Augustinas: Kiek lietuvių gyvena Čikagoje? Ir aš nustebau, kai pirmąkart sužinojau, kad, oficialiais duomenimis, – vos 15 000. Todėl, kad daugelis lietuvių gyvena priemiesčiuose – jie ištįsę dešimtis kilometrų, o patys įspūdingiausi jų netgi yra kitose valstijose.
„Tikslas – Amerika 2018“ atvyko į daugelio pokario Čikagos lietuvių svajonių žemę, pravardžiuotą „lietuviškąja Rivjera“. Mičigano ežero krantus, kurie be proto jiems priminė Palangą – nes ežeras yra vienas didžiausių pasaulyje, jo kito kranto nesimato, jis banguoja lyg jūra, o krantuose – ir smėliukas, ir kopos (nedaug vietų pasaulyje tą rasi)!
Pasiilgę Tėvynės, pokario lietuviai čia sukūrė tikrą mažąją Lietuvą: su lietuvių sodais, paminklais, kurortais. Visas šias vietas pažymėsime „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje bei aprašysime „Gabalėliai Lietuvos“ lietuviško paveldo JAV enciklopedijoje.
Lietuvių bažnyčioje – aistringos juodaodžių pamaldos
Aistė: Amerika – kontrastų žemė, tad tarp Čikagos ir nuostabiųjų Mičigano ežero kurortų dar teko pervažiuoti vienus liūdniausių šalies miestų. Aišku, vietos lietuviai, vykdami ilsėtis, prašvilpia juos magistrale, ir tikriausiai dažniausias patarimas, kurį nuolat girdėjom iš čikagiečių – „tik nesugalvokit kišti nosies į Gerį“, „Pietų Čikaga dar saugi, palyginus su Geriu“ ir t.t.
Augustinas: Bet Geryje buvo lietuvių mokykla, bažnyčia, jų pastatai tebestovi. Privalėjome užsukti. Išgriuvusių pastatų eilės jau atrodė tokios įprastos: šitiek „getais“ virtusių JAV miestų jau pravažiavome, kad, priešingai, – jau pradėjome stebėtis tomis Amerikos vietomis, kur viskas gražu ir klesti!
Sustojome prie lietuvių bažnyčios, čikagiečių patarimu slėpdami fotoaparatus, pernelyg nesiskirstydami ieškojome lietuviškų ženklų, kurių nebuvo. „Ei!, – staiga išgirdau šaukiant vietos juodaodę. – Užeikite į vidų!“. Papasakojau jiems, kad pastatus statė lietuviai, jie trumpai papasakojo, ką ten veikia dabar. Ir mokyklą turi, kaip lietuviai turėjo.
Nesakau, kad čikagiečiai melavo – Gerio nusikalstamumo statistika kalba už save. Bet mūsų patirtis buvo priešinga stereotipams: vietiniai mus gražiai priėmė, įleido į vidų, žadėjo, kad su mumis pakalbės pranašė (toks tos garsiai Bibliją aiškinusios moters titulas).
Pamaldose, kuriose buvome vieninteliai baltaodžiai, mano akys nuolat lakstė bažnyčios sienomis ir lubomis: ar liko ten kas lietuviško? Žvilgsnis užkliuvo už vitražų priekyje. Priėjau: tikrai likę lietuviški užrašai. Nufotografavau. Gerio lietuvių bažnyčios, matyt, lietuviai niekad nekeliaus pažiūrėti, bet noriu, kad „Tikslas – Amerika“ lietuviško paveldo žemėlapis būtų išsamus. Gerio bažnyčią priskirsiu trečiai kategorijai: „lietuvybės tik pėdsakai“. Tiems, kas gyvena šalia, gal bus įdomu, o likę žemėlapio vartotojai nesunkiai galės tokių kategorijų objektus išjungti, palikti ekrane tik įspūdingiausius.
Beverli Šoras – lietuviškiausias JAV kurortas
Aistė: Likti Geryje ilgai negalėjome, nes skubėjome į Beverli Šorą, lietuvių mišias. Jos – ir puiki proga susipažinti su vietos lietuviais, išgirsti apie papildomas lietuviškas vietas, nes kartu pasimelsti susirenka visa apylinkė. Mišias laikęs kunigas Gediminas Keršys papokštavo iš sakyklos, kad štai, mes jau trečiose jo mišiose per keturias dienas – dabar žmonės kalbės, kad jis specialiai važiuoja į tas bažnyčias laikyti pamaldų, kurias mes fotografuosime, kad tik įsiamžintų.
Augustinas: Iš tikro tikrovė proziškesnė: Čikagoje su priemiesčiais nuolat dirba 3 lietuvių kunigai, o lietuviškas mišias tenka laikyti 7 bažnyčiose, todėl kas savaitę kunigai sukaria šimtus kilometrų.
Beverli Šoras unikalus tuo, kad čia niekad nebuvo lietuvių bažnyčios – lietuviškai mišios laikomos bendroje. Bet ir ją lietuviai aplietuvino: atsirado gintarinis kryžius, rūpintojėlis... Bet tikroji Beverli Šoro pažiba – „Lituanica“ parkas su paminklu Dariui ir Girėnui. Ir Tautų parkas gretimame Mičigan Sityje, kuriame – ir Lietuvos prezidentams skirti paminklėliai. Kai lankėmės, ten vyko lenkų šventė, kitą savaitę laukė lietuvių dienos.
Mes, aišku, neturėjome laiko šitaip ilgai pasilikti. Jau tą vakarą turėjome išskristi į Niujorką, baigti rytų JAV pradėtų darbų. Taigi, Indianoje dirbome efektyviai kaip tik įpratę. Aistė važiavo mūsų automobiliu, o aš įsėdau į Bačiauskų šeimos automobilį, kad, bevažiuodami nuo lietuviškos vietos prie vietos, pakalbėtume, paimčiau interviu. Ir pašnekovė Danutė Bačiauskas patvirtino, kad esame bene vieninteliai svečiai iš Lietuvos, kurie atsisakė būti pavaišinti vakariene: tiesiog neturėjome tam laiko. Tik jau gerokai vėliau, po visko, sutemus, paėmėme greito maisto iš restorano į automobilį.
Paskutinė lietuviška poilsinė ant aukšto Mičigano ežero kranto
Augustinas: Kita lietuviška vieta regione – „Gintaro“ kurortas Junjon Pire. Kadaise tokių lietuviškų poilsinių ten buvo septynios, liko viena ir tos pačios dauguma klientų, kaip pasakojo kone visą gyvenimą ten praleidęs šeimininkas Gintaras Keraitis, nebėra lietuviai. Danutė Bačiauskas prisiminė, kaip, vos emigravusi prieš porą dešimtmečių, čia dar eidavo į lietuviškas šventes, bet to neliko. Naujoms Amerikos lietuvių kartoms „Palangos kopos Amerikoje“, lietuviškas jaukumas nebėra kažkoks stebuklas, naujos kartos – kaip ir daugelis amerikiečių – skrenda atostogauti į Floridą, Havajus...
O pasenę „Gintaro“ klientai „Lietuviškoje Rivjeroje“ vasarnamius nusipirko patys, kai kurie ten ir gyvena ar bent leidžia savaitgalius. Bent trys visai kituose miestuose „Tikslas – Amerika 2018“ sutikti žmonės paliudijo ten turintys vasarnamius.
Aistė: Trumpai pafotografavę nuostabų vaizdą nuo aukštumos į ežerą turėjome vėl skubėti: Valdo Adamkaus bibliotekos atstovams pažadėjome rasti Tabor Farmą. Panašią poilsinę, kuri priklausė Adamkams, kur rinkosi Amerikos lietuvių elitas.
Augustinas: Nebuvo paprasta: šiandieniniai vietos lietuviai išvis nustebo, kad buvo Tabor Farm, jie galvojo, kad Adamkui priklausė Tabor vyninė, netgi eidavo ten, esą „pas Adamkų“... Štai taip, kai nėra tikros informacijos, gimsta legendos. Šią legendą paneigėme ir klausinėjome toliau. Fermos koordinates po ilgų klausinėjimų nurodė skautai Lintakai. „Bet ten nieko nebėra“, –sakė. Ir tikrai – net suprasti, kur buvo ta poilsinė, nesuprasi. Viskas nugriauta.
Galiausiai, jau temstant, aplankėme universiteto krepšinio trenerio Edvardo Kriaučiūno paminklą Saut Bende – apie jį sužinojome tik per pokalbius po Beverli Šoro mišių (universitetų sportas JAV – labai rimtas reikalas). Ir laikinai keletui dienų pasidėję Čikagoje daiktus (pigių skrydžių bendrovė niekaip nebūtų įleidusi su tiek informacinių knygų, kiek gavome iš JAV lietuvių) nuvykome į oro uostą skrydžiui į Niujorką.
Aistė: Grąžinome automobilį. Kai jį paėmėme, tachometras rodė 5923 mylias, kai grąžinome – 9501. Iš viso Vidurio Vakaruose nuvažiavome 5757 km per 19 dienų, arba vidutiniškai 303 kilometrus į dieną. Kiekvieną dieną aplankydavome po keliolika objektų ir susitikdavome su keliolika žmonių. O ypač tempas išaugo paskutinėmis dienomis, Čikagoje ir apylinkėse, kur lietuviškų vietų – itin gausu. „Tikslas – Amerika 2018“ įžengė į paskutinį ekspedicijos etapą.
Šį straipsnį parašė ekspedicijos „Tikslas – Amerika 2018“ dalyviai Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė. Ekspedicijos metu sudaromas interaktyvus internetinis lietuviško paveldo JAV žemėlapis http://www.tikslasamerika.lt ir pildoma lietuviško paveldo užsienyje enciklopedija http://www.gabaleliailietuvos.lt . Projektas „Tikslas – Amerika“ – LR Vyriausybės kanceliarijos Šimtmečio iniciatyvų konkurso laimėtojas.
Ekspediciją galite sekti ir pirmieji apie žemėlapio bei enciklopedijos straipsnių paskelbimą sužinoti „Facebook“:http://www.facebook.com/gabaleliailietuvos .
