Buvo apmaudu, nes tame čempionate žaidėme gana blankiai ir ketvirtfinalio varžovė Makedonija mums buvo labai palankus variantas, lyginant su kitomis, daug stipresnėmis komandomis.
Pergalė prieš Lietuvą makedonams tapo vos ne nacionaline švente.
Manėme, kad ką jau ką, bet net už Lietuvą mažesnės šalies rinktinę tikrai įveiksime. Ir galėjome įveikti, išties galėjome, bet neįveikėme. Nors kai kurie žmonės po to pralaimėjimo verkė, man buvo labiau gėda. Na, kaip taip, neįveikti Makedonijos? Juolab kad patekusi į pusfinalį, silpna Makedonijos rinktinė užtikrintai pralošė abi likusias rungtynes ir čempionatą baigė ne per daug pakiliai.
Tačiau ta pergalė prieš Lietuvą makedonams tapo vos ne nacionaline švente. Skopjės gatvėse žmonės ta proga visaip šventė ir baliavojo. Ir šaunuoliai, teisingai darė. Be kita ko, manau, jog dabar didelė dalis makedonų, paklausti ką žino apie Lietuvą, taip pat prisimintų šias rungtynes. Tik, žinoma, ne su kartėliu, kaip mes, o su šiluma. Tai nieko blogo, jau geriau užsieniečiai apie mus žino iš mūsų nesėkmių, nei nežino apskritai nieko.
Man taip jau išėjo, kad studijuodamas JAV, gyvenau viename name su daugybe makedonų studentų. Su jais gerai sutariau, tad jaučiuosi esantis šios toks tos tautos žinovas. Kita vertus, kiek ten daug sužinosi jaunas būdamas. Nebent tai, kad makedonės yra labai simpatiškos, o makedonai daug keikiasi ir dar tave išmoko.
