V.Visockas plaukė šia upe ne linksmybių ieškodamas. Pasak jo, tai tarsi savotiška jo sugalvota piligrimystė, panašiai kaip Šv. Jokūbo nueitas kelias.
„Nuo pat ankstyvos vaikystės šalia gimtinės tekanti Strėvos upė buvo pagrindinė mano laisvalaikio praleidimo vieta. Tiek daug nepakartojamų ir malonių akimirkų teko patirti žvejojant, plaukiojant baidare ar nardant Strėvoje...
Daugelį metų ši nedidelė upelė buvo man pati įdomiausia, gražiausia ir visai nebuvo noro ieškoti kitų vandenų. Tačiau su kiekviena diena vis labiau kirbėjo mintis – ar tik nebūsiu užstrigęs savotiškame vidiniame burbule? Juk pasaulyje tiek daug upių... Ar gali būti Strėva pati įdomiausia iš jų?“ – pasakoja V.Visockas.
Tad jis pradėjo tyrinėti kitas Lietuvos upes ir upelius. Pamažu akiratis vis plėtėsi.
„Lietuvoje neradęs nieko neįprasto, spontaniškai priėmiau drąsų sprendimą – baidare su nakvyne palapinėje patyrinėti Afrikos upių tėvą Nilą.
Ši kelių dienų kelionė po laukinį Egiptą apvertė mano upių tyrinėjimo patirtį aukštyn kojomis. Pamačiau ne tik man visiškai neįprastą peizažą plaukiant baidare, bet ir visai kitokius Egipto žmones, jų gyvenimą... Po šios kelionės vienos įdomiausių Europos upių – Temzės – iššūkis buvo gan lengvas ir monotoniškas“, – prieš tai buvusias keliones prisimena V.Visockas.
Vieną dieną, atsitiktinai klausydamas radijo, jis nugirdo, jog prie vienos upės milijonai žmonių renkasi švęsti savo religinių apeigų...
„Oho, kokie skaičiai! Net pats nepajaučiau, kaip pradėjau milžinišku greičiu siurbti informaciją apie šią šventą upę ir planuoti savo kitą kelionę...
Daugiau nei milijardui hinduizmo tikėjimo žmonių tai yra visai ne Gangos upė, o Motina Ganga.
Netrukus buvo nupirkta speciali lengvutė kelioninė baidarė, kuri sutelpa į kuprinę. Ir štai po kelių mėnesių aš jau stoviu Himalajų kalnuose prie Gangos upės aukštupio. Atsimušę nuo Himalajų šlaitų iš visų pusių aidi ausiai neįprasti maldų garsai, nosis pagauna lengvo vėjo atneštus aštrius smilkalų kvapus, kurie naudojami religinėms apeigoms...“ – pasakoja keliautojas.
Nors jis sakė visai neturėjęs irklavimo patirties tokioje sraunioje upėje, didžiausias iššūkis jam atrodė visai ne tai.
„Daugiau nei milijardui hinduizmo tikėjimo žmonių tai yra visai ne Gangos upė, o Motina Ganga. Jiems tai švenčiausia pasaulio upė ir dievybė, kurią jie besąlygiškai garbina. Ar neužmėtys manęs indai akmenimis, dar net nespėjus įmerkti kojų į jų švenčiausią upę?
Ne ką mažiau nerimo kėlė ir kitas klausimas. Ši upė, deja, yra ir viena labiausiai užterštų visame pasaulyje, ant kurios krantų primityviomis sąlygomis gyvena šimtai milijonų žmonių, vyksta laidojimo apeigos. Ar atlaikys mano fizinis kūnas tokį iššūkį?“ – pirmuosius įspūdžius ir nuogąstavimus prisimena V.Visockas.
Ši upė, deja, yra ir viena labiausiai užterštų visame pasaulyje.
Tačiau jis būgštavo visai be reikalo. 250 kilometrų atstumą vandeniu nuo Himalajų kalnuose esančio Devprayag miestelio (oficialios Gangos pradžios) iki šalia Indijos sostinės Naujojo Delio esančio Brijghat miesto jam pavyko įveikti sklandžiai.
„Nuplaukęs suplanuotą maršrutą, autobusu dar nuvykau į Varanasį, kur papildomai nuirklavau 5 kilometrus vieno iš įdomiausių Indijos miestų senamiesčiu. Taigi bendra kelionės valtyje trukmė buvo 7 dienos, o 5 naktys praleistos palapinėje prie Gangos“, – teigia keliautojas.
80 kilometrų nuo ištakų iki Haridvaro miesto jam teko naviguoti kartais gana sudėtingais labai sraunaus vandens ruožais. Savo kailiu teko patirti tai, kas baidarininkų yra vadinama „bačka“.
„Neaukštas bet labai greitas kriokliukas apvertė ir pakišo mane po vandeniu. Akimirką sutrikau kabėdamas žemyn galva po vandeniu, tačiau netrukus prisiminiau, jog esu nardytojas ir nėra čia ko man jaudintis – išgyvensiu tas kelias akimirkas be oro, kol srovė mane išspjaus kažkur žemiau“, – kelionės akimirkas prisiminė lietuvis ir neslėpė, kad buvo akimirkų, kai Ganga jį talžė ir sukinėjo kaip mažą žaisliuką.
Neaukštas bet labai greitas kriokliukas apvertė ir pakišo mane po vandeniu.
„Sėkmingai įveikiau ir III–IV klasės krioklius, tiesa, kai kuriuos – ne iš pirmo karto. Vėliau kalnai baigėsi ir upė nurimo, bet prasidėjo kiti iššūkiai. Apie 150 kilometrų Ganga tekėjo pro laukinę ir turistų nelankomą Indiją, kur vietiniai žmonės nemokėjo anglų kalbos, o ant kranto deginosi krokodilai...
Nepaisant kalbos barjero ir kultūrinių skirtumų, visi sutikti žmonės buvo draugiški – ne kartą buvau už dyką pavaišintas maistu ir gėrimais. Tiesa, kartą pasibaigus geriamajam vandeniui teko filtruoti ir gerti Gangos vandenėlį, nes vietiniai gestais parodė, jog geria tiesiai iš upės... Tačiau visos kelionės metu nė karto neapsinuodijau ir nesirgau“, – kelionės įspūdžiais dalijasi V.Visockas.
Pasak jo, didžiausią įspūdį paliko tūkstančiai religines apeigas Gangos upėje atliekančių indų, o keistus jų ritualus lietuvis dažnai stebėdavo ir iš baidarės (tarp jų ir mirusių žmonių deginimo apeigas).
Teko filtruoti ir gerti Gangos vandenėlį, nes vietiniai gestais parodė, jog geria tiesiai iš upės.
„Taip pat labai pradžiugino aplink baidarę nardantys Gangos delfinai, kurie mane lydėjo didžiąją kelionės dalį. Gangos krokodilai, nors ir atrodė grėsmingai, jokio pavojau nekėlė ir dažniausiai nerdavo į vandenį vos pamatę baidarę (nes pastarieji minta tik žuvimis). Kitokių pavojingų gyvūnų Gangoje ar šalia jos nesutikau, nors buvau perspėtas dairytis kobrų, pitonų ar laukinių šunų“, – pasakoja keliautojas.
Didžiausiu iššūkiu tapo nakvynė palapinėje, nes naktys tuo metu, kai jis keliavo, šalia Gangos buvo labai drėgnos ir vėsios. Ryte lietuvis atsikeldavo upei skendint tirštame rūke, o palapinė būdavo kiaurai permirkusi.
„Kartais naktį neleisdavo užmigti laukinių šunų kautynės ar nesibaigiančios maldininkų giesmės, tačiau mažose salelėse viduryje Gangos jaučiausi saugus.
Iš esmės nemačiau kliūčių perplaukti visą Gangą iki pat Bangladešo, tačiau neturėjau tam laiko, nes tokia kelionė būtų užtrukusi iki 2 mėnesių.
Nustebau, jog 1,4 milijardo žmonių turinčioje šalyje buvau vienintelis baidarininkas, plaukiantis pačia svarbiausia indams upe.
Taip pat dėl didelio užterštumo nesinorėjo plaukti (ir stovyklauti) pro didžiuosius ant Gangos kranto esančius Indijos miestus, nors aukščiau mažesnių miestų ne kartą maudžiausi upėje be jokių neigiamų pasekmių sveikatai.
Visos kelionės metu nesulaukiau jokių klausimų iš tvarką prižiūrinčių pareigūnų. Kaip ir visi žmonės, jie palydėdavo mane šypsenomis ir mojavimu“, – kelionės detalėmis dalijasi V.Visockas.
Jis dar prieš kelionę išsiaiškino, jog savarankiškas plaukimas Indijos upėmis nėra uždraustas net ir užsienio turistui ir tam nereikia jokių leidimų.
„Todėl nustebau, jog 1,4 milijardo žmonių turinčioje šalyje buvau vienintelis baidarininkas, plaukiantis pačia svarbiausia indams upe. Dar prieš kelionę kėliau klausimą – ar Ganga gali būti pati įdomiausia pasaulio upė? Dabar drąsiai galiu sakyti, jog teko pairkluoti turbūt pačia įspūdingiausia pasaulio upe...“ – sako V.Visockas.
Daugiau Viliaus Visocko nuotykių rasite čia.