Vaikai netrykšta entuziazmu čia dalyvauti, tačiau tokios taisyklės ne tik šioje mokykloje, bet ir visoje šalyje. Teko skaityti, kad tokios asamblėjos organizuojamos ir kitose Azijos valstybėse.
Pirmose pamokose – pažintis su Lietuva
Pirmąsias pamokas skyrėme pažinčiai su Lietuva. Papasakojome, kokia tai šalis, kuo ji skiriasi nuo Indijos ir kaip ten viskas atrodo. Taip pat parodėme porą filmukų su miestų ir gamtos vaizdais. „Jūsų šalis labai graži“, – iš nuostabos klegėjo vaikai. Labiausiai jiems patiko, kad pas mus švaru, žalia ir tvarkinga. Ypatingai daug susižavėjimo šūksnių sulaukė žiemos vaizdai, nes nė vienas mokinys jos gyvai nėra matęs. Paklausinėjęs sužinojau, kad vaikai ne tik nebuvę užsienyje, bet niekada nėra išvažiavę iš savo gimtojo miesto. Jų akimis žiūrint, mes esame iš kažin kokio pasakų pasaulio, kur upėmis liejasi pinigai ir viskas tobula.
„Jūsų šalis labai graži“, – iš nuostabos klegėjo vaikai. Labiausiai jiems patiko, kad pas mus švaru, žalia ir tvarkinga. Ypatingai daug susižavėjimo šūksnių sulaukė žiemos vaizdai, nes nė vienas mokinys jos gyvai nėra matęs.
Pirmoji mintis, tiek suaugusiems indams, tiek mažiems vaikams šaunanti į galvą pamačius baltaodį, kad jis yra iš Amerikos (JAV – aut. past.). Visada prieš pradėdamas savo pasakojimą apie Lietuvą paprašydavau atspėti, iš kur aš esu, ir visų pirmi spėjimai būdavo tokie patys.
Pamokose naudodavau savo nešiojamąjį kompiuterį, nes kitų galimybių parodyti filmukus, deja, nebuvo. Kai klasėje keturiasdešimt mokinių kažką pademonstruoti mažame kompiuterio ekranėlyje – ne pati lengviausia užduotis, todėl filmukus rodydavau atskiromis grupelėmis. O po to jau pasipildavo klausimai: koks Lietuvos nacionalinis gyvūnas, paukštis ar gėlė, kokia religija, kokia kalba mes šnekame ir pan.
Pradžioje tekdavo pasukti galvą, koks gi čia tas mūsų nacionalinis gyvūnas ar gėlė. Indijoje aiškiai apibrėžta: nacionalinis gyvūnas – tigras, paukštis – povas, o gėlė – lotosas. Ši informacija sugulusi net į vadovėlius. Lietuvoje nacionaliniai simboliai, panašu, kad nėra taip smarkiai akcentuojami.
Ką ir kaip mokyti – neaišku
Paprašėme mokyklos duoti mums kokį nors pamokų planą. Planą davė, tik pasirodo jis yra toks pat visoms klasėms. Koks moksleivių žinių lygis, irgi niekas mums nepaaiškino. Kiekvieną rytą gaudavome klasių sąrašą ir pirmyn. Aistei tekdavo jaunesnės klasės, man – vyresnės. Apie kažkokius vadovėlius irgi jokios kalbos nebuvo, o atsispausdinti papildomos medžiagos mokytojams neleidžiama, nebent tai ne daugiau nei pora A4 formato lapų.
Reikia pasakyti, kad vaikai turi ir normalias anglų kalbos pamokas su knygomis ir pratybų sąsiuviniais. Mūsų, lietuvių, užduotis buvo lavinti jų šnekamąją anglų kalbą, gramatiką užgriebiant tik kartkartėmis. Tačiau niekas mūsų su jų „tikrąja“ anglų mokytoja nesupažindino, todėl paklausinėti, ką jie moka ir ko nemoka, progos nebuvo.
Patys išsiaiškinome, kad moka jie mažai: gramatika šlubuoja, tarimas baisus, o naudojamos konstrukcijos neretai prasilenkia ne tik su taisyklėmis, bet ir su logika.
Į klases moksleiviai suskirstyti pagal gebėjimus: nuo blogiausiai besimokančių iki geriausiai. Skirtumas tarp šių klasių itin ryškus: „protingieji“ ne tik geriau mokosi, bet ir labiau motyvuoti, disciplinuoti ir paklūsnus. Tie, kurie mokosi prasčiausiai, nuo pat pradžių buvo palaida bala: išsiblaškę, išdykę ir sunkiai atliekantys jiems skirtas užduotis.
Nepaklusnūs vaikai ir sunki mokytojo duona
Kaip mokyti šnekamosios anglų kalbos, kai nėra ne tik jokių techninių galimybių paleisti kokį nors įrašą, bet ir neturint jokios medžiagos, tik kreidos gabalą rankose ir savo galvą? Pradžioje bandėme ieškoti atsakymų „Google“, bet dauguma užduočių, surastų internete, dirbant tokiomis sąlygomis nelabai pritaikomos.
Teko improvizuoti: pamokų metu liepdavome kurti dialogus, istorijas ir kitus tekstus bei pristatyti juos prieš klasę. Kiekvieno mokinio akcentą tekdavo taisyti: tam kartui išmoksta teisingai ištarti, bet po kelių minučių vėl pamiršta.
Kol esi užsiėmęs su vienu ar keliais vaikais, kiti tuo metu virsta iš suolų, šneka, mušasi ir dūzgia kaip bičių avilys. Jie žino, kad mes čia esame tik laikinai, o ir mūsų vakarietiškos vertybės prasilenkia su smurtu, todėl elgiasi drąsiau nei per indų mokytojų pamokas. Vieną kartą kažkaip staigiau pagestikuliavau rankomis kažką aiškindamas, arčiausiai sėdėjęs mokinys susigūžė ir prisidengė galvą rankomis. Štai kaip lengvai mokykla pasėja nesaugumo ir baimės jausmą.
Tačiau drausminti vaikus bandau. Neklusnius mokinius statau į kampą arba išvarau iš klasės – gražiuoju su jais susitarti neįmanoma. Po pamokų jaučiuosi išsunktas kaip citrina, o gerklę skauda nuo nuolatinio kalbėjimo pakeltu tonu. Pirmosiomis dienomis viskas atrodo įdomu, tačiau atsainus mokyklos požiūris, darbo sąlygos ir nemotyvuoti vaikai neskatina stengtis. Atsikeli ir kaip į karą.
