Pirmąją dalį skaitykite čia: Įspūdingame žygyje Kaukaze lietuviai išvydo ir retai gamtoje matomą gyvūną
Automobilyje užverda diskusija apie valstybių valdymą, laisvą žmogų ir žmogų, priklausomą nuo visuomenės sukurtų standartų. „Prisikalbame“ prie temos, kad žmogus Žemėje kaip virusas: naudoja ir teršia vandens išteklius (kaip virusas kraują), kerta miškus (kaip virusas kvėpavimo takus), gamtos išteklius ir naudingąsias iškasenas (kaip virusas žmogaus skirtingus kūno organus).
Taip pat profesorius I.Julakidze greitai perbėga per šalies istoriją: nuo rašybos atsiradimo (dabartinio rašto užuomazgos – IV amžiuje, senosios rašybos užuomazgos siejamos su Šumerų raštu), Tbilisio amžiaus (500 metų, senosios sostinės Kutaisio – 3500 metų), iki religijos atsiradimo – Sakartvelo gyventojai dabar turi jau trečią religiją per savo istoriją. Labai didelę įtaką Sakartvelo vystymuisi darė Persijos imperija.
Įvažiuojam į Amaghleba (pavadinimas reiškia „pakilimą“, „kylančią vietą“) vietovę. Pakeliui tenka stabtelėti šalikelėje, nes karvės eina važiuojamąja dalimi užėmusios visą kelią – turime praleisti.
Prakalbam, kaip Sakartvele vyksta vakcinacija? Kokia vakcinacija? Trūksta skiepų. Žmonės laimingi ir be skiepų.
Kelias siaurėja, gamtos daugėja, asfaltas baigiasi, kalnų šlaituose prasideda vynuogynų plantacijos, iškišę rankas pro automobilio langus nusiskinam graikiškų riešutų (atkeliavę iš Persijos). Žalumos aplink tiek, kad jaučiamės kaip Šri Lankos ar Mauricijaus kraštovaizdyje.
Prasideda lietus, profesorius informuoja, kad bus pakeista dienos programa. Sustojam. Turint omenyje, kad esame Sakartvele, biologinė įvairovė stebina. Dar labiau nustembam, kai vienoje vietoje galime susipažinti su figos medžiu ir šilkmedžiu, granatų ir graikiškų riešutų vaisiais.
Kai kelio nebelieka, „šeimos nariui“ (vairuotojas taip vadina savo automobilį) trankantis į akmenis, išgirstam ilgą kartvelišką vairuotojo tiradą apie tokias kryptis ir kelius, kaip suprantam – eiliuoti keiksmažodžiai. Važiuojame Uchmuri upės slėniu, kylame į kalnus. Vienintelis kelias.
Profesorius sako: „Bendrauju su žmonėmis iš viso pasaulio: Nacionalinės geografijos organizacija, Lenkijos speleologų draugija ir kitais, bet beveik visi po darbų, ekskursijų prašo ne Tušetijos, ne Kochetijos, ne Svanetijos regionų, o būtent Kumuri (Chemuri) regiono“.
Jei vietiniai turi akacijų, liepų ir vynuogyną, beveik pilnai apsirūpina viskuo patys, perka tik degtukus, cukrų, druską ir degalus.
60 kilometrų įveikta. Kelyje užtrukom 3,5 val. Vietovė ne tik nelankoma masinių turistų grupių, bet išvis sunkiai pravažiuojama. Sudėtingas kelio sąlygas įrodo ir tai, kad teko kviesti rimtesnį transportą, kad pasiektumėm mūsų kelionės tikslą.
Pasiekėm profesoriaus džiunglių/kalnų namelį (Dutskuni kaimelis). Vartus atidarom pakėlę vielą nuo vartų viršaus. Namas su ilgu balkonu antrame aukšte per visą fasadą. Durys į virtuvę atsidaro paprastai – stipriau pastumiant duris, kiti kambariai atsirakina su metaliniais ilgais senoviniais raktais. Nekeista – pasak šeimininko, namas netoli 200 metų senumo.
„Anksti išvažiavom iš Kutaisio, jei norim į kalnus, reikia pasistiprinti, papusryčiauti“, – pasakė šeimininkas. Svetingumas prasidėjo po namu esančio vyno rūsio aprodymu – sezonui jų šeima pasigamina virš 250 l vyno. Tropiniai medžiai - bananai, mangai - auga, tik neduoda vaisių, neužtenka šiltojo sezono.
Klausiam profesoriaus: „Ar šaltos žiemos pas jus, ar būna šalčio?“ Profesorius: „Žinoma, kad būna“. Klausiam: „Tai kiek šalčio, kokia minusinė temperatūra?“. Profesorius: „Kokia dar minusinė temperatūra? Žiemą būna vėsu, apie +10 laipsnių, kartais būna ir sniego, kelias dienas.“ Grįžtam prie pusryčių stalo jau su vyno grafinu.
10.30 val. pradedam pusryčiauti: daržovės, sūris, kiaušinienė, natūralus jogurtas, gruziniška duona ir, žinoma, vynas. Kieme pasirodo vietiniai su arkliais, atjojo iš kitos slėnio pusės, nusileido nuo kalnų. Sėda ir jie prie mūsų „pusryčiauti“. Vienas tostas seka kitą, kartu su patarimais – pavalgyti stipriau. Mes žvalgomės į laikrodžius, kad laikas būtų judėti, bet šeimininko nepertrauksi...
12.30 val. visi sutinka, kad jau laikas judėti. Oras tropinis – šilta, jokio vėjo, juntama drėgmė, kuri slėnyje laikosi visada, kol stiprūs vėjai nesukelia audrų ir nepakeičia nusistovėjusių orų.
Apeiname apylinkes, susipažįstame su vietinių auginamomis kultūromis – vynuogės, obelys, kriaušės, figos, riešutai. Paupyje sutinkame žvejojantį vietinį (profesoriaus draugas) – tupiam visi prie upės ir laukiam, kol pamatysime karališkuosius upėtakius. Jų negalima gaudyti, bet kažin kiek to laikomasi iš tikrųjų. Žvejo rankose atsiranda čiačia (vietinė naminukė), ir prasideda vaišinimo procesas, bet kažkaip greitai nukreipiam kalbą apie vandens malūną, kurį reikia apžiūrėti.
Žvejys trumpam dingsta ir ateina jau nešinas kukurūzais – bus edukacija, kaip vandens malūne malami kukurūzų miltai: atidaromos vandens užtvankėlės, upelio vanduo nukreipiamas į malūno pusę, ir girnos pajuda. Kukurūzas po kukurūzo krinta tarp girnų, ir jau galim ragauti šviežiai maltų kukurūzų miltų.
Oras įkaista, drėgmė daro savo, esant prie vandens sukaisti būtų nuodėmė. Atidaromas dar vienas upelio „šliuzas“ ir padaroma kaskada vandens atrakcijoms. Kai kas tik veidus nusiprausia, kai kas – iki pusės, o kai kurie iš mūsų lenda visi į kalnų upelio siūlomus „vandens atrakcionus“.
Atsigaivinam ir traukiam į aplinkinius kalnų šlaitus... Profesorius aprodo šalia esančius pakilimus į kalnus – apie vieną kilometrą aukščio vertikaliai ir apie 1,7 km ilgio. Tai tikrai statūs kalnų tarpekliai. Profesorius juokiasi: „Esu apvažiavęs nemažai pasaulio, sudalyvavęs nemažai rimtų ekspedicijų, bet savo krašte nežinau, kas šiuose kanjonuose darosi, kas įdomaus yra. Gėda, bet taip yra.“
Lipame dar aukščiau – apžiūrime skirtingose terasose esančius skirtingų kultūrų laukus. Pasak profesoriaus, vietiniai anksti išeina į kalnus dirbti savo laukų, prižiūrėti vynuogynų ir kitų kultūrų. Per pietus nusileidžia prie upės, valgo, ilsisi, maudosi. Po pietų vėl grįžta į skirtingame aukštyje esančius dirbamus laukus. Ir taip kiekvieną dieną. Mums lipant į viršų buvo sunku įsivaizduoti, kaip žmonės dirba tokiuose stačiuose šlaituose, savo žemės gabalėlius išmėtę skirtinguose kalno šlaitų vietose. O vietiniams tai yra natūrali kasdienybė. Eidami išragaujam skirtingų vaisių, kai kurių net nežinom pavadinimų, bet suprantam, kad tikrai valgomi.
Mums lipant į viršų buvo sunku įsivaizduoti, kaip žmonės dirba tokiuose stačiuose šlaituose, savo žemės gabalėlius išmėtę skirtinguose kalno šlaitų vietose.
Diena į pabaigą, reikia nusileidinėti atgal, nemažai apėjom. Nusileidus į nakvynės vietą, laikas vakarienei. Sėdim lauke, oras nesikeičia, jokio vėjo, šilta ir drėgna. Gamta „kalbasi“: nuo naminių gyvūnų garsų iki paukščių cypsėjimų ir krykštavimų. Kažin ar išeis užmigti per tokį sodrų garsų chorą? Atsigulę supratome, kad klausimas buvo nereikalingas...
Šeštadienio rytas. Jau visi kaimo gyventojai žino, kad esam svečiai, nuo pat ryto kieme sulaukiam vietinių. Tai vieni, tai kiti prisėda prie pusryčių stalo, su vyno taurėmis bando sakyti „rytinius tostus“, bet mes jau kalbame apie grįžimą į Kutaisį. Reikia planuoti kelionę. Surandamas variantas: vieną kaimo gyventoją veš į ligoninę Kutaisyje, mus irgi paims. Susiruošiam ir laukiam. Iš tikrųjų kaip sakė, taip ir yra – atvažiuoja automobilis (labai keista, kad viskas vyksta). Sėdam, mašina tikrai nepritaikyta 7 žmonėms su dideliu bagažu, bet bandom.
Kaimo keliukais judam lėtai. Stabtelim prie sustojusių vyrų kompanijos, tarp jų yra ir senolio sūnus (nežinojo, kad tėvas vyksta į ligoninę), kuris irgi lipa į miniveną, ir mes jau 8-iese mašinoje.
Po kelių kilometrų pasigirsta įkyrus cypimas iš automobilio rato. Jis nesiliauja ir tik vis stiprėja. Gerai, kad privažiuojam miestelį, kuriame yra vietinių autobusų stotis. Persėdimas į autobusą. Profesorius labai nepatenkintas, kad svečiai turi važiuoti atskirai, piktas tonas, kartveliški šauksmai, visi kalti, kad sugedo mašina – tikras kartveliškas mentalitetas.
Autobusu pasiekiame Kutaisį – grįžome į civilizaciją, spėjome. Dar spėsime užkąsti, ir vakariniu skrydžiu – namo...
