Visgi šiame mieste reikia būti labai atsargiam. Ypač naktį. Ypač –skurdžiausiuose (gaujų kontroliuojamuose) miesto rajonuose. Ten net policija nekiša kojos. „Tie rajonai priklauso kitiems,“ – pečiais gūžtelėjo vietinis kolega. Vienintelė išimtis – nevyriausybinės organizacijos. Joms nerašytais susitarimais yra leidžiama lankytis ten, kur negali niekas kitas. Bet saugumo garantijų nėra.
Jau važiuojant vairuotojas mus įspėja, kad nusiimtume visus papuošalus. Auskarai čia kartais išplėšiami tiesiai iš ausų. Autobuse darosi kiek neramu. Taip pat privalėsime visada laikytis bent jau dviese.
„Jokiu būdu nelikite vieni“, – įspėja. Toliau važiuojame tylėdami.
„Jokiu būdu nelikite vieni“, – mus įspėja. Toliau važiuojame tylėdami.
Neramumai Tegusigalpoje
Tą pačia naktį hondūriečiai protestuoja prieš neseniai šalyje priimtus įstatymus dėl švietimo sistemos pertvarkos. Deja, mitingai Tegusigalpoje greitai tampa nevaldomi.
Tiesiai mums prieš akis kaukėti vyrukai degančiomis padangomis užverčia gatvę. Toliau pravažiuoti negalime, tad tenka rinktis kitą maršrutą. Taip pat laukiame žinių iš vietinių, ar išvis bus saugu pasirodyti gatvėse.
Galiausiai mums praneša, kad dalis miesto rajonų – neramumų nepaliesti. Ten ir važiuojame. Kažkas bando juokauti, bet tyla autobuse darosi vis nejaukesnė.
Pirmas pasimatymas
Riedame tamsiomis gatvėmis, kol sustojame prie niūriai atrodančio lūšnyno. Tuščia ir nieko nematyti. Mūsų vairuotojas kelis kartus nuspaudžia garso signalą. Čia ženklas vietiniams, kad atvažiavome ir dalinsime maistą.
Kelios minutės, ir iš visų aplinkinių gatvelių pradeda rinktis žmonės. Panašu, kad žinia apie mus sklinda labai greitai.
Dauguma atėjusių – vaikai. Nors ir alkani, jie labai domisi atvykėliais. Berniukai greit suorganizuoja futbolo mačą tiesiog gatvėje. Kurį pralaimime. Hondūras – futbolo šalis, o gatvės vaikai – talentingi.
Anot mūsų vietos kolegų, miesto skurstantiems labiau reikia bendravimo ir meilės negu maisto. „Pavalgyti galima susirasti ir konteineryje“, – sako vienas jų.
Pasibaigus rungtynėms, pradedame maisto dalybas. Iš pradžių sustatome vaikus, tuomet suaugusius. Dėl pirmesnių vietų kyla kivirčai, tačiau juos pavyksta nuraminti. „Užteks visiems“, – ispaniškai sakome laukiantiems.
Pasiimdami davinius, vietiniai dėkoja mums. O mes jiems – už gražų sutikimą ir atvertas akis.
Nuodėmių rajonas
Antra mūsų stotelė – visiškai kitokia. Čia įsigalėjusi prostitucija ir prekyba narkotikais. Tai puikiai matosi šio rajono gatvėse. Ant gatvių kampų stovi merginos, šlitinėja narkomanai, o viską prižiūri gaujos akys.
Dauguma jų – labai jauni. Greičiausiai, nepilnamečiai. Čia jie vertinami ir verbuojami, nes baudžiamoji atsakomybė – mažesnė. Merginų atveju – už nepilnametes mokama bene dvigubai daugiau.
Antra mūsų stotelė – visiškai kitokia. Čia įsigalėjusi prostitucija ir prekyba narkotikais.
Sustojame liūdnai pagarsėjusioje 18-toje rajono gatvėje. Prieš kelerius metus per savaitę čia būdavo nužudomi 3-4 žmonės. Dabar gaujų karai nurimę, tačiau mirčių statistika – vis tiek šokiruojanti. Hondūrą pasaulyje „lenkia“ tik gretima esantis Salvadoras.
Palyginimui, Lietuvoje nužudymų kiekis, tenkantis 100 tūkstančių gyventojų, yra 10 kartų mažesnis.
Mūsų tikslas šioje vietoje – „meilės“ viešbutyje dirbančios merginos. Tad vairuotojas ir vėl signalizuoja, o mes laukiame. Prie mūsų greitai prisistato apsvaigusių vyrukų būrys (klijų uostymas – čia itin populiarus). Maisto nori visi. O mes jį daliname neatsirinkdami. Tokie mūsų kolegų – organizacijos „Manos Extendidos“ (liet.: Ištiestos rankos) – nurodymai.
Vienas organizacijos atstovų mums pasakoja, kad pastate mums už nugarų gaujos atsikratydavo aukų kūnais. Tokios vietos vietinių vadinamos „casas locas“ (liet.: beprotnamiai). Klausyti ir visa tai matyti – šiurpu.
Tačiau po nakties Tegusigalpos gatvėse jau jaučiamės ganėtinai saugūs. Neturime nieko vertingo, o ir vietos gyventojai supranta, kad atvažiavome padėti.
Mums pasakoja, kad pastate mums už nugarų gaujos atsikratydavo aukų kūnais.
Hondūras dieną
Šviesiu paros metu šalyje daug saugiau. Galima lankytis kavinėse, prekybos centruose. Visgi Hondūro sostinėje daug ką veikti turistams nėra.
Visai kitaip – Hondūro Karibų jūros pakrantėje, majų šventyklų griuvėsiuose ir atogrąžų gamtos parkuose. Čia – saugu ir nuostabiai gražu. Apie didmiesčių lūšnynus galima lengvai užsimiršti.
Šios išvykos (finansuotos pagal Erasmus+ programą) tikslas buvo apsikeisti patirtimi su Hondūro nevyriausybinėmis organizacijomis. Ne tik padėti, bet ir pasimokyti. Daugiau: https://female-rights.com
Daugiau straipsnio autorių kelionių ir nuotykių – Instagram tinkle:
https://www.instagram.com/kondrackis/
https://www.instagram.com/pauliusju/
