Šių moterų mėnesio uždarbis siekia vos 4000 rupijų (52 eurus) – net ir Indijoje tai yra vargani pinigai. Pasiturintys indai dažnai namuose turi tarnaites, kurioms mokama dar mažiau.
-
Lietuvis Indijoje 2. Mokykla be langų ir fizinės bausmės – kaip mes tapome mokytojais
-
Lietuvis Indijoje 3: kaip mes mokėme mažuosius indus apie Lietuvą
-
Lietuvis Indijoje 4: kaip mes atsidūrėme vietinių nuotraukose ir kokiu oru kvėpuojame
-
Lietuvis Indijoje 5: kaip aš išėjau iš darbo ir tapau krepšinio treneriu kitoje mokykloje
Paprastai joms tiesiog pirštu pamojama: padaryk tą, atnešk aną, iššluok čia ir pan. Jų gyvenimo sąlygos, savaime suprantama, irgi nelepina: mažas kambarėlis, su keliais vienoje lovoje miegančiais šeimos nariais, televizoriumi ir dievų atvaizdais. Vis dėlto net ir gyvendamas mažame kambarėlyje – turi daugiau negu didelė Indijos dalis gyvenanti lūšnynuose ar tiesiog gatvėje.
Moterys Indijoje dirba tokius pačius darbus kaip ir vyrai: kasa griovius, nešioja plytas ar betoną statybose, skaldo akmenis. Neretai prie dirbančių tėvų žaidžia ir vos ant kojų pastovintys pypliai, kurie guldomi tiesiog ant artimiausios žvyro krūvos popiečio miegui. Tokie vaizdai nieko nestebinanti rūsti kasdienybė.
Tie, kurie nedirba – prašo išmaldos, ant rankų nešiodamiesi kūdikį. Sklando nemažai kalbų apie tai, kad nemažai vaikų girdomi alkoholiu, kad būtų ramūs ir išgyvena vos keletą metų. Tuo tarpu vienas mokytojas iš mūsų mokyklos pasakojo, kad jo kaiminystėje gyvena išmaldos prašytojas turintis namą ir automobilį. Tai štai kokie kontrastai mus supa iš visų pusių.
Mokyklos renginys su samdytais šokėjais ir didžiule scena
Mūsų mokykloje tuo tarpu verda visai kitoks gyvenimas: kiekvienais metais prieš Kalėdas organizuojamas tėvams skirtas renginys, kurio metu vaikai šoka, dainuoja, vaidina ir rengia kitokius pasirodymus. Mokykla į šį šou žiūri itin rimtai: gruodžio mėnesį vyksta tik svarbiausios pamokos, o visas kitas laikas skiriamas repeticijoms. Vaikų repeticijas stebi ir komentuoja net mokyklos direktorius, leisdamas jose didžiąją dalį savo darbo laiko.
Tarp nesvarbių pamokų, aišku, atsidūrė ir sportas, todėl visą gruodį turėjau ganėtinai daug laisvo laiko. Aistė tuo metu su kita mokytoja režisavo spektaklį, o aš padėdavau joms gaminti dekoracijas ir kostiumus. Nors mokykla turi savo šokių mokytoją, ruošiantis renginiui buvo papildomai nusamdyti profesionalūs šokėjai, kurie kas dieną rengė vaikus didžiajai dienai. Dailės kabinete tokiu pat būdu atsirando dekoracijų gamintojas, kurio darbais buvo papuošta mokykla.
Porą dienų prieš renginį krepšinio salė pasikeitė neatpažįstamai: pastatyta scena, su garso kolonėlėmis ir šviesomis, aplink bruzdėjo garso režisieriai ir kitas techninis personalas.
Vaikų dialogus įrašė iš anksto, kad scenoje nesuklystų
Mokyklos tikslas – kad viskas būtų tobula – įgyvendintas visų spektaklių ir pasirodymų dialogus įrašant iš anksto. Kitaip tariant, vaikams tereikėjo pažiopčioti scenoje. Darant įrašus visada atsirasdavo vaikų, kuriems nepavykdavo savo žodžių pasakyti ekspresyviai ir teisingai, todėl vietoje jų įrašydavo mokytojų arba vyresnių klasių mokinių balsus. Kai kurie moksleiviai dėl to atrodė rimtai susikrimtę. Deja, mokyklos direktorius ir pavaduotoja čia buvo pagrindiniai „režisieriai“ ir, jei pasakė, kad balsas netinka – vadinasi reikia ieškoti kito.
Vaikams pasiuvo netgi specialius kostiumus, už kuriuos jų tėvai turėjo nemenkai pakratyti kišenes. Viena vertus, tokia pompastika stebina, kita vertus, jau šiek tiek pripratau prie to, kad indams svarbiausia „pasirodyti“, išsiskirti ir sukurti reginį net menkiausiomis progomis. Renginio metu Aistės paprašė pasakyti trumpą kalbą, neslėpdami, kad „tėvai turi tave pamatyti“. Mano matomumas apsiribojo tuo, kad pabūvau vienu iš renginio fotografų, nors šitai užduočiai irgi buvo nusamdyti profesionalai.
Kalėdos Indijoje – kaip eilinė diena
Lauke esant 26-30 laipsnių ir gyvenant mieste, kuriame didžioji dalis žmonių musulmonai ir hinduistai – šv. Kalėdų dvasia ne itin jaučiama. Tiesa, prekybos centrai pasipuošė dirbtinėmis eglėmis ir girliandomis, o kai kurie namai – didelėmis žvaigždėmis ir lemputėmis. Indijoje vos 2,3 proc. žmonių yra krikščionys, o Hyderabade tikėtina, kad šis procentas dar mažesnis.
Kalėdų tradicijos čia nesiskiria nuo vakarietiškų. Kadangi eglės Indijoje neauga, puošiamos vietinių medžių šakos, keičiamasi dovanomis ar pačių pagamintais patiekalais ir saldumynais. Per Kalėdas išlošia visų religijų atstovai, nes būna nedarbo dienos. Vis dėlto gruodžio 25-oji man pasirodė eilinė diena, su tūkstančiais gatvėse bruzdančių žmonių ir daugybe veikiančių įstaigų.
