Vienas didelis paplūdimys
Turkiją per dvidešimt du nepriklausomybės metus aplankė milijonas Lietuvos poilsiautojų. Nuolatos gyvenančių skaičius neviršija trijų šimtų, o dar kelios dešimtys atvyksta studijuoti pagal mainų programas. Gerokai didesnis srautas studentų keliauja priešinga kryptimi, turkų norinčių pusmetį pasimokyti Lietuvoje – beveik tūkstantis per metus. Bet mes apie lietuvius, lietuvius Turkijoje.
„O ko ne, – retoriškai klausia verslininkas Saulius, – garantuotas geras oras, padorus maistas, tobulas kainos ir kokybės santykis, gulėk, valgyk ir tinginiauk“. Devynioliktus metus Turkijoje gyvenantis lietuvis išvažiavo kaip studentas ir galiausiai pasiliko dirbti turizmo srityje. Karjerą pradėjo kaip gidas, dabar valdo „boutique“ stiliaus viešbutį Augusto Vila Alanijoje. Dvidešimt septynių kambarių vila stūkso viduržemio jūros pakrantėje.
 |
| Be Sienų nuotr./Erasmus studentai Turkijoje |
„Mes visą Turkiją įsivaizdavome kaip vieną didžiulę pakrantę“, – juokiasi studentai iš Lietuvos. Porelė Julija ir Marijus, bei jų draugė Gintė semestrui iškeitė studijas Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje į Ankaros privatų universitetą ATILUM. „Erasmus programoje Turkiją rinkomės norėdami šiltai peržiemoti, nesitikėjome sniego ir speigų“, – nepasiteisinusiais lūkesčiais dalinosi lietuvaičiai.
Du metus Ankaroje gyvenanti dainininkė Donata teigė, kad klimatas Turkijos sostinėje nei kiek nesiskiria nuo Lietuvos: „gal tik vasaros karštesnės, bet žiemos ir šaltos, ir snieguotos“. Netikėtai gavusi kvietimą koncertuoti viename Turkijos muzikos festivalių, Donata taip ir negrįžo gyventi į tėvynę. „Kodėl? Lietuvoje aš KIŽ‘inė („Kelias į žvaigždes“) atlikėja, kuriai užklijuota paviršutiniškumo etiketė. Čia aš pradėjau nuo nulio, mane priima pagal mano gabumus, mano kuriamą muziką“, – džiaugėsi dvidešimt šešerių metų kaunietė.
Paslaugūs, rūpestingi, nepatikimi
Paklausti apie gyvenimą Turkijoje visi lietuvaičiai išskiria turkų bendruomeniškumą ir tarpusavio rūpestį. „Viena iš pirmųjų mane sužavėjusių situacijų nutiko žiemą. Slidžiu šaligatviu ėjusi moteriškė skaudžiai nukrito. Po kelių akimirkų ją apsupo būrys pagelbėti pasiruošusių žmonių. Netrukus vyrai jau nešė nelaimėlę į greitosios pagalbos automobilį. Jei kyla muštynės, jie puola į vidurį ir bando išskirti, o ne stovi saugiu atstumu ir mėgaujasi reginiu“, – pasakojo atlikėja, vietinių vadinama Dona.
Tris mažametes dukras auginantis verslininkas Saulius, teigė, kad norint pajusti skirtumą užtenka nukeliauti į oro uostą: „Bagažas, trys maži vaikai – nėra lengva keliauti. Bendrose eilėse turkai užleidžia vietą, autobuse kėdę, pakalbina mergaites, netgi padeda panešti lagaminus, o pasiekus laukiamąjį skrydžiui į Lietuvą tarsi tampi visiems svetimas, kas pirmas atėjo, tas ir atsisėdo. Nespėjai, tavo problema“.
Dar daugiau istorijų apie turkų svetingumą prikaupė svetimoje kultūroje pusmetį praleidę studentai. „Iš pradžių buvome nepatiklūs, bijojome, kad jie nori mus apgauti, bet vėliau supratome, kad jie tiesiog beprotiškai paslaugūs. Universitetas padarė klaidą ir atvykę neturėjome kur gyventi, vienas turkas mus tris priėmė pas savo tėvus, kitas išnuomojo butą savo vardu, prisiimdamas visą riziką, – įspūdžiais dalinosi klaipėdiškiai, – bet buvo ir kuriozinių momentų, pavyzdžiui, patarinėja nežinodami ir siunčia priešinga kryptimi, arba sako, kad liko 200 metrų, o einame pusvalandį ir kelio galo nematome, sako, kad bus už dešimties minučių, o atvyksta už valandos“.
„Taip turkai tokie, – pritaria Saulius, – ir versle mėgsta žodinius susitarimus, kurių nesilaiko už tai sutartis būtina sustiprinti netesybų baudomis. Jei vėluoja savaitę ar dvi, nesureikšminu, priimu kaip normą ir baudą pamirštu. Mane dar erzina jų perdėtas atvirumas – gali prisėsti šalia stotelėje ir išpasakoti visą savo gyvenimą ką tik sutiktam žmogui. Atsitiktinėse pažintyse prisistatau, kaip Salhi taip išvengiu beprasmių atsibodusių klausimų ir įgrisusio ginčo, kad per gerai kalbu turkiškai jog būčiau užsienietis“.
Turkų kalba sudėtinga, kitokia sakinio struktūra. Studentai sakė tik spėję pramokti pagrindines frazes. Donata tikino gyvenanti su laisvai turkiškai kalbančia drauge lietuve, o muzikos srityje dirbanti su laisvai angliškai kalbančiu prodiuseriu: „tad taip ir neprisiverčiu išmokti, nes nelabai reikia“.
Būsi mano mergina
Dauguma lietuvių gyvenančių Turkijoje yra į svetimą šalį nutekėjusios moterys. „Ne paslaptis, kad kiekviena atvykusi plona ar stora, žema ar aukšta gaus vyriško dėmesio. Tai viena iš priežasčių kodėl klesti sekso turizmas“, – pasakojo Lietuvoje nuotaką išsirinkęs ir į Turkiją atsivežęs Saulius. Užklaustas apie augančias dukreles pajuokavo, kad jau svarsto galimybę įsigyti ginklą, nes žento turko nei kiek nesinori.
Studentės patvirtino susilaukusios gerokai daugiau dėmesio negu norėjosi: „Julija važiavo su vaikinu, tai apskritai vyrų vengė, o aš iš anksto nusprendžiau nesileisti į jokias avantiūras, bet pasiūlymų draugauti gavau, – šypsojosi Gintė, – keturis kartus susitikome su vienu vaikinu studijose, autobuse ir gavau žinutę: „būsi mano mergina“. Nuo to laiko dar giliau paslėpiau draugišką dėmesį vyriškai turkų giminei“.
 |
| Be Sienų nuotr./Donata laimės dabar ieško Turkijoje |
Donatos istorijos kiek kitokios: „vyrai ir moterys atskirti vieni nuo kitų, į vakarėlius eina susipažinti, bet bijo bendrauti. Vaikinai nepasitiki savimi, merginos nepasitiki vaikinais. Aš veikiu kaip tarpininkas, užkalbinu merginas, susidraugauju ir pristatau savo muzikantų „chebrytę“, taip jiems daug lengviau užmegzti kontaktą, o ir man smagu“. Paklausta ką pati mąsto apie būsimą vyrą, diplomatiškai nukreipė temą į kitą pusę: „jei tekėsiu už turko, tai tikrai be turkiškų tradicinių vestuvių su šešiais šimtais svečių, plastmasiniais puodeliais ir dirbtiniu tortu“.
Atgal į tėvynę
Daugiau poilsiavę nei mokęsi studentai tikino išsivežą puikią patirtį spręsti problemas nepažįstamoje aplinkoje, bet draugams į Turkiją važiuoti nepatartų, bent jau ne į Ankarą: „buvo dienų kai niekaip neradome sau vietos, nes be parduotuvių, čia daugiau nėra ką veikti“. Pabuvę svečioje šalyje pradėjo labiau vertinti tai, ką turi Lietuvoje: „manome, kad lietuviai patikimesni, laisvesni ir tikresni žmonės, nes Turkijoje draugų nesusiradome, tik pažįstamus“.
Visiškai priešinga Donatos nuomonė: „Ankara – nuostabus muzikantų miestas, nemiegantis 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Čia gyvena visi svarbiausi Turkijos muzikos kūrėjai, daug „fainų“, įdomių žmonių. Lietuvoje niekaip neradau prodiuserio su kuriuo galėčiau dirbti, džiaugiuosi Ankaroje sutikusi Erkan‘ą. Jis kantrus, smulkmeniškas ir puikiai mane supranta. Būsiu Ankaroje kol įrašysiu savo naująjį albumą, o tada, kas žino, gal išgarsėsiu, o gal vėl patrauksiu „blūdyti“ po pasaulį ”.
Verslininkas Saulius nesureikšmina šalies kurioje gyvena: „mes su žmona kosmopolitai, dabar gera gyventi čia. Turkijos ekonomika nuolatos auga, yra šešta didžiausia Europoje, turizmas irgi nestovi vietoje. Per pastaruosius dešimt metų Alanijos populiacija išaugo dvigubai. Tinkamas metas spekuliuoti nekilnojamu turtu ar užsiimti turizmo verslu, o senatvėje – velnias žino, gal pargrįšime į Lietuvą“.
Taip ir palikome lietuvaičius. Tris sėdinčius ant lagaminų ir laukiančius skrydžio į tėvynę. Vieną ugningai besisukančią naktiniame sostinės gyvenime ir pasiruošusią kilti į tarptautinę muzikos padangę. Kitą – įsitvirtinusį Alanijos turizmo pasaulyje, besidžiaugiantį sunkaus darbo vaisiais – gražia šeima ir augančiu verslo projektu
