Mes įveikinėjame paskutinius šimtus kilometrų, kol pasieksime Flinderso kalnagūbrius. Priešaky, tolumoje už kalvos, leidžiasi saulė, pakelėse neaukštai sklando plėšrūs paukščiai ir jau matosi pavienės kengūros, atgavusios gyvybingumą dienos šviesai senkant į pabaigą.
Prasilenkiame su kitu visureigiu. Dar vienu visureigiu. Dar vienu, ir dar vienu, ir dar... Be visureigio šiose vietovėse būtų neįmanoma.
Pralenkiu prie kelio tupintį erelį! Tikėdamasi galimybės dar palydėti akimis, žvilgteliu į šoninį veidrodėlį, o šį – užliejusios spalvos. Skaisčiame vakaro mėlyje kabo mėnulis, toks jaukus, artimas, intymus, šiltas – atrodo, mano.
Mano įstabus lėtas vakaras ištįsusiu Pietų Australijos greitkeliu. Mano ilgi vienodai kvapą gniaužiantys vakaro kilometrai žemės banguotumais. Viskas tokios tolybės, o taip arti. Veide šypsena – įspūdžio, lengvumo, palaimos. Svaigu.
Dar keletas valandų ir pasiekiame pietinę kalnynų dalį. Ant kelio betiksliai blaškosi kengūros – aklinoje naktyje, priversdamos mus sustoti vėl ir vėl bandant jų išvengti. Atvykstame į Rawnsley parko valdas ir krūmynais lendame gilyn, kol liekame tik mes ir plačiai atmerkta dangaus akis – pilnatis šiandien atėmė galimybę pamatyti tą dangų, tokį žvaigždėtą, koks įmanomas tik čia, Australijos dykynėse. Bet žvaigždėtas skliautas apkabins mus kitąnakt ir kasnakt. Pabudę save rasime kalnų apsuptyje. Dygliuota, nyki augmenija primins likti dėkingiems už naktis, kurios mums nebuvo atšiaurios.
---
Kalnų apsuptyje. Tik dabar stovime ant Iškiliosios kalvos, kuri siekia 704 m virš jūros lygio. Mes 71–ajame Skytrek kilometre – vienoje žinomiausių 4 ratais varomų visureigių trasų regione. Šešta valanda bekelėje, užkerėpliname į šią kalvą žingsnio greičiu pusiau nuleistomis padangomis, kad nepradurtume į aštrias uolų skeveldras – panašios į masyvias šukes, jos dengia visą trasos kelią.
Ant kalvos pasitinkame saulėlydį. Mums pažadėjo, kad tai daug žadanti kalva. Aš neturiu žodžių tokiems pažadams pažadėti. Bandau suvokti mane supantį grožį ir didybę. Aš sukuosi ir žiūriu, ir bandau suprasti. Ir sukuosi, sukuosi, sukuosi, sukuosi… Kaip tai aprėpti?
Paskutinius 10 kilometrų žemyn nuo kalnų rėpliname tamsoje. Nakvynei kuriamės nuošaliame Willow Springs valdos kampe. Tačiau paryčiais mus sugeba surasti – per miegus girdime kanopas, budinamės ir kišame galvas iš palapinių – sveiki, svečiai, trys arkliai ir poni.
---
Laukinės gamtos šventovė – Arkarula (Arkaroola). Outback (Australijos sritys, kurios yra toli nuo miestų, ypač, dykumos centrinėje Australijoje) gyva legenda Dougas mus pažindins su šiuo nuolatinių gyventojų beveik neturinčiu kalnyno kampeliu – bet jau penkiasdešimtmetį jo namais.
1968-aisiais jo tėtis, gamtininkas tyrinėtojas aplinkosaugininkas Regas Spriggas sugebėjo atsigabenti čia Land Rover visureigiu. Įsimylėjo tyrų apsuptį, įkūrė Arkarula stotį, o kitus dešimtmečius jis, o po to jo vaikai saugos jos laukinę gyvūniją, ją tyrinės – tirs gūbrius ir juos sudarančias uolienas, kreips teleskopą į dangų minti kosmosą.
Ramią popietę sėdame į Dougo 1976-ųjų septynviečio pramoginio Cessna 207 lėktuvo stilingas žalio pliušo sėdynes. Pakilimo takas – žvyrkelis kaip ir 200 km iki čia.
1, 2 – mes ore, šiek tiek aukščiau, kad akys aprėptų įvairiaformius kalnų masyvus, kurie pradėjo formuotis prieš milijardą metų, kai Australija dar buvo Gondvanos superžemyno dalis. Tada ištįsta raudona lyguma – šitoje dykynėje tyvuliavo Adelaidės jūra, tik prieš 420 milijonų metų; dabar šis dugnas sausas, išraižytas gyslų, paliktų kartas nuo karto plūstančio vandens srovių. Čia – arba sausra, arba potvynis.
Dar keletas kilometrų ir po mumis – Dingo tvora; ji virš 5 600 km ilgio ir 2 m aukščio, kad laukiniai šoklumu pasižymintys šunys jos neįveiktų. Dingų patekimas į šią trapios laukinės gamtos teritoriją – griaunanti jėga. Ironiška, vienoje tvoros pusėje dingai – saugoma rūšis, kitoje – nepageidaujama, todėl gaudoma spąstais, stabdoma nuodais ir ginklu.
Pasiekiame Fromo ežerą, baltus tyrus, kur nepasisuksi – vandens čia nėra, tik balta druskos pluta. Dougas pasakoja, kaip 8–ajame dešimtmetyje jo bičiulis nutarė perskrosti druskingą ežerą motociklu; pasiekė 180 km/val. greitį! Neįveikęs ir apsisukęs negalėjo rasti motociklo pėdsakų atgal, galiausiai įklimpo – mat, po balta pluta stūkso klampaus molio sluoksnis. Po keliasdešimties valandų jį rado išsekusį, ištroškusį, išsirengusį.
---
Australijos outback viskas kainuoja labai daug laiko. Laikas – tiltas į palaimingą atskirtį. Bet tik viena klaida, ir ši atskirtis pražūtinga. Outback nenori ir negali elgtis kvailai.
Kiek vandens dar liko? Kiek geriamo vandens? Kur gausime jo kitąkart pasipildyti? Kiek liko maisto? Ar turime pakankamai degalų pasiekti kitą kolonėlę? Ar turėsime bent kokį šešėlį apsisaugoti nuo kaitrios vidurdienio saulės? Kaip susiorientuosime nusukę nuo kelio? Kiek valandų kelio iki artimiausios vietos, kur galėtume gauti reikiamą pagalbą? Žiūri išvengti aštraus akmens, žiūri neužminti per arti gyvatės. Outback juslės aštrios, esi atsargus. Planuoji.
---
Įvažiuojame į Naujojo Pietų Velso valstiją ir traukiame į Vait Klifsą (White Cliffs). Čia žmonės gyvena po žeme išraustuose urvuose, oportunistai kapsto žemę ieškodami opalo, o apibendrinus įprastą gyvenimą – nieko nevyksta. Tik šį savaitgalį čia išskirtinai daug žmonių – gal keletas šimtų, nes vyksta gymkhana, vyksta rodeo. Adrenalino kupinos gyvenančių nuošalyje pramogos.
Drąsuoliai lipa ant laukinio arklio pilni pasitikėjimo jį pažaboti. Vartai atsidaro, arklys įšoka į apvalią areną; pora aukštų šuolių, pora aukštų spyrių – pora sekundžių ir skrybėlėti žabotojai pažaboti guli ant žemės. Tada bulių eilė. Sėdi ant veršio, ranka į orą, nes gali laikytis tik viena! Ir tada jau pirmyn, aukštyn ir bet kaip į šonus. Jaunesni ir vyresni, vyrai ir moterys – dešimtys lipa ant bulių sekundėms adrenalino antplūdžio. Kiekvienąkart jie pakyla nuo arenos raudonos žemės sveiki ir su šypsena – žiūrovai lengviau atsikvepia.
---
O dabar mąžta paskutiniai 500 km namo. Dienos šviesoje ir labiau artėjant apgyvendintos rytinės žemyno pakrantės link, laukinės gyvūnijos mažėja. Nuo uolų besileidžiantys geltonkojai uoliniai valabiai, laukymėm it akis išdegę bėgantys emu, tuntai kengūrų, laukymės svirplių, echidnos, lapės, pelėdos, išskleistuodegiai ereliai – gyvas anądienos prisiminimas. To, kas trapu, ten, kur amžina.
Iškarpa – sekundė Flinderso amžinybės – dabar mumyse. Praeis keletas savaičių, ir viduje girdėsis šauksmas grįžti atgal.
