Lietuvis Indijoje 8: pasiplaukiojimas po Rytų Veneciją ir smalsūs indai paplūdimyje

Sėdžiu vienoje iš tokių arbatinių, gurkšnoju arbatą ir stebiu, kaip vikriai sukasi pardavėjas, vienoje rankoje laikydamas stiklinę, o kita – pildamas karštą gėrimą iš galvos aukštyje pakelto virdulio.

Pasiplaukiojimas po Rytų Veneciją

Alleppey turistiniuose lankstinukuose vadinama Rytų Venecija, nes visą miestą ir aplinkines apylinkes vagoja upės ir kanalai. Pasiplaukiojimas jais čia yra pagrindinė pramoga, dėl kurios turistai sugūža į šį miestą.

Mes – ne išimtis. 8 ryto mes jau sėdime nedideliame laivelyje. Plaukdami prasilenkiame su daugybe didesnių ir mažesnių laivų, iš kurių žvelgia pasiturinčios indų šeimos arba užsieniečiai.

Laivų kvartalas

Pro akis praslenka ištisi laivų kvartalai, kuriuose prisišvartavę laivai jau didesni, pritaikyti gyvenimui.

Krantuose verda kitoks gyvenimas: įbridę iki pusės į vandenį vietiniai valosi dantis, prausia vaikus ar skalbia drabužius. Vanduo dėl daugybės jį teršiančių laivų neatrodo tinkamas maudynėms.

Visur aplink žaliuoja palmės ir ryžių laukai, kažkas plukdo vaikus į mokyklą, o prieš saulę markstosi tingūs katinai.

Indiški traukiniai – geriau nei tikėtąsi

Apie indiškus traukinius girdėjau daugybę beprotiškų dalykų, todėl buvo šiek tiek neramu kaip seksis jais keliauti. Žinoma, galima nusipirkti bilietą pirma klase su oro kondicionieriumi ir kitais malonumais, bet ten „tikrosios“ Indijos nerasi.

Traukinyje – daugybė žmonių, iš kurių didesnė dalis vyrai. Visi sėdi ant apatinių gultų, o ant viršutinių paprastai kažkas pučia į akį arba sukrauna savo lagaminus. Pirmyn – atgal bėgioja šaltų gėrimų, arbatos ir maisto pardavėjai.

Traukinys vėluoja išvykti maždaug pusę valandos. Stotyje tuo metu būriuojasi ir daugiau svetimšalių, kurie vaikšto susirūpinusiais veidais, nerimauja, kad tik pavyktų įlipti į tinkamą traukinį ir viskas būtų gerai.

Man atrodo, kad žmonės tiek prisiklauso visokių gandų apie Indiją, kad po to nepagrįstai visko bijo.

Taip ir aš jaučiausi pradžioje: bijojau valgyti maistą iš gatvės, bijojau vakarais kažkur užsibūti, bijojau gatvę pereiti ar viešumoje fotoaparatą išsitraukti.

Po kažkiek laiko pradedi dėl nieko nesubesukti galvos. Taigi į traukinį įlipome sklandžiai, vėliau paklausėme indų, kur išlipti, ir viskas praėjo gerai.

Rytų Venecija – Indijos miestas Kovalamas

+6

Indijos ir Vakarų susitikimas paplūdimyje

Paskutinė mūsų stotelė Keraloje – Kovalamas, Arabijos jūra ir paplūdimys. Apsigyvename vos pora šimtų metrų nuo jūros, o viena naktis kainuoja 4,2 euro asmeniui.

Didesnė dalis žmonių Kovalame yra europiečiai, nemažai rusų, todėl kai kuriose vietose galima aptikti iškabų ar meniu rusų kalba. Keletą sykių restoranų ar vietinių parduotuvėlių darbuotojai net pasveikina mus rusiškai, nors man neatrodo, kad mes į juos panašesni labiau negu į kitų tautų atstovus.

Indės vandenyje maudosi prisidengusios visą kūną. Kukliau elgiasi ir dalis vakariečių, nes paplūdimiu marširuoja ir įdegusius moterų kūnus gašliai nužiūrinėja vietiniai vyrai.

Paprastai jie šlaistosi grupelėmis po kelis, su batais ir rūbais – lyg netyčia užklydę.

Šalies konservatyvumui, suplanuotoms santuokoms ir įvairiems su seksualumu susijusiems tabu susitikus su Vakarų laisve susidarė keista situacija, su kuria susitvarkyti indai kol kas nėra pasiruošę.

Kitą dieną atradau naują, daug jaukesnį paplūdimį, kuriame žmonių buvo gerokai mažiau.

Stebėjome, kaip keliasdešimt žvejų porą valandų iš jūros traukė didžiulį tinklą. Laimikis neatrodė labai įspūdingas: padalinus ant visų kiekvienam teko vos po porą kilogramų žuvies.

Per keletą Kovalame praleistų dienų nuo paplūdimio taip ir nenutolome, o ir nebuvo prasmės: šalia restoranai, švyturys, uolos, saulė ir puikios sąlygos tiesiog būti ir nieko ypatingo neveikti.

Iš kai kurių europiečių nugairintų kūnų galima spręsti, kad čia jie ne pirma ir ne antra savaitė. Indija – pigi ir egzotiška vieta išvengti šalčių ir pabėgti nuo viso pasaulio.  Tad tokių „žiemos emigrantų“ čia netrūksta.