Juos 2016 m. ištarė tuometinis Rusijos premjeras Medvedevas Krymo pensininkams, kurie jo vizito Kryme metu skundėsi didėjančiomis kainomis ir nedidėjančiomis pensijomis. Medvedevas tada muistėsi kaip niežų užpultas barsukas ir pasakė, kad šiuo metu nėra pinigų. Pinigų jis pažadėjo paieškoti, o kol ieškos – laikykitės ten.
Tada buvo praėję dveji metai po rusų įvykdytos Krymo aneksijos, kai mandagūs žalieji žmogeliukai okupavo pusiasalį, surengė fiktyvų referendumą ir prijungė Krymą prie Rusijos.
Krymo gyventojų daugumą sudarantiems rusakalbiams tada buvo pažadėta, kad netrukus jie gyvens taip pat gerai ir turtingai, kaip gyvena žmonės Rusijoje (kiek turi būti atsilupęs ir atitrūkęs nuo realybės, kad manytum, jog Rusijoje žmonės gyvena turtingai?).
Vargšai krymiečiai tada patikėjo, kad atsiradę kitos valstybės sudėtyje jie momentaliai taps laimingi ir visko pertekę.
Netapo. Po trumpos euforijos jie pamatė, kad maisto kainos pakilo bematant, o algos liko kaip buvę. Be to, stipriai išaugo infliacija. Taip pat pamatė, jog turizmo sektorius, kuris buvo maitinamas ukrainiečių pinigais ėmė ir nuskurdo, nes ukrainiečiai nebevyko į Krymą, o rusai jų pakeisti negalėjo.
Krymiečiai tada patikėjo, kad atsiradę kitos valstybės sudėtyje jie momentaliai taps laimingi.
Dar Ukraina uždarė kelius į Krymą ir nebeleido prekių tranzito. Jas teko gabenti keltais. Tada buvo tikimasi, kad statomas Kerčės tiltas užtikrins laisvą prekių patekimą į pusiasalį ir jų kainos bematant nukris.
Nenukrito. Krymo gyventojai tebesiskundžia, kad kainos kyla kaip kilusios, o krymiečių pajamos tebelieka pastebimai mažesnės lyginant su vidutinėmis pajamomis Rusijoje.
Panašu, kad žadėtas rojus neatėjo ir Krymo gyventojams beliko tik moralinis pasididžiavimas, kad dabar jie priklauso Rusijai. Iš tiesų, tai nelabai suprantu kuo čia didžiuotis, bet ne man jiems aiškinti. Negana to, egzistuoja tikimybė, kad po Rusijos kracho kare, jiems vėl teks vadintis ukrainiečiais.
