodamas posūkiais. Kilau vis aukštyn, kol kelią užtvėrė būdelės, o jose sėdinti asaba nureketavo visus penkiolika eurų ir dar paklausė, ar ir atgal norėčiau bilietuką nusipirkti? Žinai, brolyti, Alpės didžiulės, tai kai jau reikės grįžti, aš gal pasiieškosiu pigesnių vartų į jūsų žemę...
Kalnų vaizdai man tarsi pinigas elgetai ar pienas kūdikiui – visas kūnas skendėjo euforijoj, kai lanksčiau motociklą kairėn, dešinėn begainiodamas posūkiais.
Kelias vingiavo aukštyn ir vedėsi mane kartu. Pastebėjau, kad pirštai pradėjo nelabai klausyti, bet žvilgsnis į termometrą greitai pasufleravo šios mįslės įminimą – lauke vos 6 laipsniai. Ė, brolyti, grąžinkit mane į Norvegiją pasišildyt – aš gi iš ten pabėgau, nes žadėjo plius 12, še tau Petrai ir paradoksas.
Tačiau kelias vis dar lipo aukštyn. Prietaisų skydelyje užsidegė įspėjimas dėl ledo. Jūs rimtai? Italijoje liepos viduryje ledas? Aš gi ne to čia atsibeldžiau, aš noriu palmių, jūros ir nuo kaitros garuojančio juodo asfalto. Termometras jau rodo tik 4 laipsnius, ir darosi neramu – o jei tikrai bus ledo?
Važiuoju debesyje, ir matomumas atitinka tai, ką Lietuvoje vadiname tirštu rūku – gal kokie keturi-penki metrai į priekį. Gerai bent, kad eismo beveik nėra. Tratančiu apatiniu žandikauliu persiritau į kitą kalno pusę, kuri geografiškai turėtų būti pietinė, ir čia pagaliau atsivėrė žaluma. O, štai čia jau tiesiog nebegalėjau nesustoti.
Pagaliau įkvėpiau pilna krūtine ir pamankštinau nuo šalčio pabalusius pirštus. Čia tapo gerokai šilčiau, bet nutraukęs keletą paveiksliukų pasileidau žemyn, kur, tikėkimės, bus vasara. Taip trankydamasis tarpukalnėmis vėl įvairavau į mano atkaklųjį kelionės palydovą – lietų. Pliusas tik tas, kad jau buvau pasistūmėjęs piečiau, o piečiau yra tiesiog proporcingai šilčiau.
Artėjau prie Bolzano. Lietus stiprėjo ir neatrodo, kad jis norėtų atsisakyti mano draugystės. Galų gale įsismarkavo tiek, kad iškilo klausimas – ar nereikėtų man savo motociklo pavadinti „Nautilius“, o savęs pačio – kapitonu Nemo? Galų gale pravažiuojantis automobilis skėlė tokią bangą, kad ir cunamiui gėdos nepadarytų.
Išnėręs iš jos pamačiau, kad navigatoriaus ekranas paliko juodas, tik moteriškė viduje ir toliau laimingu balsu aiškino, kad žiede reikės imti antrą nuvažiavimą į dešinę. Ne, mergyte, mes taip toli nenuvažiuosime. Didžiausiam jos pykčiui, aš tame žiede apsisukau atgal ir taip besiginčydami nuirklavom į prieš keletą minučių pravažiuota vilą, kur ir išmetėm inkarą nakčiai. Čia dar sutikau bendraminčių porelę, kurie tik šiandien atlėkė iš Romos. Romoje – 42 laipsniai karščio. O, brolyti, tuomet mane ten matysite taip, kaip savo ausis. Aš jau ir prie 32-jų žiopčioju kaip karosas ant kranto.
Rytas pasitiko mane stebuklu. Pravėrus langą, žydra spalva paskendo mano akyse ir užpildė sielą begaliniu noru keliauti toliau. Tad vėl švelniai užmurkė mano „Ducatis“, ir pasileidome link Apeninų.
Žinojau tik viena – noriu pasiekti kalnus ir nuriedėti iki Toskanos. Labai norėjau pamatyti jos apdainuotus ir UNESCO saugomus kraštovaizdžius. Nemanau, kad jums bus labai įdomu skaityti, kaip aš trankiausi lygumomis, vengdamas pagrindinių kelių ir karts nuo karto įvažiuodamas į kiaulidžių skleidžiamą aromatą ar kokio miestelio saulės iškepintą dulkantį keliuką.
Rytas pasitiko mane stebuklu. Pravėrus langą, žydra spalva paskendo mano akyse ir užpildė sielą begaliniu noru keliauti toliau.
Traukiau link Pizos miesto, o vėliau link Veronos, nes tarp jos ir kito miesto Siena yra taip vadinamas „vyno kelias“. Susibrandinau smegeninėje idėją, kad kokioje pilyje nusipirksiu vyno ir praturtinęs garsenybių palikuonis patikrinsiu, kuo tas itališkas vynas toks ypatingas.
Bekeliaudamas susirašiau dar su vienu kelių bastūnu, kuris nespjauna į dvirates birbiančias transporto priemones. Jis visai kaip ir aš laiko tai vienu romantiškiausiu būdų pamatyti pasaulį. Jį tėvai pavadinę Egidijum Pudžiuvėliu, jei kam įdomu, tai šiuolaikinis slapyvardis instagrame yra Egidijus17_.
Nors mes ir nepažįstami, bet jo fotografijos gan senai jau kėlė man sveiko pavydo bangas. Tad į pasiūlymą susitikti kur nors Italijos šiaurėje atsakiau „TAIP“ visomis kalbomis, kurias tik mokėjau. Turėjau keletą dienų iki to, tai jas ir išnaudojau stipriai atostoginiu režimu.
Nulėkiau ir pasiblaškiau po Apeninus, išlandžiojau kelius kelelius ir visokius kaimelius. Teko ir naktį parsirasti į savo kempingą. Daugiau tokios patirties nutariau nebekartoti. Sukiojant kalnų keliukais tamsoje, akys pradeda kryžiuotis ir atsiranda jausmas toks, kaip laive per stiprų bangavimą. Matyt, mano kraujas – kaip gerai išlaikytas vynas, jo teliūskuot į visus šonus nepatartina.
Tačiau dienomis ten visai kitas reikalas. Atradau kalnų viršūnėse esančią marmuro kasyklą ar gamyklą, net nežinau kaip tai pavadinti, nes marmurą tai pjauna tiesiai iš kalno, tai kažin ar tinka tas pavadinimas – kasykla?
Tačiau ne į marmurą ir težiūrėjau, nes nuo ten atsivėrė toks vaizdas, kad atvėpusiu žandikauliu žiūrėjau kaip davatka į naują bažnyčią. Štai dėl to aš ir keliauju, dėl to ir nardau visokiais šunkeliais! Ne, ne dėl žandikaulio mankštos, bet dėl to tirpdinančio jausmo, kuris jausmuose užkuria tokią vibraciją, kad kelias dienas dar vaikštai link ausų nutįsusiais lūpų kampučiais.
Nuo ten atsivėrė toks vaizdas, kad atvėpusiu žandikauliu žiūrėjau kaip davatka į naują bažnyčią.
Laikas jau buvo ir į pasaulio stebuklą pažiopsoti. Tad po gero ir teisingo miego dozės nutariau lįst laukan iš palapinės. Griebiau už batų ir pagalvojau, kad sapnuoju. Iš po vieno bato į mane spoksojo mano pačio zodiako ženklas. Pala, pala, ką galėtų vėžys veikti mano palapinės prieangyje? Ant vienos rankos pirštų puolu skaičiuoti, kiek žinau gyvūnų su žnyplėmis priekyje, ir iš atminties išpurtęs vos tris, atšoku į palapinės galą.
Dievulėliau brangus, šitas zodiako ženklas niekada negarsėjo gerumu! O ką jis paliko pas mane? Tu rimtai? Skorpionas Italijos kalnuose, kur net ir man pačiam kiek vėsoka miegoti? Mūsų kova buvo trumpa – mobilus telefonas pasitarnavo kaip startinė platforma jo skrydžiui, ir tikiuosi, kad jo nusileidimas buvo saugus ir minkštas. Mane šis nuotykis išmokino gerai išsipurtyti batus prieš juos užsidedant ryte.
Vėliau kalbėdamas su italu išsiaiškinau, kad šiose aukštumose normalu rasti skorpionų, bet sakė nebijoti – įkandimas nemirtinas, tik skausmingas. Kažkaip pastebėjau, kad „nebijot“ yra lengva pasakyti, tai tik vos kelių raidžių kombinacija, tačiau kad ir kiek besakyčiau, tas bebaimis didvyris manyje niekaip negimsta. Tad tas patarimas manęs nelabai tepaguodė, noras sėdėti toliau šiame kempinge dingo.
Tu rimtai? Skorpionas Italijos kalnuose, kur net ir man pačiam kiek vėsoka miegoti?
Spustelėjau link Pizos, kur tikrai ne picos važiavau valgyti. Ale rupūžyte rugienoj, na tas bokštas tikrai kreivas. Netgi labiau kreivas nei įsivaizdavau. Kadangi aplink buvo daug žmonių, tai neišdrįsau nueiti ir stumtelti. Įdomu, jei taip vat nugriaučiau? Kažin ar laikytų galiūnu, nugriovusiu bokštą, ar kvailiu, sugadinusiu pasaulio stebuklą?
Tačiau nerizikuodamas patapti vienu žinomiausių kvailių pasaulyje ir nurašęs, kad neduok die, dar anas užgaus ką nugriuvęs, palikau jį ramybėje. Tai tik nusifotografavau, kad kitiems galėčiau pasigirti, ir nulėkiau link Sienos miesto, kur jau buvau numatęs vietelę savo vigvamui, netoli kokios tai pilies.
Apie Toskanos vaizdus pasakysiu tiek – gal kas ir papasakos jums, kad kažką tokio gali rasti ir Dzūkijos kalvose bei laukuose, gal kažkas panašaus yra ir kituose pasaulio kraštuose, tačiau, tie geltonuojantys laukai ir spygliais styrančios tujos tikrai yra žavingos. Tiesiog norisi stovėti ir gėrėtis.
Ta Toskana nėra tik laukai. Tai ir kalnai, ir begalybėmis besitęsiantys vynuogių laukai bei kalnų slėniai, pilys, žaliuojantys miškai bei jūros krantai. Kadangi labai nemėgstu pyktis su savimi, tai stengiuosi ir žodžių, duotų sau, laikytis.
Užtikęs pilį, kurioje, manomai, gyveno ar gimė, pats Amerigo Vespucci, o jos apylinkės nutapytos pačiame Monos Lizos paveiksle, nutariau, kad tokio istorinio svorio man tikrai užteks, kad galėčiau palepinti save vynu iš šios pilies rūsių. Taip pas mane atsirado butelėlis brandinto vynuogių kraujo.
Siūlė paragaut prieš perkant, tačiau man motociklo vairavimas su linksminančiais gėrimais į kryžkelę nesueina, tai palikau tą gurkšnį kitam turistui ir po truputėlį pradėjau sukti į vakarinę pakrantę bei jau artėjo laikas sukti šiauriau.
Taip dar vieną kitą dienelę beklajodamas aplankiau Tirėnų jūros skalaujamus vakarinius Italijos krantus. Paspoksojau į spalvotus namukus, kurie tarsi kaladėlės puošė pakrantės keliukus. Begalybę restoranų ir visokių kitokių išmislų, viliojančių užeiti ir perleisti piniginės turinį visų tų išmislų sumanytojams. Picų ir visokiausių makaronų prisiragavau tiek, kad net paprasčiausia dešra pradėjo sapnuotis naktimis.
Beje, patikrinau ir pilies rūsio butelėlio turinį. Dabar jau turiu gimusią mįslę savo galvoje – kiek tas Amerigas turėjo būti jų išragavęs, kad pasiklydęs nusibelstų iki nežinomos žemės, kurią vėliau ir pavadino jo vardu. Pagal savo patirtį manyčiau, kad ne tiek ir daug, bet geriau gal net nespėliosiu.
Tačiau štai įdomu pasidarė – ką gi aš atrasčiau susivertęs tą vynuoginį išradimą pilvan ir sėdęs ant motociklo? Sudėjus visas žinias ir jaunystės bičiulių patirtis, visi keliai teoriškai nuvedė artimiausian griovin, tad mano atradėjo galimybes taip ir palikime neišaiškintas.
O kadangi vyno rūsio paslaptys verčia mane miegoti, tai pasakojimą apie susitikimą su Egidijumi ir grįžimą Norvegijon per Liuksemburgą palikime paskutinei šių kronikų daliai, kuri susiras jus netolimoje ateityje.
Nerijaus keliones galite sekti:
Youtube: youtube.com/channel/UCHMkE0Qc5836OAar50lraAA
Instagram: instagram.com/NemoLtu_Norway/
