Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.
- I dalis: Tikintieji tramdomi lazdomis, o kunigai šoka ant bažnyčių stogų
- II dalis: Kelionė šalyje, kur kalnuose lydi babuinai, o nuotakos į bažnyčią vedamos su automatais
Šiandien laukia privatus transportas į Aksumo miestą. Teks važiuoti 6 val. per kalnus. Vietinių transporto šiam maršrutui pasiimti negalėjau, nes tiesioginio nėra. Tačiau dėl to labai džiaugiuosi, nes šioj atkarpoj jau ir mane užsupo važiuojant per daugybę serpantinų. Prašydavau vairuotojo dažnai sustoti. Atvykus į Aksumą galva vis dar sukosi.
Pasivaikštome po Aksumą ir vietinį turgų. Užlipę į kalną puikiame viešbutyje su terasa stebime saulėlydį ir vestuves. Jaunavedžiai ir kiti svečiai atvyko čia fotografuotis. Moterys su nacionaliniais drabužiais ir tradicinėmis šukuosenomis, vyrai su kostiumais. Žmonių veidai gražūs, ne visiškai juodi, turi kažkiek ir šviesumo.
Tigray
Ryte išvykstame į Tigray uolas, kur pasislėpusios bažnyčios. Norint jas pasiekti, teks užsiimti alpinizmu. Bažnyčios įkurtos uolose taip aukštai, kad jų nesugebėjo sudeginti musulmonai. Jos labai įdomios, turi savo dvasią. Užlipimas labai pavojingas, kai kur vietiniai apriša virvę aplink juosmenį, o kitą jos galą pririša prie krūmo. Įdomu, ar jis išlaikytų 95 kg.
Važiuojame prie kitos bažnyčios, link kurios veda įvairiausių rūšių kaktusų apsupti keliai. Ši bažnyčia įkurta ne taip aukštai. Joje apstu senovinių piešinių, kurie priminė buvusią šventyklą. Sugalvoju įlįsti į vietinių namus ir apsižvalgyti, kaip šie gyvena. Pasiūlau pinigų. Moteris susijaudinusi sutinka. Pas ją niekada nesilankė turistai. Viename namuke gyvena šeima su trim vaikais, viskas atrodo skurdu, tačiau tvarkinga. Užeiname į trečią uoloje išskaptuotą šventyklą. Joje net piešinių raštai iškaldinti iš uolos.
Važiuojant link Mekelės miesto, kelią užtvėrę kareiviai tikrina visų dokumentus. Mane apšaukia už filmavimą. Mieste laukia privatus namas, kuriame gyvena į pensiją išėjęs anglas. Praleidžiame su juo vakarą.
Vyras papasakoja savo istoriją ir dėl ko pasirinko praleisti pensiją Etiopijoje. Žinoma, tai lėmė meilė vietinei moteriai. Dvarą, kurį čia pasistatė, Anglijoje turėtų iškeisti į vieno kambario butuką prastame rajone. O svečius priima tam, kad galėtų pakalbėti angliškai. Labai smagus, malonus ir aktyvus pensininkas. Man patinka viduje laisvi ir liberalūs senukai. Pirmą kartą vietoje, kur apsistojame, iš dušo vanduo jau ne varva, o gausiai teka.
Prasideda kelionė į aktyvių ugnikalnių regioną. Savarankiškai ten važiuoti draudžiama, privaloma pirkti ekskursiją. Pardavėjas užtikrino, kad grupėje bus ne daugiau nei 9 žmonės. Ryte prie visureigių jau laukė 16 žmonių ir dar vis rinkosi. Kadangi jau buvau pavargęs nuo afrikietiško apgaudinėjimo kiekvienoje situacijoje, tai šiandien buvau kovingai nusiteikęs. Išsiklausinėjau, kiek kiti turistai sumokėjo, ir radęs pigiausią bilietą išsireikalavau nuolaidos.
Visureigyje kartu su linksma slovėnų porele vykstame link kunkuliuojančio Erta Alės ugnikalnio. Nakvynė suplanuota ant ugnikalnio kraterio. Skamba baugiai, nesu tikras, ar tai gera mintis, bet reikia plaukti pasroviui. Dvi valandos kelio asfaltuotu plentu, dar dvi – dykuma ir baisiausios trys – ugnikalnio sustingusios lavos uolienų keliu.
Privažiavus šį kelią prie visureigio pribėga vaikai ir prašo tušinukų. Vairuotojas turi visą saują jų nusipirkęs ir dalija tik tiems vaikams, kurie, žino, kad eina į mokyklą. Kitiems tai tik verslas. Tėvai juos siunčia ne į mokyklą, o pas turistus išsireikalauti tušinukų. O paskui juos parduoda, ir pinigus pasiima tėvai. Paprastas būdas gauti pinigų naudojantis vaikais, kurie mokosi.
Kelias labai blogas, bet senas „Land Cruiser“ visureigis puikiai atlieka savo darbą. Atsitrankę galvas į stogą pagaliau sustojame. Išlipęs į lauką pailsėti greitai užsimanau grįžti į visureigį, kuriame yra kondicionierius, nes lauke apie 50 °C karščio. Vakare, kai oras šiek tiek atvėso, nebevažiavau, o tiesiog ėjau. Visureigis lėtai važiavo iš paskos šokinėdamas per akmenis.
Ugnikalnį 20 km spinduliu juosia juodi lavos ir išspjautų akmenų laukai. Įsivaizduoju, koks čia buvo pragaras, kai jis išsiveržė. Tai vienas iš 6 pasaulyje ugnikalnių, kuris turi aktyvų lavos ežerą. Paskutinius kartus buvo išsiveržęs 2005 m. (mirė 250 žmonių), 2007 m., 2008 m. ir 2017 m. Tad miegojimas ant jo briaunos man kelia įvairių minčių.
Ugnikalnio papėdėje yra įrengta medinė su šiaudiniais stogais stovyklavietė. Čia susirenka ir kupranugarių, kurie užkeldinės baltaodžiams turistams čiužinukus miegui ir vandenį kitai dienai. Pavakarieniavęs ir prisidėjęs vandens visiškai sutemus su žibintu ant galvos kopiu link kraterio. Teks lipti 4 valandas. Jausmas įdomus, per kūną bėgioja šiurpuliukai, ir nuolat mąstau, kaip ten viskas atrodo viršuje. Užsidedu ausines ir paleidžiu atpalaiduojamą muziką. Jos klausydamas nė nepajaučiu, kaip pasiekiu tikslą.
Užlipus viršūnėje jaučiasi labai stiprus sieros kvapas. Graužia ir nosį, ir akis. Kai tik papučia vėjas ir sulaukiame dūmų, visa grupė pradeda kosėti, ir net nesvarbu, kad visi užsidengę veidus. Susiradus geresnę vietą ir prasisklaidžius sieros dūmams prasiveria raudonos lavos plotai. Kai sutiktas anglas čia buvo prieš metus, tai lava siekė 2 metrus matuojant nuo briaunos. Man pasisekė mažiau, lava pasimatydavo tuomet, kai pasitraukdavo dūmai.
Paeinu šiek tiek į šalį ir pirmą valandą nakties tiesiog griūnu ant čiužinuko bei ruošiuosi miegui. Paklausiau, ar galiu nulipti į papėdę ir ten miegoti, tačiau sulaukiau neigiamo atsakymo. Miegu su skarele ant veido, nes vėjas nuolat atpučia dūmų. Keista gulėti ir klausytis, kaip visi tos dienos turistai šalia kosti. Tarsi kosulių choras. Ir juokinga, ir baisu. Mieliau nuodyčiau save alumi papėdėje. Dūmams išsisklaidžius atsiveria nuostabus žvaigždėtas dangus. Guliu ir stebiu krintančias žvaigždes iki sekančio kosulio.
Ryte laukia trijų valandų žygis žemyn iki papėdės. Dar 3 valandas reikės važiuoti siaubingu lavos keliu, o likusias valandas keliausime dykuma iki mažo kaimelio, kuriame laukia nakvynė. Kaimelyje paskraidinu savo droną ir pavaikau dešimtis vaikų. Visi krykštauja, labai smagu, jaučiasi geros emocijos. Dešimtis turistų gidas suguldo į vieną namuko kambarį, todėl su keletu iš jų nusprendžiame miegoti lauke. Oras puikus, zona ne maliarinė, tai kodėl gi ne. Nereikės klausyti kitų knarkimo.
Važiuojame druskos ežeru. Vietiniai iškirtinėja druskos luitus. Viskas daroma rankomis su kirvukais. Druskos gabalus apkapoja, suformuoja plytas ir krauna ant kupranugarių.
Atvykstame į mano labai lauktą Danakilių įdubą. Danakil Depression – pati giliausia sausumos įduba pasaulyje. Ji yra 116 m žemiau jūros lygio. Taip pat tai pati karščiausia vieta mūsų planetoje. Visą spalvų paletę rūgšties baseinuose nulemia labai aktyvi vulkaninė erozija, su bakterijomis susimaišę sulfitai. Mišinys nuodingas, nesinori net bato kyštelti. Čia vyksta nuolatiniai žemės virpesiai, niekada nelyja, visur rūksta smirdantys garai, viskas burbuliuoja. Dallol vulkaniniai baseinai nuostabaus grožio, bet čia tikras pragaras. Protas nesuvokia, kaip gali gamtoje būti tokių spalvų. Norisi sėdėti ir grožėtis.
Vėliau nuvykstu į druskos kanjoną, kuriame vakariečiai filmuoja filmą. Tai neaukštas, bet labai gražus kanjonas. Šalia jo burbuliuoja neaiškus ežeriukas. Iš toli matosi gal ir normalus gelsvas vanduo, tačiau pažiūrėjus iš arčiau atrodo, kad ežeras yra iš aliejaus. Jis persotintas magnio, kalio, geležies ir kitų elementų. Aišku, reikia įsitikinti ir įmerkti pirštą, gal nenutirps iki kaulo. Kaip sakoma, uošvei litras šio aliejaus lauktuvėms tiktų. Tik mano uošvė gera, tai vešiu kavą.
Paskutinis sustojimas prie naujai susiformavusio ežeriuko druskos plutoje. Labai gražus žalias vanduo. Gal ir norėtųsi paplaukioti šioje balutėje, bet nenorėčiau požeminiais kanalais atsidurti Raudonojoje jūroje. Dar visgi turiu planų nuskristi į keletą šalių.
Prastumdydami asiliukų būrius nuo kelio ir grožėdamiesi kalnais vykstame atgal pas anglą į Mekelę. Vakare einu į tradicinį restoraną su šokiais ir dainomis. Seilė tįsta valgant ant grilio keptą avieną ir jautieną. Stebiu, ką geria vietiniai, tai visi gaminasi kokteilį iš butelio vyno, butelio alaus ir „Sprite“ gėrimo. Viską supila į didelį indą. Šokėjai rodo įdomius judesius. Šiaurės Etiopijoje populiariausia šokti judinant pečius ir kaklą. Restorano lankytojai taip pat drąsiai prisijungia prie šokėjų. Dažnas užlipęs ant scenos mojuoja pinigų sauja ir kaišioja muzikantams…
Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.
