Turbūt prisimenate, kad karo pradžioje Charkivą rusai niokojo su ypatingu įniršiu. Niokojo, bet okupuoti nepajėgė ir galiausiai ukrainiečiai juos išvis nustūmė tolyn nuo miesto. Tikiu, kad su laiku jie bus išstumti ir iš visų okupuotų teritorijų, bet taip pat panašu, kad to laiko dar teks palaukti.
Tikiu, pamenate, kad pastarojoje pasakojimo ciklo apie kelionę po Rytų Ukrainą dalyje, kaip tik ir pradėjome pasakoti būtent apie Charkivą, kuris buvo pirmasis mūsų kelyje. Į jį vykome vakariniu traukiniu iš Kyjivo, o Charkivo stotyje išlipome jau prieš vidurnaktį.
Tik išlipus nustebino ramybė. Gal ir natūralu, vidurnaktį visi miestai nurimsta, tačiau tada maniau, kad tokio dydžio mieste gal kiek ir judriau turėtų būti. Vis dėlto tai juk milijoninis miestas.
Charkive iki karo gyveno pusantro milijono žmonių.
Dar nustebino, kad jau nuo pirmųjų minučių mieste, į akis krito ne vienas automobilis su lietuviškais registracijos numeriais. Na, va, pagalvojau, tiek stengėmės nusigrūsti ten, kur nėra lietuvių, o čia jų netgi daugiau nei bet kur kitur. Tai, žinoma, buvo netiesa, nes tai nebuvo lietuvių vairuojami automobiliai.
Tada pagalvojau, kad čia turbūt ukrainiečių Lietuvoje pirkti automobiliai su nespėtais pakeisti lietuviškais numeriais. Bet tai buvo tik dalis tiesos, nes geriau įsižiūrėjus kai kurie numeriai buvo keisti, lyg ir šrifto kitokio. Lietuviški, bet vizualiai kiek kitokie, panašūs į padirbtus. Spėju, kad ukrainiečiai jais naudojasi bandydami apeiti kažkokią mokestinę politiką, bet tai tik mano subjektyvus spėjimas ir apskritai ne mano reikalas.
Charkive iki karo gyveno pusantro milijono žmonių. Dabar, aišku, daugybė gyventojų pabėgo, dalis buvo nužudyti, todėl pasakyti, kiek mieste jų yra likę, nėra lengva. Kad ir kiek jų pabėgo, tikiu, kad dauguma sugrįš, atstatys savo miestą ir susikurs gyvenimą iš naujo.