Tai yra konkurso „Mano AUTOstogos!“ straipsnis. 15min kartu su vienu didžiausių keltų operatorių Europoje DFDS skelbia istorijų konkursą. Dalinkitės savo kelionių automobiliu pasakojimais ir laimėkite neeilinį prizą – „viskas įskaičiuota“ bilietus į Švediją arba Vokietiją. Daugiau: https://www.15min.lt/n1528120
Vėjai švilpė ne tik pro automobilio langus, bet ir mūsų kišenėse, bet ar tai rūpėjo, kai širdis veržte veržėsi pamatyti kažką daugiau. Tie 1500 km be jokio autopiloto su senučiu „Fordu“ buvo didžiausias gyvenimo nuotykis, kurį vėliau kartojome ir su „BMW e46“. Komforto ne per daugiausiai, bet tas jausmas, kai gali važiuoti ir važiuoti...
Taip po truputėlį užsikrėtėme kelionių su automobiliu manija. Net ir nuskridus į Graikiją su „viskas įskaičiuota“ paketu, mes negalėjome ramiai gulėti po skėčiais. Išsinuomojome „Fiat 500“, apklijuotą gėlytėmis, ir išmaišėme teritoriją dideliu spinduliu. Įsitikinome, kad poilsis po palme – ne mums.
Tas polėkis mums padėjo pasiekti ir Dubrovniko pakrantes bei pamatyti didžiąją dalį Kroatijos. Šių metų tikslas buvo apvažiuoti Baltijos jūrą aplankant Norvegiją, tačiau dėl keliavimo sudėtingumo, susijusio su pandemija, nusprendėme rinktis Italiją. Tad apie paskutiniąją ir kol kas ilgiausią mūsų kelionę automobiliu, papasakosiu šiek tiek plačiau.
Liepos 4 d. 6.35 val. pajudėjome iš Vilniaus – smagiai nusiteikę, viskas paruošta, laukė tik ilgas ir nesuplanuotas kelias. Pasiekus pasienį mus sustabdė Lenkijos pasieniečiai. Pokalbis buvo šiek tiek apsunkintas dėl kalbos barjero, bet supratom, kad mūsų prašo neigiamų Covid-19 testų rezultatų. Paklausėme, ar tinka žaliasis kelionių pasas. Pasirodo, kad jie nelabai žinojo, kas tai yra.
Parodžiau savąjį – žiūrėjo, žiūrėjo į mano telefoną, nusprendė patikrinti savo sistemose, kas čia yra. Po kelių minučių pasakė, kad viskas su manimi gerai, tačiau mano vyras nepasirūpino reikiamų dokumentų atsisiuntimui iš e.sveikatos tinklapio, o pasienyje su internetu sudėtinga. Vis bandėm ir bandėm prisijungti, tačiau nepavyko.
Paklausėme, ar tinka žaliasis kelionių pasas. Pasirodo, kad jie nelabai žinojo, kas tai yra.
Tikėjomės, kad pasigailės ir praleis – gi savaime suprantama, kad nerizikuotumėme leistis į tokią kelionę nepasirūpinę testais ar kelionių pasais. Tačiau vyriškis užsispyręs: „Parodykit arba važiuokit namo“. Lengvas stresiukas, pirštai virš telefono bandant prisijungti prie tinklapio dreba. „Okey“, – sako mums atsidusdamas pasienietis po kokių 30 minučių.
Mes puolame dėkoti, kad praleidžia, o jis sako: „Ne, ne. Apsisukit, važiuokit į Lazdijus, susiraskit gerą internetą, parsisiųskit dokumentus ir grįžkit“. Važiuojame atgal, „gaudom“ internetą. Internetas yra, o puslapio nekrauna. Šiaip ne taip atsisiunčiame žaliąjį pasą ir triumfuodami kertame pasienio ruožą su Lenkija praradę gerą valandą.
Lenkijoje svarstome, kurį maršrutą rinktis. Stabtelėjome degalinėje, prie vairo sėdau aš, su traumuotu bei sutinusiu viduriniuoju kairės rankos pirštu (dieną prieš kelionę žaidimas su kamuoliu baigėsi ne visai sėkmingai) buvo šiek tiek komplikuota rodyti posūkius, bet vairuoti vis tiek norisi. Pirmą kartą savo vairavimo karjeroje vairavau milijoniniame mieste – Varšuvoje. Būtų nieko ypatingo, bet sugalvojome kažkur papietauti, tad išsukome iš autostrados, kur vairavimas tapo žymiai įdomesnis.
Po pietų nutariame važiuoti per Vokietiją. Autobanų eismas išblaško snaudulį, ir pradedame grožėtis besikeičiančiu kraštovaizdžiu. Temstant pradeda stipriai lyti, vairuoti darosi sunkoka. Vėlai vakare, nuvažiavę apie 1700 km, nakvynei stojame Vokietijos Alpėse esančiame miestelyje Bad Reichenhall.
Ryte po skanių pusryčių apžiūrėjome Berchtesgaden apylinkes su įspūdingo dydžio bei grožio kalnais, miškuose besiganančiomis ir varpeliais po kaklais skimbčiojančiomis karvutėmis, kurios nesikuklino ir automobilių keliu pasivaikščioti. Nusprendėme, kad pirmas taškas, kurį aplankysime Italijoje, – Venecija.
Susirandame kempingėlį netoliese ir po pietų link ten pajudėjome. Pravažiavome Austriją, kirtome Italijos sieną. Mūsų kelionė Italijoje prasidėjo mokamu keliu su įspūdingais vaizdas, tačiau mokamame kelyje, sunkvežimių apsuptyje pasijutome per daug vieniši ir nutarėme pasirinkti serpantinais vedantį maršrutą. Keliukas vedė kalnais, pakalnėmis, per įvairaus dydžio miestelius ir miškus. Galų gale pasiekėme tikslą.
Keliukas vedė kalnais, pakalnėmis, per įvairaus dydžio miestelius ir miškus.
Išnakvojome kempinge, ryte autobusu pasiekėme pačią Veneciją, kuri mus pakerėjo savo išskirtiniu grožiu. Mėgavomės gondolomis, laiveliu plaukėme į Burano salą, ragavome itališkus ledus. Grįždami link automobilio susiradome kitą kempingą arčiau mūsų rytdienos tikslo – olų Grotta Frasassi. Vėlai vakare pasiekėme kempingą ant Adrijos jūros kranto. Pasistatėme palapinę, įsikūrėme ir užmigome nuo raminančios bangų mūšos į uolėtą krantą, o ryte mus pažadino cikadų koncertas.
Palikę nakvynės vietą važiavome keliu visai šalia paplūdimio ir neatsispyrę žydram vandeniui, mašiną palikę kaip ir visi – šalikelėje, nustraksėjome prie jūros. Pasipliuškenom, stebėjome krabus, pasirinkome kriauklyčių ir judėjome toliau. Pasiekus tikslą lauke termometrai siekė +38°C. Guodė mintis, kad olose tik +14°C.
Apžiūrėję tikrai įspūdingo dydžio olas su požeminiais ežerais, įvairaus dydžio bei formų stalaktitais bei stalagmitais, pavalgę itališkus pietus keliavome toliau.
Turėjome tikslą pasiekti Neapolį ir šturmuoti Vezuvijų. Tačiau buvome realistai – prie tokio karščio į ugnikalnį nelipsime, tad nusprendėme, kad mūsų tikslas – Roma. Pirminė idėja apsistoti 100 km spinduliu nuo sostinės ir kitą dieną ją pasiekti traukiniu. Važiuojant link Romos užsisakėme viešbutėlio kambarį Čivitavekijoje. Atvykus paaiškėjo, kad su šeimininke angliškai susikalbėti nepavyks, tad mintis susitarti už mokestį porai dienų palikti mašiną pas ją atkrito.
Pasiekus tikslą lauke termometrai siekė +38°C. Guodė mintis, kad olose tik +14°C.
Apžiūrėjome Romos uostu vadinamą miestą, išsimaudėme Tirėnų jūroje (per vieną dieną – dviejose skirtingose jūrose!), pavakarieniavome itališkame restorane ir ryte susiradę kempingą Romoje patraukėme jos kryptimi. Įsikūrę kempinge ir įsimetę vandens butelį į kuprinę autobusu riedėjome Vatikano link. Kai autobusas netyčia pasuko ne ten, vienas iš keleivių tiesiog išlipo iš autobuso pareguliuoti automobilių eismo, kad vairuotojas galėtų pavažiuoti atgal. Gana šmaikšti ir nematyta situacija.
Pėsčiomis pasivaikščiojome po miestą. Siauros gatvelės, už kiekvieno kampo laukianti vis gražesnė aikštė, Trevi fontano purslai, girto barmeno „užtaisytas“ Aperol Spritz, Panteono ir Koliziejaus didybė, senosios viešosios Romėnų pirtys ir dar daugelis kitų miesto lobių džiugino mūsų akis. Kas buvo Romoje – žino, kad miestas įspūdingas, stebinantis savo didybe ir dvelkiantis senove. Tiesiog muziejus po atviru dangumi.
Po kelių dienų aplankydami Pizą ir paramstę Pizos bokštą, įspūdingo grožio keliais patraukėme link Cinque Terre. Naktis kempinge palapinėje kalnų apsuptyje, bet prieš tai – apylinkių žvalgyba. Važiuojant ypač duobėtu keliu aptiktas nuostabaus grožio uolėtas paplūdimys, į kurį galima patekti tik nusileidus nuo didžiulio kalno. Tokio rojaus kampelio dar nebuvome matę. Bangos daužosi į uolas, saulė leidžiasi į jūrą, žmonės nuo uolų šokinėja į vandenį. Galima sakyti – filmo apie rojų scena.
Ryte automobilį palikome La Spezijos traukinių stotyje, nusipirkome traukinio bilietus ir leidomės į gražiausią gyvenime kelionę traukiniu link Cinque Terre. Kas ten buvo, tikrai žino, kokie vaizdai mus pasitiko. Pilni optimizmo ir jėgų pradėjome kalnų žygį per miestelius. Kalnais, pakalnėmis, lydimi atviručių vertų vaizdų įveikinėjome kalnų kopimo trasas pasiekdami vienus už kitą gražesnius miestelius.
Bangos daužosi į uolas, saulė leidžiasi į jūrą, žmonės nuo uolų šokinėja į vandenį. Galima sakyti – filmo apie rojų scena.
Valgėme sumuštinius sėdėdami ant akmens, gaivinomės miesteliuose įrengtose prausyklose, kur teka gaivinantis vanduo, šnekučiavomės su sutiktais tautiečiais, grožėjomis jūra, susiliejančia su horizontu. Po visos dienos ir įveiktų 20 km kalnais ir pakalnėmis, sėdėjome ant šaligatvio ir tiesiog mėgavomės šaltu vandeniu. Kojos drebėjo. Tikrai. Bet jausmas širdyje neapsakomas.
Sėdę į mašiną patraukėme link Milano. Važiuojant paaiškėjo, kad kažkas atsitiko mūsų „pečiukui“ ir negalime įsijungti kondicionieriaus. Kaisdami nuo vakarėjančios dienos važiavome vienu už kitą gražesniu keliu, autostradomis ir vieškeliais. Pakeliui užsisakėme viešbutį. Tą vakarą kaip tik vyko futbolo finalas Italija-Anglija. Viešbučio darbuotojams sutrukdėme žiūrėti rungtynes. Viena akimi stebėdamas televizorių, darbuotojas mus įregistravo. Įsikūrę kambaryje patys ištiesėme kojas prieš televizorių.
Net jei ir nebūtumėme žiūrėje finalo, vis tiek būtumėme girdėję, kad italai laimėjo. Viešbutis ūžė nuo džiaugsmo šūksnių, o Milano padangę papuošė fejerverkų šūviai. Ryte radę nemokamą vietelę palikome mašiną ir nuosavų kojų transportu leidomės į Milano apžiūras. Tvarkos atžvilgiu tai visiška Romos priešingybė. Milano katedra, Laisvės arka, San Lorenzo bazilika, prabangiausias pasaulyje prekybos centras, viduryje gatvės šokanti pakvaišusi moteris, daugiaaukščiai namai, iš kurių balkonų auga medžiai, ir dar daugelis dalykų. Prisivaikščiojome, valgėme itališką maistą, ragavome brangiausių savo gyvenime braškių kokteilių.
Po pažinties su Milanu pasiekėme Gardos ežero pakrantę ir vieną iš ten įsikūrusių kempingų su vaizdu į plačiuosius ežero vandenis (pakeliui parduotuvės aikštelėje tvarkėme sugedusį automobilio „pečiuką“). Pasistatėme palapinę ir gėrėjomės nuostabiu vakaru.
Atsikėlę ryte ramiai pasivaikščiojome po apylinkes, o grįžus į mūsų laikinuosius namus mus užklupo škvalas, medžiai linko nuo vėjo, o stiprus lietus tvindė palapinę. Sėdėjome viduje ir tikėjomės, kad mūsų nenupūs. Nenupūtė. Liovusis audrai, bet neskaidrėjant dangui, tikėjomės dar lietaus ir pasidarėme drenažo kanalėlius. Na, dėl visa ko, kad neapsemtų palapinės. Džiaugėmės, kad jų nebeprireikė. Tačiau į vietinę parduotuvę patekti nepavyko. Apsėmė. Vietiniame restoranėlyje skaniai pavakarieniavus ir prisiragavus vietinio naminio vyno sugebėjome susidraugauti su tik itališkai kalbančiomis padavėjomis. Smagios moterys tos italės.
Dar po poros dienų kelionei einant į pabaigą, adrenalino trūkumą pasikrovėme didžiausiame Italijos atrakcionų parke „Gardalende“. Išbandėme ir smagius, ir ekstremalius atrakcionus, o vakare mūsų laukė nuostabaus grožio maršrutas per dolomitines Alpes link Austrijos. Vakare pasiekėme jau minėtą Vokietijos Alpių miestelį Bad Reichenhall. Išnakvoję, pailsėję pasivaikščiojome kalnų tarpekliais, grožėjomės kriokliais, tiesiog kvėpavome drėgnu ir vėsiu kalnų oru bei krovėmės energijos atsargas kitą dieną laukiančiai ilgai kelionei namo.
Per Austriją, Vokietiją, Čekiją ir Lenkiją naktį pasiekėme Lietuvą. Kertant pasienį atrodė, kad namai jau visai ranka pasiekiami, nors iki Vilniaus dar laukė apie pusantro šimto kilometrų. Tą dieną už mašinos vairo taip ir nesėdau. Visą kelią iki namų mus saugiai parvežė mano vyro vairuojamas mūsų „BMW e91“. Kieme sustojome 02:20 ir per 12 dienų buvome įveikę 5596 km. Tai ilgiausia mūsų kelionė automobiliu. Kolkas. Buvo nepakartojamos AUTOstogos. Net ir tokio ilgio tekstu sunku perteikti patirtus įspūdžius, išgyventas nuostabias akimirkas bei patirtą laisvės pojūtį.
Jeigu kažkas man būtų pasakęs, kad kada nors gyvenime leisiuosi į tokias keliones, niekada nebūčiau tuo patikėjusi. Bet susipažinau su savo vyru ir jo meilė automobiliams bei vairavimo azartas mums padeda pamatyti platųjį pasaulį.
Šioje kelionėje ragavome naminio itališko vyno, picų, makaronų ir kitų vietinių gėrybių, įsitikinome, kad Italijoje kelias yra kelias, ir visai nesvarbu, kas ant jo nupiešta, o „STOP“ linija skirta tik labiau apsižvalgyti. Tai nuostabaus grožio šalis, į kurią dar tikrai sugrįšime. Gi taip ir neįkopėme į Vezuvijų.
Kelionės praturtina žmogų, pakrauna energijos, tai atgaiva kūnui ir sielai. Kelionių metu patiriame įspūdžių, susipažįstame su naujais žmonėmis, kultūromis, išbandome nebandytų dalykų, jose išmokstame kažko naujo. Tad tariu ARRIVEDERCI, ir iki kitų kelionių!
