Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Lietuvio ekspedicija į Amazonės džiungles: 1. Tikslas – sutikti atokią janomamų gentį

Ši kelionė buvo trijų draugų noras prisiminti studijų laikus. Keliavome ketruriese, trys iš mūsų buvo vienaip ar kitaip susiję su Maskvos valstybinio universiteto Etnologijos katedra. Šioje katedroje aš ir mano draugas Miša studijavome, kelionės ideologinis vadas Andrejus – dirbo. Taigi, praėjus beveik dvidešimčiai metų, išsirengėme į kelionę. Jos pagrindinis tikslas buvo pasiekti Amazonės beveik civilizacijos nepaliestuose plotuose gyvenančią Janomamo indėnų gentį, surasti nykstantį fenomeną Šabono (nuo pirmykštės bendruomenės laikų išlikusį bendruomeninį genties gyvenamą namą – kaimelį), fiksuoti Janomamo genties indėnų kasdienybę.
Janomamų genties moteris su vaiku
Janomamų genties moteris su vaiku / Wikimedia.org nuotr.

Šis pasakojimų ciklas yra nacionalinio geriausių Lietuvos keliautojų konkurso „Kolumbas LT 2014“ nugalėtojas. 

Štai, ką apie Janomamo indėnus rašo Vikipedija: 

Janomamai (Ya̧nomamö) – palyginti gausi Amazonijos indėnų gentis, gyvenanti ties Venesuelos ir Brazilijos siena. Dėl atokios nuo likusios pasaulio gyvenamosios vietos janomamai iki pat XX a. pradžios neturėjo jokių kontaktų su išoriniu pasauliu ir dėl to išlaikė itin savitą gyvenimo būdą.

Gentį sudaro apytiksliai 22 tūkst. žmonių, pasidalinusių į 4 lingvistines grupes: sanuma, janomamus, tomate ir janamus. Kalba janomamų kalbomis, kurios sudaro izoliuotą kalbų šeimą. Daug kur gentis klaidingai įvardinama kaip janomamiai (yanomami, yanomamis). Šis pavadinimas kilo iš italų salaziečių misionierių naudoto žodžio yanomamo daugiskaitos italų kalboje.

Wikimedia.org nuotr/Janomamų gentis Amazonės džiunglėse
Wikimedia.org nuotr/Janomamų gentis Amazonės džiunglėse

Gyvena kaimuose po 40-50 žmonių, nors didžiausiuose gali gyventi ir iki 300. Sudaro pusiau atviri pastatai, vadinami shabono, išsidėstę ratu aplink aikštę. Po šia pastoge drauge gyvena visa gentis, drauge dalijasi maistu. Shabono statomi iš medienos, lapų, vijoklių, tačiau dėl drėgmės ir vabzdžių greitai suyra, todėl atstatomi kas 1-2 metus.

Janomamai verčiasi lydimine žemdirbyste, augina bananus, manijokus, renka vaisius, medžioja, žvejoja. Išnaudoję aplinkines teritorijas persikelia į naujas, kur dar nenualinta dirva ir gausu medžiojamų gyvūnų. Maisto gamyboje beveik nenaudoja druskos, todėl pasižymi labai žemu kraujo spaudimu, lyginant su kitomis tautomis.

Derliaus nuėmimo proga indėnai rengia didelę šventes, kurios metu sukviečiami ir aplinkinių kaimų gyventojai. Šventei puošia kūnus dažais, plunksnomis, valgo, šoka.

Wikimedia.org nuotr/Janomamai
Wikimedia.org nuotr/Janomamai

Paplitusi poligamija, nors daug šeimų yra ir monogaminės. Būdingas patriarchalinis šeimos modelis. Vaikų auginimu rūpinasi praktiškai vien moterys. Vakariečiai nuo pat pirmųjų kontaktų su janomamais tarpusavyje kovojo. Nuo XX a. 6 dešimtmečio vyko dažni susirėmimai tarp janomamų ir nelegalių aukso ieškotojų garimpeiros. 1992 m. Brazilijos vyriausybė janomamų žemėse įsteigė rezervatą, tačiau tai ne itin sumažino aukso ieškotojų invaziją.

Janomamai seniau tarpusavyje intensyviai kariaudavo, tuose karuose žūdavo apie trečdalis genties vyrų. Janomamų kultūroje mirtis nebuvo laikoma natūraliu dalyku, o priešiškų genčių šamanų iškviestų piktųjų dvasių darbas. Manoma, kad jie praktikavo kanibalizmą. Itin žiaurūs janomamų kanibalizmo ritualai vaizduojami kontroversiškame 1980 m. filme „Kanibalo holokaustas“.

Kelionės dienoraštis

Sausio 2-oji

Atskridome į Karakaso oro uostą. Iškart suprantu, kad pasieniečiams beviltiška aiškinti, kur Lietuva, sakau Europos Sąjunga.

Pasieniečiams to užtenka, jie nekalba angliškai. Pasimetė mano būsimų bendrakeleivių rusų (juos susitikau Frankfurto oro uoste) lagaminai. 

Mus pasitinka vairuotojas, kurį kolegos užsisakė per savo tautietį rusą, gyvenantį Karakase. Šį vyrą  ir man teko sutikti – jis organizavo mūsų pažintį su naktiniu Karakaso gyvenimu.

Smagus, bet ir įtarimą keliantis tipas, kurį mano kolegos taikliai praminė „prochindej Karakasskij“. Kyla minčių, kad šis žmogus galbūt dirba šnipu. Žodžiu, sulaukėm dėmesio.

Nelegaliai išsikeičiame pinigus (oficialus kursas – keturi bolivarai už JAV dolerį, juodosios rinkos kursas – septyni bolivarai už JAV dolerį). Keitimas juodojoje rinkoje yra labai paplitęs, bet kartu ir labai pavojingas – galima sutikti veikėjų, kurie dirba išvien su policija. Mums pasisekė, nes turime palydovą, kuris puikiai pažįsta nelegalius valiutos keitėjus.

Pajudame iš oro uosto į Karakasą. Iki miesto reikia važiuoti apie trisdešimt kilometrų. Pakelės šlaitai apstatyti skurdžiomis, nutriušusiomis iš visokio statybinio šlamšto suręstomis, barios vadinamomis lūšnomis.

Daugiau nei du milijonus gyventojų turintis Karakasas yra nešvarus, pilkas miestas. Gal todėl, kad lyja. Dabar yra pati liūčių sezono pabaiga. Visi naujesni namai turi rakinamus kiemus, aptvertus rimtomis tvoromis. Modernesnių pastatų nedaug, jie ribojasi su varganais lūšnynų rajonais.

Atvykstame į viešbutį, kuriame apsistoję daugiausia baltieji. Rusai formalumus sutvarko lengviau, man tenka aiškinti, kur ta Lietuva, vėl gelbsti Europos Sąjunga.

Gyčio Juodpusio nuotr./Lietuvio apsilankymas atokioje Amazonės gentyje
Gyčio Juodpusio nuotr./Lietuvio apsilankymas atokioje Amazonės gentyje

Viešbutyje mus pasitinka mano draugas ir bendramokslis Miša. Už sėkmingą kelionę išgeriame po gurkšnį džino, Miša visiems padovanoja dokumentų ir mobiliojo telefono dėklus, kurie, pasak jo, kaimano skrandyje gali sveiki išlikti visą savaitę.

Miša visiems padovanoja dokumentų ir mobiliojo telefono dėklus, kurie, pasak jo, kaimano skrandyje gali sveiki išlikti visą savaitę.

Keistokas tas viešbutis – purvinai rausvos spalvos sienos ir balti baldai, nukerta tai, kad kambario minibaras laikomas užrakintas.

Pradžioje net maniau, kad užsitrenkė jo durys. Su tokia tvarka man dar niekur neteko susidurti.

Viešbučio administracija pažada minibarą atrakinti, jei sumokėsiu 100 JAV dolerių. Tegul patys juo ir naudojasi.

Stebuklai tuo nesibaigia. Viešbučio restorane tą patį vakarą pirkau porą butelių alaus ir mineralinio – ant kasos čekio teko užrašyti kambario numerį, paso numerį ir pasirašyti.

Beje, formaliai be paso Venesueloje negalima žengti nė žingsnio, visuomet galima „užsirauti“ ant Nacionalinės gvardijos patikrinimo ar tekti rašyti paso numerį pačiose netikėčiausiose vietose.

Vėliau supratau, kad vietoje tikro paso numerio galima rašyti bet ką – niekas įrašo tikslumo netikrina. Kvailas įstatymas ir tiek. Beje, kvailų įstatymų ir nurodymų Venesueloje yra begalės. Nemyliu socializmo, nors tu ką.

Ekspedicijos dalyviai

Trumpai pristatysiu ekspedicijos dalyvius: Andrejus baigė Maskvos Humanitariniame Universitete antropologiją, dirbo Etnologijos katedros laborantu Maskvos Lomonosovo universitete tuo metu, kai aš ir Miša ten studijavome antropologiją. Andrejus yra apsigynęs disertaciją, domisi Amazonės indėnais ir į Lotynų Ameriką vyksta jau šeštą kartą. Jis mūsų ekspedicijos sumanytojas.

Miša – mano grupiokas, idėjinis antropologas.

Sergejus – apie jį praktiškai iki šiol nežinau nieko, jis atsitiktinai sužinojo apie ekspediciją ir priprašė, kad  Andrejus jį paimtų kartu. Kartais man net atrodydavo, kad jo tiesiog nėra ir mes keliaujame trise.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų