„Ši vieta atrodė nežemiška, stebuklinga savo neaprėpiama erdve: tai buvo su niekuo nesulyginamas palei horizontą nusidriekusių baltų ledynų, aštriomis viršūnėmis susmigusių į giedrą rugiagėlių žydrumo dangų kraštovaizdis. Vandenyno įlanka priminė aukštos prabos sidabro lakštą, saulėje žaižaruojančios bangos ritosi į pilką smėlio krantą. Oras buvo persismelkęs sūriu jūros kvapu“, – tai ištrauka iš šios knygos, kurią pasiėmiau iš bibliotekos prieš pat išvykstant ir įnykau ją skaityti, kad nebegalėjau atsitraukti net lėktuve. K.Hannah itin vaizdžiai tapo Aliaskos veidą, net lėktuve jaučiu druskos skonį burnoje.
Dvejus metus lauktas ekspedicijos „Brydė‘ 2022 Aliaska“ projektas šių metų liepos antroje pusėje pagaliau startavo. Tai ketvirtasis bendras Lietuvos geografų draugijos ir Lietuvos kelionių žurnalistų klubo narių projektas, kurio pavadinimas „Brydė“ – tai poeto Kazio Bradūno eilėraščio mintis – metafora, kuri puikiai įprasmina žmogaus nueitą kelią ir paliktą paskui save pėdsaką, tarsi brydę rasose. Sekame lietuviškomis brydėmis, kurios toli nuo Lietuvos.
Prof. Kazys Pakštas kūrė alternatyvios Lietuvos idėją. 1920–1940 m. į Vakarų Europą, Šiaurės ar Pietų Ameriką iš Lietuvos emigravo beveik 100 tūkst. šalies piliečių. Matydamas tokį emigracijos mastą, prof. K.Pakštas iškėlė idėją, kad reikia formuoti kryptingą emigraciją ir kurti alternatyvią Lietuvą: „Mano mylimoji svajonė pasilieka įkūrimas antrosios, mažosios Lietuvos, labai toli nuo Rusijos…“.
Sekame lietuviškomis brydėmis, kurios toli nuo Lietuvos.
Prof. K.Pakštas apie didelį, šaltą, retai gyvenamą ir neparastai turtingą žemės plotą Aliaskos vardu ir ten įsikūrimo ir gyvenimo galimumus lietuvių kalba rašė 1947 m. balandžio 5 d. laikraštyje „Žiburiai“, straipsnyje „DP svajonės apie Aliaską“.
„Brydė‘ 2022 Aliaska“ ekspedicija skiriama Lietuvos išeivijos šviesuomenei atminti, o tikslas – pakeliauti po Aliaską, kurioje prof. K.Pakštas svajojo apie atsarginę Lietuvą – „Dausuvą“. Mes tyrinėjame šį kraštą ir keliaujame maršrutu: Vilnius–Frankfurtas–Ankoridžas–Denalio nacionalinis parkas–Ferbanksas–Jukono upė–Sietlas–Reinyro Kalno nacionalinis parkas–Astorija–Ridsportas–Redmondas–Portlandas–Frankfurtas–Vilnius.
Šiaurė visada traukė žmonės, tai nepaaiškinama trauka, jos magiškas dvelksmas, tarsi laumės vilioja, tačiau ji gali būti apgaulinga. Romantika greitai baigiasi, kuomet tenka susidurti su atšiauria tikrove. Netgi yra toks šūkis „Trūks plyš į Aliaską“.
Pamenu kitą, garsią Džono Krakauerio dokumentinę knygą „Atgal į gamtą“, kurio personažas, keliautojas Kristoferis, bekeliaudamas po JAV, žūtbūt veržiasi į Aliaską ieškoti ten nuo civilizacijos laisvo gyvenimo. Deja, jo istorija baigiasi tragiškai, negailestinga šiaurės magija jį pražudo. Taigi atvykome į štai tokį kraštą, į kurį be galo veržiesi, tačiau nežinai, kaip viskas gali baigtis. Galbūt tai ir yra didžiausios traukos paslaptis...
„Aliaska: paskutinė riba“ – garsi „Discovery Channel“ laida, prikaustanti prie ekrano milijonus žiūrovų, tačiau kitas reikalas pačiam čia atvykti ir patirti tai, ką nori perduoti TV laidų kūrėjai. Ar tai atitinka tikrovę?
Televizija iš visko sugeba padaryti realybės šou, tačiau gamtos grožio niekaip nenuginčysi, tai jaudina iki gelmių. Mus pasitiko saulėtas oras. Nuotaika buvo visai kaip iš TV ekrano, laukėme, kada galėsime prisiliesti prie tų magiškų vaizdų.
Susitikimas pas mūsų ekspedicijos globėją, Lietuvos garbės konsulę Aliaskos valstijoje Svają Vansauskas-Worthington praėjo šiltai ir su šio krašto vaišėmis.
Ponia Svaja yra Stasio Šilingo – Lietuvos tarpukario teisingumo ministro, Valstybės tarybos pirmininko, gulagų tremtinio vaikaitė: „Visada žinojau, kad esu lietuvaitė, nors visi draugai, kaimynai buvo amerikiečiai. Tėveliai turėjo nuotraukų iš jų gyvenimo Lietuvoje. Jose buvo matyti, koks mielas gyvenimas buvo ten, kaip jie mylėjo žemę, namus, tėvelius, šeimą, dainas, gamtą, miestus – viską. Man visada atrodė, kad Lietuva beveik užburta – tokia graži, poetiška. Jos istorija ir kalba tikrai įdomios.“
Susitikome su lietuvių bendruomene, kuri čia gyvena, sutikau netgi savo draugo dukrą Oksaną, kuri čia gyvena ištekėjusi. Aplankėme ponios Svajos įkurtą lietuvišką muziejų – biblioteką Chugiake, kuris mus pasitiko plevėsuojant trispalve.
„Iš savo kelionių į Lietuvą, iš savo tėvų ir senelių namų buvau sukaupusi daug daiktų. Šių man labai brangių ir širdžiai mielų daiktų nenorėjau atiduoti į saugyklą, todėl kilo mintis parodyti juos kitiems. Norėjau, kad kuo daugiau žmonių ne tik pamatytų šiuos eksponatus, bet ir daugiau sužinotų apie Lietuvą. Taip gimė mintis įkurti nedidelį muziejų“, – sakė ponia Svaja.
Net nesitiki, kad esame Aliaskoje, kuri priklausė Rusijai ir 1867 m. už 7,2 mln. dolerių buvo parduota JAV. Netgi yra rusų „gudruolių“, teigiančių, kad tai buvo tik nuoma... Aliaska – tai Amerikos Sibiras, tik neaplaistytas lietuvių krauju, kaip sakė ponia Svaja, tačiau čia kraujo pralieta irgi nemažai ir aukso karštligės metu, ir kovų už egzistavimą laikotarpiu.
Aliaska – tai Amerikos Sibiras, tik neaplaistytas lietuvių krauju.
Aliaska yra didžiausia JAV valstija – 1,7 mln. kv. km, į kurią sutilptų penkios Vokietijos. Grožimės jau kitokiais vaizdais, plaukiant Princo Viljamo sąsiauriu laivu „Aurora“ į Valdizą, tai ledynai pakrantėse, kalnai, dengti tankiu mišku. Salelėse pūpso ruoniai ar jūrų liūtai, tačiau banginių, kurie dažnai čia atplaukia, nesimato. Gal kad oras apniukęs ar planktonas giliai po vandeniu?
Važiuojame garsiuoju Daltono keliu, kurį išgarsino ekstremalios realybės TV projektas „Ledo kelias“. Nors jis įvardijamas kaip greitkelis, tačiau tai 666 kilometrų paprasto žvyrkelio, kuris tęsiasi iki Arkties vandenyno. Jis buvo nutiestas ir skirtas naftotiekio Aliaskoje eksploatacijos reikmėms aprūpinti.
Atvykstame į Yukon River Camp gyvenvietę, kur prie Jukono upės ant plausto mūsų laukia Neilas Eklundas, legendinis šio krašto keliautojas, Jukono upės žygeivis.
N.Eklundas jau 40 metų gyvena Aliaskoje kaip medienos ruošėjas, žvejys, medžiotojas, gidas, kalnakasys, statybininkas, mamutų kaulų ieškotojas ir daug kitų darbų išbandęs žmogus. Neilo seneliai buvo legalūs imigrantai iš Švedijos, Airijos ir Šveicarijos. Jaunystėje buvo pramuštgalvis, nepaklusnus nenuorama, o kai 1974 m. atvyko į Aliaską, jį įkvėpė didinga gamta ir jis pasikeitė į gerąją pusę.
Aliaska buvo kraštas, kuriame jis rado nuotykius, laisvę, pavojų, lobius ir prieglobstį. Ant medinio plausto pastatytos dvi brezentinės palapinės, iš vienos rūksta dūmai – Neilas ruošiasi tolimai kelionei, žemyn Jukono upe...
Denalio nacionaliniame parke važiuojame autobusu kelias valandas, kol pasiekiame tolimiausią tašką, nors žemėlapis rodo kelio tąsą, parko darbuotojas aiškina, kad toliau kelias nuplautas nuošliaužos, todėl pradedame žygį šiek tiek autobusu sugrįžus atgal. Lankytojai į parką su nuosavais automobiliais neįleidžiami.
Takas nepažymėtas, tačiau aiškus, veda į viršų, nors žioplinėjant galima iš jo išsimušti. Reindžeriai budi maršruto pradžioje ir viduryje, kalvos viršuje, kad keliaujantys nepersiverstų per kalvagūbrį. Oras vaiskus, šviečia saulė, matomumas puikus – Denalio viršūnė šviečia iš tolo, kalnų batai ir treko lazdos pasiteisina, nors mačiau japonę ir einant basomis. Staiga draugas, ėjęs priešakyje tolumoje, dingsta iš tako, nebesimato jo raudonos kepurės. Tačiau jis patyręs kalnietis, neprapuls...
Dienos pabaigoje visi susirenkame į finišo vietą, kur mus turi paimti autobusas. Pastebime, kad mūsų trūksta „raudonkepurio“, jo žmona ima panikuoti. Meškų nesutikome, bet jos visada greta, todėl yra dėl ko nerimauti. Viskas išsisprendžia greičiau, nei tikėjomės, kuomet atvažiavo autobusas, o jame sėdėjo paklydėlis. Jis tikrai befotografuodamas išsuko iš pagrindinio tako ir ėjo tol, kol šis pasibaigė. Tokiu atveju geriausia grįžti atgalios, tačiau jis, žinodamas reikiamą kryptį, nusprendė eiti tiesiai.
Miškatundrė graži tik iš oro, tačiau kuomet reikia eiti bekele, tuomet supranti visą medžiotojų vargą, kai reikia klampoti per pelkes. Jis prisipažino, kad tokio košmaro nesitikėjo ir džiaugėsi, kad jam kelio nepastojo meška. Galiausiai jis grįžo į pradinę maršruto dalį ir sėdo į pirmą atvykusį autobusą.
Viskas baigėsi laimingai ir apsiėjo tik šurmuliu, tačiau moka Aliaska greitai parodyti savo dantis. Pravažiuojame Teklanikos upę, kurios neįveikė „Atgal į gamtą“ filmo personažas Kristoferis, pasivadinęs Aleksandru Supertrampu.
Aliaskos universitete Ferbankse, Šiaurės muziejuje mus pasitiko dar viena garsi lietuvaitė, deja, jau lietuviškai nekalbanti – dr. prof. Aldona Jonaitis. Šio muziejaus įkūrėja ir buvusi ilgalaikė direktorė mums pristatė Aliaskos etnografinę ir antropologinę ekspozicijas.
Ponia Aldona yra parašiusi ne vieną knygą apie indėnų totemus ir bandė juos palyginti su lietuviškais koplytstulpiais. Pirmieji yra giminės, antrieji – religinės paskirties simboliai, tačiau šiandienos tarpkultūriniame kontekste jų semiotinė reikšmė yra kur kas platesnė, įsiliejanti į socialinę aplinką kaip tautinio ar kultūrinio identiteto dalis.
Šiame universitete, Inžinerijos fakulteto dirbtuvėse yra malūnsparniu atgabentas garsusis autobusas Nr. 142, kuriame gyveno ir savo gyvenimo pabaigą sutiko Kristoferis MacKendlesas. Jo istorija įkvepia ne tik keliauti, bet ir dalytis įspūdžiais su kitais. „Gražu tuomet, kai yra su kuo pasidalyti...“, – tai vienas paskutinių jo įrašų dienoraštyje.
Mūsų antroji ekspedicijos dalis vyko Vakarų pakrantėje, perskridus į Sietlą, kur keliavome iki Portlando. Čia nacionaliniai parkai taip pat įspūdingi, su daugybe kilometrų pasivaikščiojimo takų. Jie tarsi saldainiukai su Reinyro kalno, Kraterio ežero ar Olimpo nacionalinių parkų vaizdais. Nuryji tą skanėstą, lyg amerikietišką greitą maistą, ir pamiršti.
Ekspedicija „Brydė‘2022 Aliaska” per 16 dienų trimis automobiliais nukeliavo apie 4500 km, o pėsčiomis – apie 200 km – JAV gamta įvairiapusė ir nepakartojama.
Ankoridžas, Ferbanksas, Sietlas ar Portlandas ir kiti aplankyti miestai – išskirtinio įspūdžio nepaliko. Netgi sutikti trečios bangos išeiviai iš Lietuvos mišriose šeimose lietuviškai nekalba ir nebemoko savo vaikų, todėl „lietuviškos brydės pėdsakų“ Amerikoje vis mažiau. Globalizacija ir vartotojiškoji kultūra Amerikoje išstumia lietuvybę, dar prieš 30-metį puoselėtą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, dabar tokio poreikio natūraliai nebeliko.
Globalizacija ir vartotojiškoji kultūra Amerikoje išstumia lietuvybę.
O Aliaskos taip lengvai pamiršti negali, bet ne todėl, kad ten gražiau, o todėl, kad ten rūsčiau ir ten yra Aliaskos paslaptingasis „trikampis“, kuriame vyksta paranormalūs reiškiniai. Kelio ženklų su didžiapėdžiu – bigfoot (sniego žmogumi) yra panašiai kaip Skandinavijoje su troliais – begalės.
„Aliaska pavergia nedaugelį, dauguma žmonių per daug pripratę prie civilizacijos, kad sugebėtų čia išgyventi. Tačiau, kai Aliaska suleidžia savo nagus tau į širdį, tu tampi jos nuosavybe. Tampi laukiniu. Įsimylėjusiu žiaurų grožį ir didingą vienatvę“ – taip rašoma „Sugrįžimas į Aliaską“ knygoje ir tai tiesa...
