Nežinau, kaip jums, bet atėjus sausiui nei sniegas, nei graži žiema man tampa nebedžiugūs, nes jau norisi vasaros. Dėl manęs apskritai žiema galėtų būti tik gruodį, o visą kitą laiką – tik vasara. Ir nereikia man jokių keturių metų laikų, man jie džiaugsmo nepriduoda. Tad kaip prasiblaškyti atėjus liūdnam sausiui? Kaip tai, kaip? Bent trumpam nuvykti į vasarą patiems. Tokios išvykos suteikia papildomos kantrybės lietuviškos vasaros laukimui.
Turime planų ir šiai žiemai, bet kol kas neatskleisiu, kokių. O be to, ne apie planus mes dabar. Mes dabar apie vietą, kuri daugumai lietuvių jau kurį laiką yra tapusi viena dažniausių alternatyvų pabėgimui nuo lietuviškos žiemos. Tai yra Kanarų salos, o jei tiksliau, viena populiariausių jų vietų – Tenerifės sala.
Nuvykęs ėmiau suprasti, kodėl ten veržiasi tiek žmonių.
Ji buvo ir mano paties pernykštis pabėgimas. Nors ilgą laiką buvau skeptiškas jos atžvilgiu, nes paprastai manęs tokios masinio išprotėjimo vietos netraukia, bet nuvykęs ėmiau suprasti, kodėl ten veržiasi tiek žmonių ir dar namus perka.
Tenerifė mane maloniai nustebino. Bet ne tuo, dėl ko mus bando pritraukti persaldintos turistinių bukletų rašliavos (gamtos perlas, rojaus kampelis, grožio užutėkis ar panašiomis saldybėmis), o dėl kitų dalykų, apie kuriuos dabar ir pakalbėsiu.
