„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2022 12 26

Nepažinta Lenkijos pusė: sidabro kasykla, kur buvo dirbama šliaužiant kone aklinoje tamsoje

Išgirdus Lenkiją kaip kelionės kryptį daugumai lietuvių turbūt iš karto galvoje ima suktis žymieji, daugybę turistų pritraukiantys miestai: Varšuva, Krokuva, Zakopanė ar pajūris su garsiaisiais Gdansku bei Sopotu. Vis dėlto Lenkija toli gražu nėra tik tai. Šį kartą apsilankėme lietuvių dar neatrastoje Aukštutinėje Silezijoje. Pirmas objektas, kuris neabejotinai vertas dėmesio, – sidabro kasykla (lenk. Zabytkowa kopalnia srebra) ir Juodojo upėtakio šachta.
Sidabro kasykla ir Juodojo upėtakio šachta
Sidabro kasykla ir Juodojo upėtakio šachta / Teodoro Biliūno / BNS nuotr.

Žmonės dirbdavo beveik tamsoje

Ekskursijos gidė Agnieszka Draus turą Tarnowskie Góry mieste pradeda nuo supažindinimo su žemėlapiu, kuriame matosi pažymėtos šachtos – pasirodo, jų teritorijoje yra ne vienas tūkstantis, o kiekvienai buvo sugalvotas atskiras pavadinimas. Ta, kuria mes naudosimės leisdamiesi žemyn, vadinama „Angelu“.

„Sidabras tuo metu buvo itin vertingas, – aiškina A.Draus. – Remiantis legenda, jį pirmasis rado lauke dirbęs ūkininkas. Iš žemės jis iškasė blizgančios uolienos gabalą. Pamatęs, kad šis blizga šviesoje, suprato, jog tai yra kažkas vertingo, todėl pasiėmė su savimi. Parodęs kaimo šeimininkui, sužinojo, kad jo radinyje yra sidabro.“

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Sidabro kasykla ir Juodojo upėtakio šachta
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Sidabro kasykla ir Juodojo upėtakio šachta

Vos nusileidus į 40 metrų gylio kasyklą ir prasilenkiant su kitais lankytojais ar darbuotojais, kaskart išgirstama lenkiškai tariant „Telaimina Dievas“. Toks pasisveikinimas liko nuo seno, kai buvo tikima, kad, dirbant kasykloje, reikia sėkmės.

Tęsdama ekskursiją, gidė atskleidžia, jog vanduo buvo didžiausias darbuotojų priešas. Tam, kad jį pašalintų, naudoti įvairūs įrenginiai.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Sidabro kasykla ir Juodojo upėtakio šachta
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Sidabro kasykla ir Juodojo upėtakio šachta

Kitas ne ką mažesnis rūpestis buvo tamsa – darbuotojai, anot gidės, naudodavo tik prastai šviečiančias lempas.

„Galite pabandyti įsivaizduoti, kaip sudėtinga buvo dirbti tokiomis sąlygomis“, – sako A.Draus.

Atrodo, grėsmę turėdavo kelti ir galima uolienų griūtis, tačiau gidė tikina, kad darbuotojai tam buvo puikiai pasirengę. Kaip ji aiškina, nuo nelaimės gelbėdavo mediniai rąstai, kurie prilaikydavo uolienas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs