Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.
Kadangi šalyje vis rečiau pasikartoja pagrobimai, su narkotikais susiję nusikaltimai, Kolumbija vis plačiau atsiveria turistams. Taip pat girdėjau labai daug gerų atsiliepimų iš rimtų keliautojų, todėl nusprendžiau po ją pakeliauti.
Nusileidęs Bogotoje važiuoju taksi į miesto centrą. Jausmas keistas, nes matau ant stogų tupinčius snaiperius su šautuvais. Jokio renginio ar progos nėra, turbūt tai normali miesto apsauga. Vakare sunku užmigti, nes labai stipriai jaučiu laiko skirtumą. Nusprendžiam pasivaikščioti vakare po miesto parkelį. Aplink fontaną apsėdę neaiškūs tipeliai nuolat prieina ir siūlo pirkti kokaino. Ilgai čia neužsibūnu, nes jaučiuosi išties nesaugiai. Grįžtu antrą kartą bandyti miegoti į svečių namus, kuriuose visose poilsio erdvėse iškabinėti užrašai „No cocaine in hostel“ (liet. „Jokio kokaino svečių namuose“). Pirmos valandos Bogotoje, ir per jas jau galima susikurti miesto įspūdį.
Kitą rytą papusryčiavęs kepyklėlėje ir aptaręs su vietiniais jų buvusį merą, lietuvį Antaną Mockų, kylu į Monserrate kalną, nuo kurio atsivers nuostabūs sostinės vaizdai. Sostinė yra 2640 m aukštyje kalnų lygumoje. Jaučiasi deguonies trūkumas. Labai gražūs vaizdai tiek į kalnus, tiek į miestą. Ant kalno – skulptūrų parkas, muziejai, bažnyčia, fontanai. Viskas apaugę vešlia augmenija. Taip pat yra turgelis ir kavinukės, kuriose galima paskanauti nepatraukliai atrodančių įvairiaspalvių vėdarų iš skirtingų vidaus organo vietų ir užsigerti kokainmedžio lapų arbata. Norėtųsi tokią parsivežti lauktuvių, tačiau gal nerizikuosiu.
Nusileidęs nuo kalno einu pasivaikščioti po miestą. Atsisėdęs ant suoliuko matau stovintį policijos miniveną, kurio viduje kažkas šėlsta ir spardo duris. Mintyse rezgasi planas, į kurią pusę teks bėgti, jeigu miniveno durys neatlaikys. Praeinu grafičiais išpaišytomis gatvelėmis. Čia grafičiai nedraudžiami, netgi skatinami valdžios. Žinoma, piešiniai turėtų būti gražūs.
Aplankau aukso muziejų, kuriame eksponuoja senus aukso dirbinius, kurių nespėjo išvogti ispanai. Dirbiniai labai unikalūs, ne veltui Kolumbija skaičiuoja pirmus atsiradusius gyventojus prieš 20 000 metų.
Su taksi vykstu link autobusų stoties. Mieste visur policija, apsiginklavusi automatais, reidai. Mūsų nestabdo. Su autobusu per gražiausius slėnius važiuoju link San Chilio miestelio, kuriame plauksiu V lygio plaustu. Vakarą vėl užbaigiu miestelyje, tačiau šį kartą piktų ir kiaurai varančių žvilgsnių nėra. Vakarą gražiai leidžia besišnekučiuodami senukai ar piknikaujančios šeimos. Kuo mažesnis miestas, tuo vieni kitus labiau pažįsta ir nesusikuria nusikalstamos grupuotės.
Iš pat ryto susėdę į mažą mikroautobusiuką, su Kolumbijos plaukimo plaustais komanda kylam į kalnus, kur pradėsim savo pasirodymą. Instruktuoja profesionaliai – gal viskas ir bus gerai. Upė tikrai atrodo grėsmingai.
Valtyje esame šeši turistai ir vairuotojas. Susidraugavau su amerikiečiu – „raumenų kalnu“, kuris dirba gaisrininku. Atsisėdau netoli jo, gal pravers pagalba. Pasirodo, jos reikėjo dviem olandams, nes amerikietis nuolatos juos bekrentančius iš valties gaudydavo už liemenių. Vakare dėkingi olandai vaišino jį alumi. Plaukimas plaustais tikrai buvo baisus, statūs slenksčiai, srauni upė. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų išsikapanoti iškritus. Bet atrakcija tikrai verta dešimties balų, adrenalinas pumpavosi visą laiką. Grįžtam į miestelį pasiimti dviračių. Kas mikroautobuse, kas ant jo. Visi jaučiasi nugalėtojai.
Antrą dienos pusę tenka minti dviratį kalnuotais keliukais, prasilenkiant su senoviniais sunkvežimiais. Tikra kolumbietiška aplinka. Vandenį perku kiekviename kioske, kurį privažiuoju, nes baisiai karšta. Kavinėje, kurioje pietavau, augalai lauke auga tokie patys, kaip Lietuvoje namuose. Čia galima rasti net 4000 rūšių orchidėjų. Nusigaunu iki Juan Curi krioklio. Einu išsimaudyti, nes labai karšta, ir nesvarbu, kad vanduo krenta iš labai aukštai, ir kiekvienas lašas ant kūno jaučiasi tarsi krentantis akmenukas.
Chicamocha kanjonas
Iš San Chilio miestelio vykstu mikroautobusiuku serpantininiais keliukais į Chicamocha kanjoną. Tai viena gražiausių kalnuotų vietų Kolumbijoje. Pasivaikštau kalnuose, pasigrožiu idealių formų augančiomis agavomis, kaktusais ir kalnų masyvu. Čia taip pat galima plaukti ir upe, ir leistis trosais ar žygiuoti daug kilometrų per kalnus.
Kitas kelionės taškas – Kartachena. Iš Kartachenos plaukiu su vietiniu laiveliu į Didžiąją salą (Isla grande). Čia ištinka nelaimė. Nepasiekęs tikslo sugenda laivas. Lauke baisiai karšta, vandens rezervai minimalūs. Neaišku, kiek laiko reikės laukti kito laivelio, jeigu jį išvis sugebės išsikviesti. Aš nekalbu ispaniškai, kiti keleiviai nekalba angliškai. Šiaip ne taip nusigavę prie kažkokios negyvenamos salelės keleiviai yra išleidžiami pasiganyti ant kranto. Gerai, kad čia yra pavėsis, ir bus galima laukti pagalbos.
Įsivertinam valtimi plaukusius žmones – kurie bus skanesni, jeigu pagalba taip ir neatvyktų. Už kelių valandų jau sėdžiu kitame laivelyje ir tęsiu kelionę. Didžiojoje saloje skraido šimtai pelikanų. Vandenyje aptverti ruožai su įvairiausiais jūrų gyvūnais. Labai įdomu pažiūrėti į šalia esančias Rosarijaus saleles. Jos yra tokios mažos, kad vos telpa vienintelis ant jų stovintis namelis.
Didžiosios salos paplūdimiai labai gražūs, pardavėjai siūlo labai pigius omarus, kuriuos iškepa čia pat vietoje, apšlaksto laimu, ir štai – mėgaukitės skoniu. Negalėjau tam atsispirti, kai tokios kainos.
Parplaukęs pasivaikštau po nuostabiąją Kartacheną – 1533 m. ispanų įkurtą kolonijinį miestą, norint gabenti sidabrą iš Peru ir importuoti vergus iš Afrikos. Miestą juosia gynybinė siena, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. 2015 m. šalia Kartachenos buvo rastas prieš 300 m. nuskendęs ispanų laivas, gabenęs aukso brangenybes. Dabar jų vertė 17 mlrd. USD. Iki šiol ispanai, kolumbiečiai ir laivą radę amerikiečiai nesutaria, kam priklauso laimikis.
Šiame nuostabiai spalvingame mieste praleidau porą dienų prieš išeidamas į Siera Nevados džiunglių kalnus ieškoti dingusio miesto – Ciudad Perdida. Joje pajūris prastas, tačiau saulėlydžiai į Karibų jūrą nuostabūs. Prieš išvykstant dar laiką leidžiu Kartachenos pajūryje. Pajūryje užsnaudžiu, ir dėl to tenka po to gailėtis. Prabudęs neberandu savo sandalų. Kažkas priėjęs nukniaukė. Aišku, šalia gulinti kuprinė su fotoaparatu ir pinigais nėra tokia naudinga kaip penkių metų senumo sandalai.
Susirandu paplūdimio prekeivius, nes jie vis tiek čia viską geriausiai žino. Parodau sandalų nuotraukas ir pasiūlau atlygį – 20 Eur už radybas. Galvojau, pasidalys su vagišiumi, o aš atgausiu avalynę. Taip pat susirandu „patruliuojantį“ pareigūną, tačiau matau, kad jam visiškai nė motais, ką kalbu. Apie valandą palaukiu rezultatų, tačiau nesėkmingai. Kadangi ryt išvykstu į džiungles ir man reikalinga avalynė, tai susirandu mieste batų parduotuvėje kitus sandalus už 10 Eur. Taip pat iš karto superklijais perpilu visas siūles. Deja, jie atlaikys tik 1 žygio dieną…
Vakare žaidžiau tradicinį kolumbietišką žaidimą tejo – tai akmenų mėtymas į pirotechnikos gabaliukus. Reikia mesti akmenį per visą salę į molį, kuriame pridėta pirotechnikos. Pataikęs į centrą gauni tašką. Tačiau pataikyti į pirotechniką dar smagiau, ir gauni 3 taškus. Nedidelio boulingo dydžio salėje nuolat aidi sprogimai. Labai įdomus žaidimas.
Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.