Ankstesnes kelionės pasakojimo dalis rasite čia: Nerijaus – NemoLTU – kelionė motociklu iš Norvegijos į Alpes
Tai štai jūs pasakykite man, berazūmiui kaimo žmogeliui, – kodėl kai sėdi namuose, ir tavo veikla apsiriboja tik horizontaliąja meditacija arba televizoriaus ekrano vaizdų filtracija per akis, pats svarbiausias viso pasaulio įrenginys tampa šaldytuvas, ir jis pasidaro pasaulio ašimi su didžiuliu magnetu? Tačiau ne apie tai.
Praeitoje dalyje jus palikau ganytis po vietas, kurios pasaulio nemačiusiam žiopliui gerokai akis panarina ir žandikaulį atkabina. O mes su Egidijumi (leiskite paminėti jo Instagram dar kartą, jei pakils noras į pasaulį pažvelgti pro jo objektyvo skylę (Egidijus17_), apžergę savo plieninius žirgus, traukėme toliau. Čia ne reklama – iš ano piniginės į mano nė vienas doleris nesiteleportavo, tad rykštėmis manęs neplakite ir jokia konspiracija nekaltinkite. Ką matau – tą rašau, o gerą fotografą nuo terliaus ir atskirt sugebu.
Taip mes drauge siūbuodami Alpių keliais keleliais, vis priartėdami ar nutoldami nuo Dievulio buveinės, pradėjom jausti tą šaldytuvo sindromą. Į vis dažnėjančių sustojimų pokalbių temas pradėjo lįsti tokie žodžiai kaip „dešrelė“, „mamos kotletukai“, „karšta sriuba“...
Tai, mano mieli bičiuliai, yra labai užtikrintas ženklas, kad bamba pradėjo lipti prie stuburo, ir norint ištaisyti šitą fiziologinį nesusipratimą, teks stoti kokioj artimiausioje, kaimiškai sakant, „zabegalkėj“ (na, pas mus kaime taip sakydavo, nevadinsi gi kokia užbėgtuve) ir tarp stuburo ir pilvo skūros reiks įkišti kokį maisto atitikmenį, kad skrandis užsiimtų savais reikalais, o ne serenadas garsiau už moco variklį dainuotų.
Kaip vaikystės pasakose rašydavo, taip mes ir čia – kaip tarėm, taip padarėm. Po vakarykščio nuotykio su šefo ypatinguoju patiekalu šiandien mes patapome gerokai protingesni ir nutarėm nebetampyti likimo už ūsų. Taip pasirinkimas su užrašu „picerija“ tapo pačiu ieškomiausiu objektu visoje Alpių teritorijoje. Vat kažkas yra su tuo valgymu. Jei jau užsimanai, tai tiesiog reikia dabar ir čia.
Nėra taip, kad va, už poros valandų, ar – na gal vakare. Ne, nes jei užsimanai valgyt, tai jei ne dabar, tai už valandos jau užsimanysi ėst, o tada tai mirtis piniginei, ir išeisi stenėdamas iš valgyklos, be noro ir šansų užsirioglinti ant motociklo, kuris žiūrės į tave taip ilgesingai kviesdamas, o tu į jį – lyg į nepasiekiamą Everesto viršukalnę.
Atstumai kalnuose ne tokie kaip tarp Kačerginės ir Zapyškio. Ten tenka ir ne vieną pusvalanduką pabirbinti savus pirdaklietus, kad atrastumėme bent kokią gyvybės formą, o kaip tų gyvybių susibūrimo vietose surasti kur pavalgyti, vėl atskirą straipsnį būtų galima rašyti. Nepamirškime, kad mes Italijoje, kur tūlam tautiečiui negirdėtas žodis „siesta“ italui yra toks šventas kaip davatkėlei rytinis poteris.
Tačiau nebrisiu aš čia į ašaras ir pasakysiu, kad po kelių šūvių tuščiais šoviniais mes pagaliau pataikėme į teisingą vietą su mums tinkančiu užrašu. Kaip kokie Amerikės kaubojai arklius, taip mes savo motociklus priparkuojame prie įėjimo ir plačiai išskėtę rankas (na, kaip nešdami arbūzus po pažasčia) sugriūvam vidun.
Viduje tvyro nejauki prieblanda. Cigarečių dūmų kamuoliai vyniojasi palubėse, o ant baro stovinčios pusiau nudegusios žvakės liepsnelė išsigandusi suplazda ir užgesta. Dar labiau pritemusioje patalpoje sėdinčių kelių purvinų, seniai skustų veidų žvilgsniai nukrypsta į mūsų plačiai išskėstus rėmus. Vienas barzdyla, matyt, apakintas saulės šviesos, sklindančios iš mūsų atlapotų durų, šiaip ne taip sufokusuoja žvilgsnį į mūsų povyzas ir kažką pasakęs draugeliams savo kalba, nusispjaudamas tiesiai ant žemės atsistoja... Na ne ne, nusiraminkit, čia gi ne kaubojiškas filmas, o mes ne garsieji indėnai Vinetu su Mototaupa.
Užeigėlė, kuri savo pavadinimu ryškiai byloja, kad tai picerija, kaimiška, paprasta ir nors tikrai išgyvenanti ne pačias geriausias dienas, o remontas, matyt, darytas dar viduramžiais, visai puikiai atitinka mūsų, motobastūnų, gan žemai nuleistas kokybės karteles. Šeimininkas ir vietiniai susirinkę kaimiečiai mus pasitinka šypsenomis ir prabyla kalba, kuri man skamba kaip vaikystėje tiek klausytos Toto Cutugno dainos.
Atkasus vaikystės prisiminimus, aplinka patampa dar mielesnė. Tokiose vietose tu gali artimiausiai pajusti vietinę kultūrą, paragauti autentiško maisto ir suprasti, kuo vietiniai kvėpuoja. Tačiau su visais pliusais gausite ir vieną kitą minusą. Kad ir kaip gražiai jie šypsosi, bet lietuviškai kalba sunkiai, na, gal tiksliau visiškai nekalba. Nei angliškai, nei rusiškai, nei ispaniškai. Tad teks bendrauti tarptautine gestų kalba. Pirštai rodys į išžiotą burną, tik sau suprantama kalba kartosite „pica, pica“, rodysite savo pinigines ir apsimesite pasaulio turtuoliais, bet... picos vis tiek negausite.
Va taip va, brangieji. Per kokias dešimt minučių išsiaiškinome, kad pica kepama tik vakarais, nuo 19 valandos, ir dabar pečiaus niekas nekurs. Čia jums ne Vilnius ar Kaunas, čia autentika! Mūsų veidai turėjo gerokai ištįsti, kad net italai suprato, jog šita žinia mus gerokai nuliūdino. Jie labai entuziastingai pradėjo kažką marmaliuoti tik sau suprantamais žodžių junginiais ir aiškinti rodydami į meniu. Galų gale įėjo vienas žmogelis, kuris suprato kas kokį ketvirtą žodį angliškai, o dar ir kas kokį šeštą sugebėjo pasakyti.
Išsiaiškinom, kad už pusvalandžio čia bus pietų meniu, ir mes galime rezervuotis staliuką. Nesuklydote, čia buvo net rezervacijos! Nieko nelaukę sutikom su šiuo pasiūlymu ir susmeigėm savo veizolus į paduotus meniu. Šįkart jau nuotykių neieškojom ir tarp tų keturių meniu esančių patiekalų radę bent kiek pažįstamus pavadinimus, dūrėm pirštais į juos. Nors aš ir augęs prie ūkio, tačiau kai pamatai užrašą „spaghetti “, tai jau žinai, kad nereikės kimšt skrandin to, nuo ko tik ožkos ir ir triušiai gali pratempt ilgiau nei dvi dienas.
Sulig kaimo varpinės dvyliktu dūžiu mes su Egidijum žiūrėjom į vienas kito bliūdus, kuriuose išdidžiai puikavosi spagečiai ir ravioli, pagardinti kažkokio raudono marmalo šaukštu, o pro šoną prie kitų stalų keliavo kepsniai, įrengti į puikiausius salotų rūbus ir kvepėdami savo padažų spalvomis... Ech... Na gi neišmoksi visų pasaulio kalbų, o vertėtų! Gerai, tik be ašarų, spagečiai – irgi maistas. Niekas dar nemirė prikimšęs skrandį makaronų ir užsikąsdamas kotletų aromatu. Išgyvenome ir mes. Tikrai išgyvenome, kitaip nerašyčiau čia to, ką skaitote.
Tiesa, makaronus paslėpę pilvuose, dingome iš tos užeigėlės greičiau nei alga žmonos rankose, nes jokio mazochistinio noro gėrėtis svetimais laimėjimais neturėjome. Sėdom ant savo metalinių žirgų ir vėl pasileidom į Alpių aukštybes bei kelių kreivybes.
Dukačio kilometražo skaičiuoklė persivertė per 9 tūkst. kmų, o surinktų įspūdžių kilometražas turėtų būt dauginamas dar iš daugybės kartų. Tačiau kartu tai reiškė, kad atostogų limitas artėja dugno link. Ne dėl to, kad įspūdžiai netilps. Anų galiu semti kiek noriu ir dar daugiau, vis vien senatvėj su savimi tampyt nereikės. Telpa į smegenis, o kas per daug – su Alzheimeriu nugaruos. Atostogos baigėsi dėl to, kad už nugaros liko beveik keturios savaitės, aha... liūdesėlis.
Dar ryte buvom sutarę, kad Egidijus bus vedlys ir po truputį vairuosim į šiaurės rytus, kas reikštų – arčiau mano tikslo, nes per kitą dieną man reikės atseikėti apie 800 km. Reikia Liuksemburgo karalystę su saulės laida pasiekti. Ten sutaręs susitikti su kitu vyrioku, sutiktu per „Youtube“, kuriam motociklas ir laisvalaikis – tai sinonimai, neišmetami iš šeimos leksikono. Žodis duotas, reikia jo laikytis.
Kadangi sotūs, nors ir nebaisiai laimingi riedam vėl kalnais, man neduoda ramybės tokia teorija: valgis yra tiesiogiai proporcingas regėjimo aštrumui, kokybei ir net atstumui. Kaip tai suprasti, ar ne? Kaip suprantu fiziką, ar bala žino kokį ten mokslą, tai prikimšus pilvą, jis išsipučia ir tokiu būdu tempia ant pilvo esančią odą. Tokiu būdu besitempianti oda atveria plačiau akis.
Nežinau, jei klystu, tai mane pataisykite, tačiau kaip tokiu atveju paaiškinti tą fenomeną, kad kai esi alkanas, tai nematai nieko toliau nei keliolika metrų priekyje. Akys laksto tik iki užrašėlių ant namų, skaito visokius pavadinimus, bet nematai nei kalnų didybės, nei slėnių grožybės, o štai kai tik pavalgai, pilvo oda ištįsta, taip spėju, akys stipriai atsimerkia ir tuomet tikrai atsiveria toliausi toliai ir išlenda visi gamtos grožiai! Aha, sakiau, kad taip yra!
Alpėse tikrai yra kur tam žvilgsniui pasiklysti, tai mes ir leidom joms ganytis po tas grožybės. Motociklai lengvai gulė kairėn, dešinėn į posūkius, iš už kiekvieno atskleisdami vis naują peizažą ar atviruką. Į kalnus kilo piktai burbėdami lyg uošvienė per šeimos šventę, o į pakalnę dardėjo su šypsena – lyg uošvis žento sulaukęs. Taip ir trankėmės visą dieną tai su uošviu, tai su uošviene šventę švęsdami, dėdamiesi vaizdus į bagažą, kurį iškraustysime, kai pasakosime savo anūkams apie tai, kokie kaubojai kažkada buvome.
Makaronai ilgai skrandyje nesilaikė, tai pasiekę labiau civilizuotus kraštus įpuolėme į kažkokią kepyklėlę, kur picą primenančios bandelės ir nesvietiško didumo pyragai prikimšo mus visam likusiam vakarui. Vakarėjo, ir reikėjo ieškotis nakvynės vietos. Kas per žmonių būdas atostogauti tuo pat metu, kaip ir aš? Italijoj palapinės nenusimesi ten, kur tau norisi. Turi važiuoti ten, kur jie taip vadinamus kempingus įsirengę, o štai kad ten vietų kiekis ribotas, tai kam dėl to skauda?
Tad mūsų nusižiūrėtame kempinge mūsų niekaip nesutalpino, ir teko sukti motociklus gilyn į kalnus, kur pasiskambinę atradome vietos, ir mūsų mielai laukė atvažiuojančių. Ne visos nesėkmės yra blogos. Dėl jų mes pakilome į kalnus ir pamatėme nuostabius vaizdus su puikiu saulėlydžiu.
Kempingėlis buvo gerai užslėptas kaime, ir teko pasukioti ratais, kol galiausiai prisipažinom nugalėti. Pasitarę atsidavėme į čiabuvių rankas, kurie, gerokai pabaksnojus pirštais į žemėlapį, nukreipė mus teisinga linkme. Vigvamus pasistatėme jau prietemoje ir įsmukę vietinėn smuklėn prie šalto senovinio brandinto salyklo gėrimo bokalo nuklydom į istorijas ir prisiminimus. Nereiktų pamiršti, kad gyvename dabartimi, o ne praeitimi, tad reikėjo nužvelgti ir rytojaus „Google“ siūlomą dienos planą. Jis, mano nuostabai, parodė beveik tūkstantį kilometrų vietoj buvusių aštuonių... Ė, ponas Egidijau, mielas draugeli, a tik nebūsi mane visą dieną pagal žvaigždes vedęs, o ne pagal kompasą?
Linksmai pasijuokėm iš šio navigacinio kuriozo ir nusitrenkėm į savo skudurines pilis, kur vos užmerkus akis vaizdai kartojosi iš naujo, tik jau sapnų dimensijoje. Rytas kaime yra kitoks nei mieste. Čia vos saulei iškišus spindulį iš už kalno ponas gaidys nutaria, kad reikia susirėkaut su kitu draugeliu, esančiu kitame kaimo gale. O, matyt, kaime naujų vištų padavė, nes jiems yra apie ką pasirėkauti, ir tas keitimasis naujienomis, atrodo, nesibaigs niekada.
Arklys pradeda žvengti iš avies neblogo anekdoto, šuo aiškina katei, kad jis kaime pats kiečiausias, ir taip tu esi tiesiog išplėšiamas iš miego. Kylu, renkuosi palapinę, pusryčiai kempingo užeigėlėje – ir viskas. Stipriai spaudžiu dešinę savo naujajam bičiuliui.
Gerus kilometrus susukom, (ne)išmokom itališkai, pasidalinom prisiminimais, o dabar laikas toliau braižyti savuosius maršrutus. Jis dar lieka šiame kaimo orkestre ir toliau tyrinės Italijos Alpes, o aš suku rankeną, ir mano „Ducati“ riaumodamas atsisveikina su čia liekančiu Egidijaus BMW.
Tolimesni nuotykiai ir vaizdai – kitoje dalyje.
Nerijaus keliones galite sekti:
Youtube: youtube.com/channel/UCHMkE0Qc5836OAar50lraAA
Instagram: instagram.com/NemoLtu_Norway/
