Per aštuonioliką valandų trunkančią kelionę ilgesnėms pertraukėlėms stojama vos porą sykių – šalia greitkelio.
Indai žvitriai išsirikiuoja šalia autobuso ir orą perskrodžia atsegamų užtrauktukų garsai, moterys, kurių vos keletas, bėga ieškoti retų krūmų, pro šalį skriejant automobiliams, sunkvežimiams ir motociklams.
Mano kelionės draugų kompanija – įvairiaspalvė: esame devyni žmonės iš keturių skirtingų žemynų.
Pirmoji stotelė – Kočis
Kočis pasitinka tvankiu oru, ant kiekvieno kampo augančiomis palmėmis ir pustuštėmis gatvėmis. Po sausakimšo Hyderabado – ganėtinai malonus kontrastas.
Kadaise Kočis buvo portugalų, vėliau danų ir britų kolonija, o dabar tai visų Keralą lankančių turistų alfa ir omega, nuo kurios prasideda tolesnis valstijos pažinimas.
-
Savo noru Indijoje: 1. Lūšnyno grimasos – plokščiaekranis televizorius sukiužusioje lūšnoje
-
Lietuvis Indijoje 2. Mokykla be langų ir fizinės bausmės – kaip mes tapome mokytojais
-
Lietuvis Indijoje 3: kaip mes mokėme mažuosius indus apie Lietuvą
-
Lietuvis Indijoje 4: kaip mes atsidūrėme vietinių nuotraukose ir kokiu oru kvėpuojame
-
Lietuvis Indijoje 5: kaip aš išėjau iš darbo ir tapau krepšinio treneriu kitoje mokykloje
Miestas žymus savo žydų turgumi, kuriame galima rasti rūbų, aksesuarų, dievų statulėlių, smilkalų, prieskonių ir kitų gėrybių.
Pardavėjai mus kalbina, kviečia užeiti, klausia iš kur atvykome ir neraudonuodami kuria istorijas apie anksčiau jų sutiktus lietuvius.
Norint patekti į šį turgų, o tuo pačiu ir į pagrindinę miesto dalį, reikia kelioliką minučių plaukti keltu. O dėl kelias rupijas kainuojančio bilieto tenka eilėje prastovėti daugiau nei valandą.
Vyrams ir moterims, kaip ir daugelyje vietų Indijoje, eilės atskiros. Vienam asmeniui leidžiama nusipirkti ne daugiau trijų bilietų.
Kitą dieną paliekame Kočį ir vietiniu autobusu skriejame vingiuotais kalnų keliukais. Vairuotojas akseleratorių spaudžia iki dugno, nuolatos signalizuoja įspėdamas iš priekio atvažiuojančias mašinas ir „išimdamas“ posūkius keliaiviams sunkiai laikantis ant sėdynės.
Indiško maisto gamybos kursai
Kumily autobusų stotyje mus pasitinka vietinis indas Ajumalas, kurio nakvynės namuose apsistojame. Greitai jis pavirsta mūsų gidu, patarinėja kur mums eiti ir ką pamatyti.
Nakvynės namai stovi šalia nedidelių, skurdžių trobelių, kurių gyventojai smalsiai spigina į mus akimis. Pro pravertas duris galima pamatyti tipišką indiškos buities vaizdą: nedidelis kambarys su lova, kurioje paprastai miega keli šeimos nariai, televizorius, dievų plakatai ir skulptūros.
Ajumalas ne tik vadovauja nakvynės namams, bet ir organizuoja indiško maisto gaminimo kursus, kuriuose darbuojasi nemaža dalis aplinkinių trobelių gyventojų.
Ajumalas ir kiti vietiniai pasakoja apie skirtingus produktus ir prieskonius, duoda patiems paragauti, o sariais apsitaisiusios vyresnio amžiaus moterys viską gamina. Įdarbinti net ir vaikai, kurie sukas aplink stalą su puodais ir dubenėliais.
Maisto gaminimas mane ne itin domina, bet skrandis groja laidotuvių maršus ir susivilioju galimybe greitai gauti maisto.
Ajumalas ir kiti vietiniai pasakoja apie skirtingus produktus ir prieskonius, duoda patiems paragauti, o sariais apsitaisiusios vyresnio amžiaus moterys viską gamina. Įdarbinti net ir vaikai, kurie sukas aplink stalą su puodais ir dubenėliais.
Paragaujame moliūgų sriubos, tapijokos ir čatnio – kol kas ši vakarienė skaniausia, ką aš valgiau per keturis mėnesius Indijoje.
Kaip aš jojau ant dramblio
Kumily mes atsidūrėme dėl „Lonely planet“, pasak kurio – tai puiki vieta praleisti laiką su drambliais. Mūsų „gidas“ Ajumalas knygos rekomendacijomis suabejoja ir tvirtina žinantis geresnę vietą. Jei jau vietinis sako – vadinasi žino ir naiviai sutinkame, kad palydėtų.
Drambliai aprengti odiniais balnais su metalinėmis rankenomis melancholiškai stoviniuoja šalia miško ir laukia turistų.
Šiaip aš nesižaviu tokiais pasijodinėjimais, nes man tai visuomet kvepia gyvūnų išnaudojimu ir kvailų turistų įgeidžių tenkinimu. Šįsyk pasiryžtu pabūti tuo kvailiu turistu, kuris ropščiasi ant dramblio ir pusvalandį praleidžia ant jo plačios nugaros.
Pažadama suorganizuoti ir maudynes su drambliais: mintyse tikriausiai ne vienas įsivaizduojame kokią nors upę ar įlanką ir vandenį fontanais laistantį storaodį milžiną.
Viskas gerokai paprasčiau: vandens žarna ir nedidelis baseinas, todėl šią „pramogą“ nusprendžiame praleisti.
Ajumalas atrodo nusivylęs, nes tai reiškia, kad sumokėsime mažiau pinigų dramblių šeimininkams, o šie savo ruožtu jam už tai, kad mus atvedė. Ateityje nusprendžiame laikytis plano ir vietinių rekomendacijomis nepasitikėti.
Draugystė su beždžionėmis
Einant siaura gatvele mus pasitinka būrys beždžionių. Kuprinėje turiu bananą, kurį laužome su Aiste mažais gabaliukais ir atkišame keliasdešimčiai į mus žiūrinčių akių.
Beždžionės subruzda ir arčiausiai esančios drąsiai čiumpa iš rankos maistą. Tokia įvykių eiga kažkodėl nepatinka vienam patinui, kuris piktai nuveja kitas beždžiones ir grąsinamai rodo mums iššieptus dantis.
Tuo metu iš vienos trobelės išeina moteris ir šūkteli norėdama nuvyti gaują nuo mūsų. Jai – tai bjaurūs, vagiliaujantys įnamiai, o mums – kažkas nepaprasto.
