Tačiau niekaip nepriprantu tik prie nuolatinio spoksojimo. Lietuvoje ar kokioje kitoje šalyje, pagavus į tave žiūrinčio žmogaus žvilgsnį, jis paprastai nusuka akis. Indijoje šitai neveikia: žmonės drąsiai spokso į akis, rodo pirštais ir nužiūrinėja nuo galvos iki kojų.
Pasijutome turistiniais objektais
Šiuo metu gyvename Hyderabade, mieste, į kurį paprastai turistai neužsuka – nelabai čia yra į ką žiūrėti. Indija turi daug daugiau ką pasiūlyti. Bet kadangi šis miestas pusmečiui tapo mūsų laikinais namais, stengiamės kuo labiau su juo susipažinti. Jau aplankėme vieną žymiausių Hyderabado turistinių objektų – Golkondos fortą. Tai maždaug X a. pradėti statyti gynybiniai įtvirtinimai, nuo kurių atsiveria miesto panorama.
Įėjimo kaina vietiniams 5 rupijos (0,23 Lt), o užsieniečiams – 100 rupijų (4,5 Lt). Tokių vietų, kuriose kainos atvykėliams kelis ar keliasdešimt kartų didesnės nei čia gyvenantiems, Hyderabade esama ir daugiau.
Golkondos forte ramiu pasivaikščiojimu ilgai pasimėgauti neteko. Nors gatvėse indai paprastai elgiasi gana santūriai, čia viskas buvo priešingai. Kas keletą minučių prie mūsų prieidavo nepažįstami žmonės ir prašydavo nusifotografuoti. Pradžioje šitie prašymai pasirodė juokingi ir su keletu žmonių sutikome įsiamžinti, tačiau gana greitai šitas žaidimas mums atsibodo ir pradėjome visus vyti šalin.
Kai kurie indai mus fotografuodavo slapta, o kai kurie visiškai akivaizdžiai, vos iš kelių metrų atstumo pykšteldami savo telefono kamera. Pasijautėme lyg patys būtume turistiniai objektai. Nežinau, ką jie daro su tomis nuotraukomis, bet mintyse plūdau visus „fotografus“ ir siunčiau kuo toliau.
kyrūs išmaldos prašytojai
Išėję iš forto autobuso laukėme nedidelėje aikštelėje. Čia prasidėjo kiti „malonumai“: vienas po kito prie mūsų ėjo autorikšų vairuotojai, siūlydami savo paslaugas. Greitai prisistatė ir vietiniai elgetos, kurie įkyriai kaulijo pinigų bei barbeno į autobuso langą. Jų taktika labai paprasta – išvesti žmogų iš kantrybės, kad neapsikentęs atvertų piniginę. Vietiniai indai išmaldą retai dalina, o duodančius paprastai palydi priekaištingais žvilgsniais.
Labai dažnai elgetos ant rankų nešiojasi kūdikį, kuris paprastai ramiai snaudžia jiems ant peties. Vienas mokytojas iš mūsų mokyklos pasakojo, kad neretai tokie vaikai girdomi alkoholiu, kad būtų ramūs, todėl paprastai išgyvena vos kelis metus. Kiti, kuriems pasiseka labiau, nuo mažų dienų išmokomi prašyti išmaldos, tampyti žmones už skvernų ir sekti iš paskos monotoniškai kartojant „Pone“. Skurdas čia ant kiekvieno kampo ir jo tiek daug, kad sunku suvokti. Lietuviai dažnai bamba, kaip blogai gyventi mūsų šalyje, bet, palyginus su Indija, mes esame labai laimingi, tik nevertiname to, ką turime.
Šiukšles meta tiesiog ant gatvės
Labiausiai šioje šalyje stebina šiukšlių kalnai. Vietiniai nesidrovėdami meta šiukšles per automobilių langus ar tiesiog eidami gatve. Kiekvienoje gatvėje stūkso didžiulės jų krūvos, kurias kiekvieną dieną didina buitinėmis atliekomis atsikratantys žmonės. Vietiniai man pasakojo, kad šiukšlių išvežimo paslauga Hyderabade egzistuoja, bet dauguma, tiesiog, taupo pinigus ir verčiau meta savo šiukšles šalia gatvės. Tiesą pasakius, kol kas nemačiau čia nei vienos šiukšlių mašinos.
Indams svarbiausia, kas dedasi jų kieme ir namuose, o kas už tvoros – nė motais. Niekam nerūpi, kad šalis skęsta šiukšlėse, svarbiau, kad savas kiemas švarus. Kiemą indai plauna beveik kiekvieną rytą ir aš vis dar nesuprantu, kam to reikia. Kai šalikelėse susikaupia didžiulės šiukšlių krūvos, jas paprasčiausiai padega. Oro užterštumas čia niekam nerūpi, o mus verčia nešioti respiratorius.
Net vaikai mokykloje pripažįsta, kad Hyderabade daug šiukšlių ir žmonės jas meta kur papuola. Liūdna, bet neatrodo, kad šioje srityje matytųsi kažkokių pozityvių pokyčių. Šalis pernelyg didelė ir skurdi, kad būtų įmanoma taip paprastai pakeisti žmonių įpročius.
Hyderabade oro užterštumas sveikatai pavojingas normas viršija du kartus ir tai dar sąlyginai neblogas rezultatas, leidžiantis tenkintis šešiolikta vieta Indijos labiausiai užterštų miestų tope.
