Tai tekstas iš knygos „Močiutė“. Šią apysaką XIX a. parašė Božena Nemcova. Ji buvo čekų nacionalinės prozos pradininkė, kuri įtvirtino liaudies kalbą ir skatino tautinį atgimimą.
Knygelė lietuvių kalba leista 1972 m., tačiau ji bibliotekoje buvo vienetinė, ir atrodė, kad aš buvau pirmasis jos skaitytojas. Knygelė nepaprasto nuoširdumo, skaitai lyg pasaką, tiek joje pozityvo, o pagrindinė herojė Močiutė – tarsi geroji fėja, visur randanti išmintingą žodį ir visiems norinti padėti.
Kodėl šią knygelę ėmiau skaityti? Keliaujant po Čekiją, o tiksliau Bohemijoje, Hradec Kralovės regione, aplankėme Boženos Nemcovos muziejų, kuriame apžiūrėjome daugybę šios rašytojos autentiškų daiktų ir rankraščių.
Mūsų mažasis turas buvo išskirtinis – militaristinis, tačiau rašinį pradedu nuo romantiško miestelio Česka Skalicės, kur ir įsikūręs minėtas muziejus. Galbūt jo ir nebūtume lankę, jei ne garsusis mūšis, įvykęs prie šio miestelio 1866 m.
Tuomet Austrija-Vengrija susikovė su Prūsijos karalyste ir gavo į kaulus – pralaimėjo. Klausiame gido Jano Hrubecky'io, kokią reikšmę turėjo šis mūšis Europai? Galima sakyti, kad tai buvo vokiškojo nacionalizmo pradžia, kuris vėliau pasireiškė abiejuose pasauliniuose karuose, sakė Ponas Janas „1886 metų mūšio“ muziejaus, kuris yra Chlume, skyriaus vedėjas.
B.Nemcova aprašo įvykius vietose, po kurias mes ir keliaujame – Orlicės kalnų priekalnėse, todėl „Močiutė“ knyga tampa tarsi laidininku į kelionės prisiminimus, o bobų vasaros paveikta gamta mintyse sugrįžta atgalios.
Žema rudens saulė lyg teptuku braukia per kalvų keterų viršų, nudažydama miškų lapiją aukso atspalviais. Lietuvoje baigia kristi lapai, o čia dar tik ruduo atšlamėjo, jis nuo Krkonošės kalnų neša baltus, lyg avelės, debesis, kartais šiltus, o kartkartėmis ir tamsius. Džiaugiamės geru oru, tokiomis gražiomis akimirkomis norėtųsi eiti ten, kur veda akys, ir kvėpuoti tyru oru.
„Kad negalime nueiti į kapines pažibinti žvakučių už mirusius, tai uždegame jas namie, – tarė močiutė. Kas metai mini močiutė mirusius namie, su vaikais Vėlinių vakarą ji aplipdo stalą degančiomis žvakelėmis, ties kiekviena paminėdama vardą tos vėlės, kuriai žvakė skiriama. Gale pastato padeda keletą bevardžių žvakių, sakydama: „Šios tegu dega už tuos, kurių niekas neprisimena.“
Lankomės šalia Chlumo, lauke, kuriame vyko 1866 m. mūšis. Greta esantis Svib miškas vadinams Mirties mišku. Čia po minėto mūšio buvo palaidota virš 2000 kareivių ir karininkų. Tai buvo didžiausias kavalerijos mūšis, o generolo žuvusiam žirgui pastatyta atminimo lentelė. Netoli yra įspūdingas paminklas, kuriame vaizduojamas generolas-leitenantas Eduardas von Francesky, atsisveikinantis su savo sužeistu žirgu.
Vaikščiojant po mišką, pamatome vis naujus paminklus šių kautynių dalyviams. Mūsų gidas sako, jog šiame miške yra ir ankstesnių lauko fortifikacijų, išlikusių dar nuo Napoleono laikų, o pilkapiai siekia ir priešistorinius laikus.
Kas stebina šiame miške – nė vienas paminklas nesuniokotas. Taip pat nė vienas kryželis nesudaužytas, nesvarbu, kas ten palaidotas. Josefovo miestelyje yra nuo caro laikų rusų belaisviams pastatytas paminklas. Visi jie išlikę, restauruoti ir gerbtini. Neaptikome barbarizmo apraiškų, kaip pas mus – sovietinės grimasos nepalietė Čekijos, tuo jie gali džiaugtis ir didžiuotis.
Pasienio su Vokietija ruožai buvo įtvirtini požeminėmis tvirtovėmis.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Čekoslovakija turėjo virš milijono kareivių turinčią armiją, o pasienio su Vokietija ruožai buvo įtvirtini požeminėmis tvirtovėmis, taip galima pavadinti ištisas bunkerių požemines galerijas.
Tačiau paradoksalu, Vokietija, po Miuncheno sutarties, okupavo Sudetus. Čekoslovakai be šūvio atidavė savo teritorijos dalis Vokietijai, Lenkijai ir Vengrijai, o vėliau buvo prijungta prie Trečiojo Reicho. Kažkas panašaus po Molotovo-Ribentropo pakto įvyko ir pas mus. Skirtumas, kad čekai ir slovakai buvo karui pasirengę ir skyrė dideles valstybės lėšas gynybai. Važiuojame į vieną didžiausių požeminių tvirtovių Hanička.
Esu be galo didelis požeminio paveldo gerbėjas ir populiarintojas, tačiau tai, ką išvydome Čekijos kariniame ture, mane pasotino mažiausiai metams į priekį. Pas mus aplink Vilnių esantys lenkų gynybiniai fortai, palyginti su tuo, ką turėjo čekai ir slovakai, atrodo lyg vaikų žaidimo aikštelės.
Aplink Vilnių esantys lenkų gynybiniai fortai, palyginti su tuo, ką turėjo čekai ir slovakai, atrodo lyg vaikų žaidimo aikštelės.
Nesiginčiju, jie taip pat įdomūs militaristinės reikšmės paminklai, nes buvo pradėti statyti vieni pirmųjų po Pirmojo pasaulinio karo, taip teigiama istoriniuose šaltiniuose. Atvykstame į kalvotą vietovę apaugusią mišku.
Čekoslovakijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo pastatyta beveik 10 tūkst. lengvųjų ir 265 sunkiųjų įtvirtinimų konstrukcijų, pradėtos statyti 9-ios tvirtovių grupės. Didžioji dalis įtvirtinimų buvo pastatyta palei šiaurinę sieną su tuometine Vokietijos Silezija – nuo Krkonošės kalnų iki Ostravos, tad neatsitiktinai dauguma iki šių dienų išlikusių įtvirtinimų yra Hradec Kralovės vaivadijoje.
Hanička pastatyta 1935–1938 m. Ją visus metus statė privati firma, o požeminiai tuneliai nusidriekė 1500 metrų, jų gylis yra nuo 20 iki 34 metrų po žeme. Buvo statomi kalnakasybos principu – rausiami uolienose, sprogdinant dinamitu ir kasant rankomis.
Pastatyti 6 objektai, čia galėjo keletą savaičių autonomiškai gyventi iki 400 žmonių. Statyba kainavo 20 mln. tuometinių kronų. Apačioje pastovi oro temperatūra yra 7 laipsniai šilumos, žiemą šis objektas lankytojams būna uždaras, nes čia žiemoja šikšnosparniai. Šaltojo karo metu tvirtovė buvo pritaikyta Čekoslovakijos komunistų vadų slėptuvei, todėl visa įranga veikia iki šiolei.
Čia galėjo keletą savaičių autonomiškai gyventi iki 400 žmonių.
Po poros valandų, iškilus į paviršių, įkvėpiame šilto rudens oro, pamatome, kaip atrodė artilerijos pozicijos, iš kurių 100 mm kalibro haubicos galėjo šaudyti 12 kilometrų atstumu. Galėjo, bet nešaudė, nes čekų generolų norams nebuvo lemta išsipildyti. Tačiau storose betono sienose matome sprogimų pasekmes – tai vokiečiai čia bandė savo pabūklus ir užėmę šias pozicijas šaudė į čekų įtvirtinimus.
Plieno kupolai, sveriantys 51 toną, atrodo lyg grybai, išlindę iš po žemių. Rudens miške jie kelia dvejopas mintis – tokioje gražioje gamtoje yra objektai, skirti agresijai atremti. Visa čekoslovakų gynybinė linija vadinama Benešo linija, pavadino juos taip vokiečiai pirmojo prezidento Eduardo Benešo vardu.
Atvykstame į kitą objektą – Dobrošov požeminę tvirtovę. Pradžioje žiūrime dokumetinį filmą, kuriam scenarijų parašė mūsų gidas Janas Hrubecky'is. Maža to, jis su istorinės rekonstrukcijos klubu ten ir vaidina. Ponas Janas yra net trijų istorinių klubų narys, kurie pasiskirstę pagal istorinius periodus, aktyviai dalyvaujantis atkuriamuosiuose mūšiuose, rašo scenarijus. Jis mūsų militaristinio turo maršruto rengėjas.
Janas pasakojo, kad kiekvienų metų liepos pradžioje, minint Königgrätz arba Sadowa mūšį, įvykusį 1866 m. liepos 3 d., į Chlumą suvažiuoja istoriniai klubai iš visos Europos, o žiūrovų skaičius siekia net 25 tūkst.
Po apžvalginio dokumentinio filmo leidžiamės 40 metrų po žeme. Čia panašu kaip Haničkoje, tačiau tuneliai šiek tiek skiriasi, jie erdvesni, nebaigti įrengi. Žygiuojame po žeme jau gerą pusdienį ir galvoje nesutelpa, kiek čia įdėta žmogaus triūso, kuris nuėjo šuniui po uodega.
Atrodo, kad vaikštome po šachtas.
Vokiečių žvalgyba veikė puikiai ir užimtus įtvirtinimus jie panaudojo savo puolamai strategijai vystyti. „Čia turėjo būti ligoninė, ši erdvė – kareivinės, o čia – vadavietė“, – sako mūsų gidas Janas. Jis įsigilinęs į karo ir savo šalies istoriją. Pasakoti gali ištisas valandas, kur, kas ir kaip buvo vykdoma. Kai kurie tuneliai dėl saugumo 1960 m. buvo sutvirtinti šachtų principu, kai buvo nuspręsta juos pritaikyti lankytojų poreikiams. Atrodo, kad vaikštome po šachtas, kai kur po kojomis teka vandens šaltiniai.
Jau besiartinant vakarui, iškilus į paviršių, Janas veda dar į kitus objektus, esančius netoli, kelių kilometrų atstumu. Tai pėstininkų slėptuvės, neturinčios ilgų požeminių tunelių, besijungiančių su kitais bunkeriais. Jos talpino nuo 10 ik 40 kareivių įgulą, turėjo savo šulinį, vėdinimo sistemą, kanalizaciją ir maisto dviem savaitėms.
Jau temstant pasiekiame Bžezinkos forpostą. Čia mūsų laukia karo klubo entuziastas gidas Peteris Charvatas. Jis pasakoja, kad šis objektas buvo suniokotas ir atkurtas entuziastų dėka. Netgi visa amunicija sukomplektuota iš kitų, išlikusių objektų, o prieštankinė patranka atgabenta iš Norvegijos.
Iš lauko pusės bunkeris nuspalvintas išlikusiais autentiškais kamufliažiniais dažais. Mūsų komanda didvyriškai laikosi ant kojų, nors jau ramstome sienas, klausome pagyvenusio vyro pasakojamų istorijų, juk esame – ne pramoginėje ekskursijoje, o militaristiniame ture.
Šių objektų tyrinėjimui gali prireikti ir viso gyvenimo.
Sutemus mus pasitinka lietus. Bžezinkos gera strateginė pozicija, apačioje – Nachodo miestelis, esantis pasienyje su Lenkija. Tačiau tamsoje leistis nuo kalnų nėra saugus reikalas. Diena buvo sausa ir saulėta, o čia ėmė ir užlijo. Pasišviesdami telefonais, vorele leidžiamės į apačią, aptardami dienos įspūdžius.
Kiek prireiktų dienų ar mėnesių apžiūrėti visas čekų fortifikacijas? – klausiame vienas kito. Janas šypsosi, jis žino, kad šių objektų tyrinėjimui gali prireikti ir viso gyvenimo.
Pasaulyje paskutiniu metu populiarėja karo turizmas, tačiau Lietuvoje jis dar nėra itin populiarus. Kaimo, kultūrinis, ekstremalusis, gydomasis, karinis, poilsinis ir ekoturizmas – taip išsidėsčiusios turizmo populiarumo grupės Lietuvoje. Taigi karo turizmas yra trečias nuo galo ir jis paplitęs daugiausia tarp jaunų žmonių, kurie domisi istorija, nori pamatyti fortifikacijas, mūšio laukus, karo nusikaltimų vietas, šis skaičius vis auga.
Pasaulio globalizacija ir liberalių vertybių sklaida skatina ieškoti naujų turizmo formų, postmodernizmas naikina bet kokias ribas, todėl šis Hradec Kralovės krašto turizmo agentūros parengtas maršrutas įgauna kitokią prasmę – domėtis, ieškoti, pažinti pasaulį ne vien iš gražiosios pusės, narplioti istoriją ir kelti klausimą, kodėl ir šiandien žmonės kariauja, yra itin aktualu...
Galvoju, kas gi mane sieja su Boženos Nemcovos personažu Močiute? Ogi – šis pasakojimas, jis – kaip vilnų gijelės, verpiamos močiutės rankų, susivyja į siūlelius, o šie išsiaudžia į įmantrų audinį. Taip ir gimsta iš mažų prisiminimų sudėliotas pasakojimas.
