Ne taip seniai Hyderabade (mieste, kuriame gyvename su Aiste) dirbo kita lietuvaitė. Ji mus ir rekomendavo mokyklai, kurioje dirbo anksčiau. Taigi, vos per keletą dienų nuo išėjimo iš vienos mokyklos, atsidūrėme kitoje. Tuo pačiu pakeitėme ir gyvenamąją vietą: dabar nuomuojamės kambarį privačiame name.
Vietoje anglų kalbos – krepšinio pamokos
Mūsų naujoji mokykla yra visiška priešingybė senajai: statyta vos prieš keletą metų, švari ir tvarkinga, turinti modernias patalpas ir draugiškus mokytojus. Šiek tiek nustebome, kad anglų kalbos pamokų čia neturėsime. Teko imtis abiems naujų darbų: aš nuo šiol mokau vaikus žaisti krepšinį, groti gitara ir dirbu su mokyklos internetine svetaine. Aistė užsiima daile, teatru ir moko apie skirtingas kultūras.
Visi krepšinio aistruoliai galite lengviau atsipūsti – artimiausiu metu Indijos krepšinio rinktinė lietuviams neturėtų kelti didelių rūpesčių. Jaunieji indai nėra labai talentingi: iš po krepšio dar įmeta, bet iš toliau – sunkiai. Tritaškis čia yra atsitiktinumas, palydimas bendramokslių susižavėjimo šūksnių. Su vyresniais, kai netingiu, ir pats pažaidžiu, todėl didžiąją dalį laiko vaikštau su sportine apranga ir prakaituotas.
Mano 184 cm ūgis Lietuvoje laikomas vidutinišku, tačiau čia nėra už mane aukštesnio mokinio ar mokytojo. Dėl to sulaukiu dėmesio: mokiniai dažnai teiraujasi, kiek gi čia tų centimetrų mano ūgis, ir sako, kad nori užaugę būti tokie pat aukšti.
Mokyklą lankantys vaikai gali rinktis, kokį sportą nori kultivuoti: krepšinį, kriketą ar tenisą – kiekvienas užsiėmimas turi atskirą mokytoją. Mokykloje taip pat yra baseinas, kuriame moksleiviai mokomi plaukti.
Ne ką prasčiau yra muzikos klasėje, kur galima rasti būgnus, gitaras, sintezatorius. Žodžiu, gali groti tuo instrumentu, kuris labiausiai patinka.
Mokyklos kaina įkandama ne kiekvienam
Galimybė mokytis tokioje mokykloje Indijos mąstais kainuoja nemažai – apie 400 dolerių už mėnesį. Mokyklos direktorius vakarietiškų pažiūrų, pats kadaise studijavo Didžiojoje Britanijoje. Prieš beveik dvidešimt metų jis lankėsi ir Lietuvoje, kuri pasirodė labai švari ir graži šalis. Prisiminimuose gyvas ir taksistas, bandęs už kelionę nuo oro uosto iki miesto centro nuplėšti keletą šimtų litų.
Mokyklos direktorius vakarietiškų pažiūrų, pats kadaise studijavo Didžiojoje Britanijoje. Prieš beveik 20 metų jis lankėsi ir Lietuvoje, kuri pasirodė labai švari ir graži šalis. Prisiminimuose gyvas ir taksistas, bandęs už kelionę nuo oro uosto iki miesto centro nuplėšti keletą šimtų litų.
Mokykla nuo mūsų namų tolokai, todėl kiekvieną rytą mus paima mokyklos autobusas, kuriuo taip pat keliauja ir moksleiviai. Važiuojant juokinga stebėti vietinius indus, kurie mus pamatę nulydi žvilgsniu. Ypač efektingai tai atrodo autobusų stotelėse, kai vienu metu pasisuka keliasdešimt galvų, kad pamatytų šituos neregėtus „paukščius“, t.y. mus.
Mokykloje taip pat yra valgykla, kurioje gauname pusryčius ir pietus. Paprastai pusė mūsų raciono sudaro tai, ką valgo vaikai ir mokytojai, o kita pusė – specialiai tik mums paruošti patiekalai: makaronai, bulvės, vaisiai, salotos. Kartais nepatogu dėl tokio mūsų išskirtinumo, bet vietinis maistas man ne itin patinka. Pagrindą sudaro ryžiai su įvairiais kariais. Jei pietums toks patiekalas dar pakenčiamas, tai pusryčiams norisi kažko kito. Svajoju apie paprastą sumuštinį su dešra. Deja, greitai dar jo nepamatysiu. Nepasakyčiau, kad valgyklos racionas man atrodo labai sveikas: nemažai riebalų, mažai daržovių ir vaisių, trūksta įvairovės. Vis dėlto, kadangi viską gauname nemokamai, labai skųstis negalime.
Svarbiausia – drausmė
„Nesijuok, nesidairyk, nekalbėk, valgyk greičiau“, – tokie įprastiniai nurodymai skamba iš mokytojų valgykloje ir ne tik. Sustatyti į tvarkingas eiles, kurių „tiesumą“ stebi žvitri pedagogų akis, vaikai kas rytą gieda šalies himną ir klausosi direktoriaus pavaduotojos rytinių šnekų. Moteriškė pati užduoda vaikams klausimą – pati atsako. Šioje mokykloje, ne taip kaip praeitoje, niekas nesmurtauja, bet griežta drausmė vis tiek smarkiai akcentuojama.
Prisimenu tuomet puikų, pagal grupės „Pink Floyd“ albumą „The Wall“ sukurtą filmą ir vienodus, pilkus individus štampuojamus ant didžiulio konvejerio. Aš suprantu, kad vaikai turi būti drausmingi, bet man atrodo, kad Indijoje vaikams dažnai tiesiog neleidžiama būti vaikais. Tuo labiau, kad yra tik pusryčių ir pietų pertraukos, o visos kitos pamokos eina viena po kitos – be jokių poilsio minučių. Svarbu, kad vaikai visą laiką būtų užimti.
