Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.
Pirmąją pasakojimo dalį skaitykite čia.
Nuvykęs į Santa Marta miestelį sutikau manęs laukusį gidą ir visureigį. Paspaudėm rankas ir pažvelgėm vienas kitam į akis. Kolumbijoje akių kontaktas privalomas ir labai svarbus. Susikrovėme visą mantą, maistą ir patraukėme į kalnus, kur turėjo prasidėti lauktasis penkias dienas truksiantis žygis per kalnuotas džiungles į Dingusį miestą (isp. Ciudad Perdida).
Pirma diena buvo viena sunkiausių, nes nuolat reikėjo kilti į kalną. Takeliai buvo nukloti pažliugusio molio, nes kiekvieną naktį lijo, o lapija neleido išgaruoti drėgmei. Nuolatos kamavo karštis, o prakaitas žliaugė upeliais. Negelbėjo net nuolatiniai sustojimai pasimaudyti upėje, kurią vis reikėjo kirsti. Tačiau nuo kalnų viršūnių atsivėrė pasakiški vaizdai.
Pirmoji stovyklavietė buvo prie upelio. Jame pasipildėm butelius vandens ir išgryninom chloro tabletėmis. Skonis šlykštus, bet geriau nei nieko. Kūnas atrodė kaip filtras, pasiimantis tik chlorą, nes viską išgerdavome per valandą, per kurią viską ir išprakaituodavome. Iš pradžių dar išsigręždavau marškinius, bet vėliau jau nebemačiau tikslo. Stovyklavietėje mūsų laukė nakvynė hamakuose, įvilktuose į tinkliuką nuo uodų, ir makaronai vakarienei.
Antrą žygio dieną labai kando mašalai. Nors ir turėjau pasiėmęs tris purškiklius nuo uodų, tačiau niekas nepadėjo. Visos kojos buvo nusėtos įkandimais. Kitų turistų kojos buvo net raudonos nuo kraujo. Mašalai einant nekąsdavo, tačiau sustojus pradėdavo atakuoti. Nors buvome maliarinėje zonoje, ilgais drabužiais karštą dieną nesinorėjo rengtis.
Eidamas takeliu prasilenkiau su pora indėnų. Buvo labai įdomu į juos pasižiūrėti. Laimei, šalia pamačiau kaimelį, kur gyveno Kogi gentis. Visi purvini, apsirengę drobės skiautėmis. Šalia trobelių augo kokos medžiai. Beje, Kolumbijoje 2017 m. kokos medžiais buvo užsodinta apie 170 tūkst. hektarų ir pagaminta 1 500 tonų kokaino. Nuo 2016 m. pasirašyto taikos susitarimo su sukilėlių grupuotėmis užsodinamų teritorijų kasmet tik daugėja. Na bent jau indėnai naudoja tik savo reikmėms.
Ši gentis gyvena Sieros Nevados kalnuose, tačiau vis labiau ne savo noru traukiasi iš savo teritorijų gilyn į džiungles dėl kertamų miškų. Kogi gentis nemėgsta, kai turistai eina į jos kaimus. Dažnai atlieka ceremonijas prie senų griuvėsių. Pilnametystės sulaukę genties vyrai nešiojasi su savimi poporo, t. y. indelį, kuriame yra sutrintos iškeptos kriauklės ir iš jų išgautos kalkės. Stipriosios lyties atstovai nuolatos kramto kokos lapus. Jie su pagaliuku iš poporos pakabina kalkių ir sumaišo su koka, kad išsiskirtų kuo daugiau „veiksmingos“ medžiagos. Taip, anot jų, tradiciškai susiliejama su gamta. Susitikę vyrai pasisveikina ir padovanoja vienas kitam po saują kokos lapų.
Kogi gyvena Kuibolos kaimeliuose. Vyrai gyvena atskiruose namukuose be moterų ir vaikų. Kiekviename kaime yra didelis namukas – šventykla, į kurią įleidžiami tik stipriosios lyties atstovai. Santuokos nėra priverstinės, o moterų pirkimas ar pardavimas draudžiamas. Tačiau tuoktis ir turėti vaikų jau leidžiama nuo 14 metų. Gentis dažniausiai mainosi cukrumi ar kava. Dažniausiai moterys sodina augalus ir sėja įvairias sėklas, bet ūkį prižiūri ir vyrai. Gentyje visi rengiasi baltai. Ši spalva simbolizuoja žemės grynumą.
Gentis tiki Didžiąją Motinėlę, arba „Aluną“. Mano, kad žemė yra gyva būtybė, o žmonės – jos vaikai. Didįjį Gonawindua kalną jie laiko šventu ir mano, kad tai pasaulio širdis. Kai gimsta ypatingas vaikas, jį uždaro į tamsią olą, kad išmokytų būti šventiku, vadinamu Mamos. Prieš jį išleidžiant kiti šventikai jį moko, o mama rūpinasi ir maitina 9 metus oloje. Mamos šventina viską, t. y. nuo sėjamų sėklų iki sutuoktinių, kad šie būtų vaisingi. Ceremonijas atlieka skirtingoms dvasioms. Viskas priklauso nuo to, ar tai skirta derliui, ar statomiems namams.
Mamos šventikai pradėti laikyti izoliuoti nuo išorinio pasaulio tuomet, kai atėjo ispanai. Sąlytis su turistais ar moderniu pasauliu jiems uždraustas. Mirtį jie traktuoja kaip gyvenimo užpildymą. Laidojimas be gedulo, maldų ar giesmių trunka 2 valandas. Tokia ceremonija vakariečiams atrodytų per paprasta tokiai dvasingai genčiai. Bet tai turi filosofinių prasmių, kurių nesupranta Vakarų gyventojai. Norintys daugiau sužinoti galite peržiūrėti filmą „Aluna“.
Dar nespėjus prieiti nakvynės vietos užpuolė lietus. Lijo taip stipriai, kad nieko nesimatė. Buvo gaila tik kuprinių, nes kūnas ir drabužiai buvo šlapi nuo žygiavimo. Vakare į stovyklą atėjo indėnai sau praskaidrinti dienos ir pakalbėti su gidais. Labai gaila, kad nemokėjau ispaniškai, būtų buvę įdomu su jais pabendrauti. Šiandien vieno asmens iš grupės gimtadienis. Gidai patiekė saldainių maišą. Visiems buvo didžiausia šventė. Vakare vėl makaronai su mėsa, bet skanu. Prisikimšom pilvus ir nuėjome miegelio.
Trečią dieną sutikau labai daug kareivių. Per poilsio pertraukėles, kai gidas dalijo apelsinus, daviau pusę savo davinio kareiviams. Susidraugavome, juk negali žinoti, kada gali prireikti draugo su automatu Kolumbijoj. Kareiviai draugiški, bet automato palaikyti nedavė.
Šiandienos maršrutas labai pavojingas – šlapios uolos ir statūs džiunglių skardžiai. Kai kur teko persikelti su ant virvės pakabintu indėnišku liftu, esančiu ant upės prarajos, kur neįmanoma perbristi. Nejauku, tačiau kito kelio nebuvo.
Vakar pasimokiau, todėl šiandien sparčiau ėjau ir spėjau ateiti iki lietaus. Taip pat pasisekė miegui užsiimti vieną iš kelių tinkliuku apgaubtų čiužinukų. Likusi grupė atėjo jau pliaupiant lietui ir teko miegoti hamakuose. Jie turėjo vieną nepatogumą – labai sudėtinga miegoti ant pilvo. Nors ir tai vėliau išmokau daryti. Nusprendžiau nueiti su kareiviais pasimaudyti upėje pliaupiant lietui. Juokinga, bet jie dar ir kojines skalbėsi.
Ketvirtą žygio dieną laukė 1 200 laiptelių. Jais užlipęs galbūt jau rasiu savo tikslą – Dingusį miestą. Lipdamas nuolatos prasilenkdavau su indėnais, kurie vis stengdavosi netiesiogiai paspoksoti. Priėjau senovinio miesto prieigą ir pirmuosius pastatų pamatus. Už keleto kalnagūbrių atsivėrė pats Dingęs miestas. Visas alsavo senovės dvasia.
Jaučiausi kaip Indiana Džounsas, kol neišgirdau sraigtasparnio. Kažkas patingėjo žygiuoti penkias dienas, kad pamatytų miestą, ir nusprendė pasirinkti lengvesnį kelią. Gerai, kad sraigtasparnis užtruko tik keletą minučių ir daugiau negadino atmosferos.
Visur krūmuose buvo išsislapstę kareiviai, o aukštesniame kalne įsirengę savo stovyklą, iš kurios matėsi visi Dingusio miesto pastatai. Praleidau čia šiek tiek laiko. Mintys sukosi apie laikus, kuomet šis miestas buvo gyvenamas. Vis dėl to grįžęs iš svajų prisiminiau, kad manęs laukė dar daug valandų žygiavimo ir grįžimas į antrąją nakvynės vietą. O paskutinę kelionės dieną reikės nueiti pirmų dviejų dienų maršrutą.
Buvo dienų, kai visą dieną teko lipti į kalną, o kitą – nuo kalno. Reikėjo perbristi upes, kopti slidžiomis uolomis ar persikelti su vietiniu keltuvu per labai sraunias upės vietas. Buvo taip karšta, kad teko nuolat gręžti drabužius. Turėjau priemonių nuo uodų, bet niekas nepadėjo. Sustojus pailsėti užpuldavo mašalų būrys, todėl pertraukėlės būdavo trumpos. Nakvojome dengtose pavėsinėse, pakabintuose hamakuose, įpakuotuose į tinklelius nuo mašalų.
Kadangi eidavome vyriškai, atkeliaudavom greičiau nei visa grupė. Be to, spėdavome atvykti iki lietaus, kuris prasidėdavo 16 val. vakaro. Prausdavomės upėje, iš kurios ir gerdavome vandenį. Per savaitę prie chloruoto vandens taip ir nepripratau, labai neskanus. Vis sutikdavome indėnų su kokos lapais po lūpomis. Užeidavome į jų kaimelius. Nors žygis ir buvo sunkus, bet man labai patiko. Jautėsi senovės atmosfera.
Išlindęs iš kalnų džiunglių nuvykau į Taganga miestelį. Jame pabendravau su labai draugiškais vietiniais ir pailsėjau po penkių dienų žygio. Gatvėje buvo daug vaikų. Kolumbijoje įprasta, kad kuo šeima turtingesnė ir priklauso aukštesniajai klasei, tuo turi daugiau vaikų. Miestelyje nuolatos grojo karibietiška muzika. Dažniausiai grodavo Shakiros, kuri ir kilusi iš čia, dainos. Kolumbiečiai turi auksinę taisyklę: „Jei girdi muziką, šok“.
Vakare čia grojamas himnas. Kolumbijoje privaloma per radiją ir televiziją kiekvieną dieną 6 val. ryto ir 18 val. vakaro groti šalies himną. Taip pat Kolumbija yra antra pasaulyje šalis, turinti net 18 nacionalinių šventinių dienų. Vietiniams patinka švęsti, organizuoti salsos ar gėlių paradus, įvairius karnavalus.
Kitą dieną vietinių purvinu autobusu vykau link laukinio ir nuostabaus Tayrona nacionalinio parko. Jis yra prie jūros, ir čia nėra nei vieno viešbučio. Išlipus iš autobuso dar reikėjo eiti gerą valandą. Bet tai buvo malonumas, nes takelis vedė pajūriu per palmių giraites. Visur landžiojo tūkstančiai krabiukų. Pajūrio juostą puošė maži paplūdimiai su milžiniškais akmenimis.
Vietomis buvo užutėkių šalia jūros, tačiau prie jų laiką leisti pavojinga, nes nuolat galvas kyščiojo krokodilai. Gražiausioje Tayronos parko vietoje apsistojau palapinėje. Ant jūroje gulinčių akmenų stovėjo pavėsinė, kurioje buvo galima miegoti hamake, tačiau vietų nebuvo. Būtų buvusi labai įdomi patirtis. Čia ilsėjausi po kelionės, pasidžiaugiau jūra, nes jau greitai laukė skrydžiai namo.
Iš Bogotos parskridus į Paryžių ir išlipus iš lėktuvo laukė daug keistų oro uosto pareigūnų. Atrodė, kad čia buvo ir psichologų, analizuojančių kūno kalbą. Matyt, bandė pamatyti besijaudinančius ar prakaituojančius asmenis, kurie skrandyje ar kitoje angoje gabeno kokainą. Mano kuprinę išsamiai patikrino, netgi apuostė šunys. Tuomet patikra buvo baigta.
Baigęs keliauti po Kolumbiją galiu pasakyti, kad tai labai kontrastinga šalis. Bogotoje nuolatos lindo benamiai, kokaino pardavėjai ir kur pažvelgsi visur buvo pilna nusikaltėlių ir kareivių su automatais. Teko išgyventi nemažai negandų, prakaitavau kibirais, buvau sulestas uodų, apvogtas, nenoromis išlaipintas negyvenamoje saloje. Tačiau šalis yra nuostabi! Žmonės vis dar linksniuoja ją kaip nesaugią šalį, kur dažnai grobiami žmonės. Tačiau tie, kas pasidomi ir nebijo paskalų, čia gali rasti visko, ko širdis geidžia. Kolumbijoje gausu nuostabių kalnų, kolonijinių spalvingų miestelių, džiunglių, gentyse gyvenančių žmonių, įspūdingų laukinių paplūdimių ir labai draugiškų žmonių. Šalis tikrai įdomi ir verta būti kiekvieno keliautojo lankytinų vietų sąraše.
Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.
