Mums pripratusiems prie tuščio Ašchabado, pamačius nenatūralų sujudimą iškart atsikreipė dėmesys, todėl pareiškėme norą stabtelti ir išsiaiškinti, kodėl čia tiek daug keistai spalvotai apsirengusių žmonių.
Pamenu, panašų norą buvome išreiškę Šiaurės Korėjoje, bet tuomet gidės apsimetė neišgirdusios, o vairuotojas tarsi netyčia dar stipriau paspaudė greičio pedalą ir tarsi tarp kitko pagarsino muziką, kad linksmiau važiuotųsi. Galvojome ir čia bus tas pats, bet, pasirodo, Turkmėnistanas nėra Šiaurės Korėja – gidas tuoj pat davė ženklą vairuotojui sustoti.
Prie paminklo buvo gal trys ar keturios vestuvininkų svitos, kurios fotosesijose keitė viena kitą ir fotografavosi analogiškai vienodai. Sakykime, tai tarsi eilinis vestuvininkų fotografavimasis prie Trakų pilies, tačiau turkmėnai čia ne tik fotografavosi, bet grojo liaudies instrumentais ir pagal tą muziką šoko rateliu.
Gidas sakė, kad nuotakos vestuvių drabužiai gali sverti apie 35 kilogramus, taigi nenuostabu, kad jos nešoko.
Vyrai šoko apsirengę kostiumais, o moterys tautiniais drabužiais. Nuotakos stovėjo uždengtais veidais, apkarstytos galybe spalvotų drabužių ir nešoko. Gidas sakė, kad nuotakos vestuvių drabužiai gali sverti apie 35 kilogramus, taigi nenuostabu, kad jos nešoko.
Nuostabu, kad apskritai išstovėjo. Nuotaką lydinčios merginos buvo irgi spalvotai aprėdytos ir skarelėmis uždengtomis burnomis. Gidas sakė, kad šios skarelės primena moterims, kad nedera kelti balso prieš šeimos vyrus. Turkmėnistane su vyrais, aiškino gidas, moterys turi kalbėti kukliai nuleidusios akis ir tyliu balsu, kad nepasirodytų akiplėšos.
Čia tai bent, maloniai užsivajojau. Gal likti Turkmėnistane, sekundei svarsčiau. Argi ne nuostabu kai moteris negali kelti balso prieš vyrą? Argi ne svajonių gyvenimas ir svajonių šalis? Gal būčiau toliau vystęs mintį apie pasilikimą su visam, bet prieš priimant sprendimą dar pasitikslinau, ar jos taip tikrai ir elgiasi. Gidas tuomet pastebimai sumuko ir tyliu balsu pasakė, kad namuose moterys, deja, ne tik vadovauja, bet dar ir sugrūdusios skarelę į stalčių pagainioja girtuoklius kaip reikiant. Ačiū Alachui, pagalvojau, pasijutęs ramiau, kad ne rojus čia visgi ir nereikės likti.
Tiesa, ne paslaptis, kad turkmėnų vyrai mėgsta pasilepinti degtinėle ir panašu, kad islamas juos nelabai sustabdo. Akivaizdu, kad paveikti sovietmečio turkmėnai labiau tiki ne į Alachą, o į Garbungulį Berdimuhamedovą. Nors čia dar irgi klausimas ar tiki, ar dėl šventos ramybės apsimeta tikį.
Buvo keista matyti šį vestuvių konvejerį pirmadienio popietę. Mūsuose tokią dieną tuokiamasi turbūt tik kai jau nebegali tverti nesituokęs. Turkmėnistane tuokiamasi visada, ir negana to, valstybė vestuvininkams suteikia tris laisvas dienas. Tiksliau tas dienas suteikia darbdavys, draugiškai paragintas valstybės.
Kalbant apie turkmėnes moteris, tai jei jos vaikšto su galvos apdangalu, reiškia yra ištekėjusios. Su tokiomis patarčiau į artimesnes pažintis veltis nemėginti. Jei mergina su dviem gražiomis kasytėmis, reiškia ji laisva. Tiesa, su pažintimi irgi atsargiai, nes ji gali turėti jos garbę saugančius brolius ar pusbrolius, kurie sujaudinti jūsų interesu mergaite, gali priversti vesti ne tik ją, bet ir jos tėvus bei visą giminę su pilnu išlaikymu ir vizomis į Europos Sąjungą.
Tiesą sakant, tų kasyčių viešumoje daug jau nepamatysi. Netekėjusios turkmėnės modernėja ir nešioja modernias šukuosenas. Negana to, kartais visiškai nesibodi nekukliai perverti vyriškį savo juodomis akimis ir priversti išprakaituoti.
Merginas su kasytėmis matėme tik nacionaliniame Turkmėnistano muziejuje Ašchabade. Bet ir ten jos žiūrėjo į mus tokiais nemusulmoniškais ir net sakyčiau akiplėšiškais žvilgsniais, kad nuleidome akis į žemę ir patys pasijutome kaip su kasytėmis.
Beje, didžiulis nacionalinis muziejus buvo tuštutėlis ir vieninteliai lankytojai buvome mes.
Beje, didžiulis nacionalinis muziejus buvo tuštutėlis ir vieninteliai lankytojai buvome mes nepaisant to, kad buvo lietinga sekmadienio popietė, kuri yra geriausias metas lankyti muziejus. Gidas sakė, kad čia paprastai žmonių būna anšlagai, tik šįkart kažkaip pasitaikė, kad žmonės nenusiteikę muziejiškai.
Jaučiuosi kvailokai pasakodamas, kad Turkmėnistanas yra dykumoje, kurioje niekada nelyja ir tuo pat metu eksponuoju nuotraukas iš debesuoto, lietingo bei žaliuojančio Ašchabado. Iš tiesų, taip jau atsitiko, kad mūsų viešnagės metu čia nuolat lynojo, o liaudis džiaugėsi ir dėkojo Alachui, kad šiemet kaip niekada lietingas pavasaris, nes anot jų paprastai Ašchabade balandžio viduryje jau tvyro karštis ir ima stigti vandens, nes prezidentas Gurbangulis vandens atsargas kreipia į Ašchabado išlaikymą žaliuojančiu miestu.
Mums atvykus iš ankstyvo pavasario Lietuvos tai nebuvo joks džiaugsmas, todėl buvome vieninteliai mieste burbuliuojantys dėl prasto oro. Aš burbuliavau dvigubai, nes iš pilko dangumi dengto Ašchabado išėjo tokios pat pilkos nuotraukos. Kita vertus, tokios nuotraukos gal net labiausiai atspindi tą tuštumą, kuri jaučiama gražiame, bet tuščiame mieste.
Mūsų gidas vertas atskiros pasakojimo pastraipos. Vėl prisimenant Šiaurės Korėją, kurioje gidės išliko rimtos ir respektabilios, mūsų Turkmėnistano gidas tik susipažinęs su mumis netruko atsipalaiduoti ir tik išvykus iš Ašchabado, įsikišo į dantis cigaretę, kurios tas dvi dienas ir nepaleido iš burnos, paaiškindamas, kad Ašchabade rūkyti nelabai gražu, o čia jau galima.
Nepagalvokite, sakė jis, rūkyti tikrai neuždrausta. Anot jo, žmonės nerūko, nes supranta rūkymo žalą, o ne dėl to, kad jiems neleidžia.
– Tik aš čia toks šiek tiek ne standartas, – sakė jis.
– Tai gal dar alkoholį vartoji ir kiaulieną valgai, gal dar ir nesantuokinius ryšius palaikai, gal dar nesimeldi? – klausinėjome jo.
Ne, nevalgau aš kiaulienos, pas mus nepriimtina. Būna, kad išgeriu.
– Ar dažnai? – klausiame.
– Na kaip, dažnokai. Ir meldžiuosi retokai. Tiksliau sakant labai retai, o gal net ir niekada. Man yra veidmainiška elgtis kaip elgiasi dauguma turkmėnų, kurie prie stalo dėkoja Alachui už maistą ir tuo pat metu išgėrinėja. Tai aš tiesiog išgėrinėju nesimelsdamas.
Dar jis pasakojo, kad turi merginą, su kuria gyvena nesusituokęs, tuo vėlgi keldamas aplinkinių nepasitenkinimą dėl musulmonui nederamo elgesio. Panašu, kad jam visuomenės nuomonė visiškai nesvarbi, nes dirbdamas gidu ir bendravęs su daugybe užsieniečių išsiugdė liberalų ir vakarietiškai hedonistinį požiūrį į gyvenimą.
Be to, gido darbas yra labai gerai apmokamas, tad finansinė gerovė, akivaizdu, leidžia jam ir elgtis ženkliai laisviau. Jo pagrindinis atsakas į tiesos ir šviesos kelią bandantiems jį atvesti keliskart mažiau uždirbantiems tautiečiams būna – ką padarysi, toks jau aš esu, jūs jau man dovanokit, bet aš nesikeisiu.
Ir apskritai, tikina jis, tai, kaip jūs familiariai bendraujate su tėvais, man yra pavydu. Tėvai Turkmėnistane yra neliečiamoje pagarboje. Jiems nedrįstama prieštarauti nepaisant to, kokie kvaili jų sprendimai ar patarimai bebūtų. Aš, gyrėsi jis, savo šeimoje irgi mėgstu išsidirbinėti, maivausi, kai tėvai klausia, kada kursiu šeimą, kaip tikras turkmėnas, nes visi mano amžiaus žmonės jau turi po kelis vaikus. Šeimyna prie mano išdaigų pripratus, sakė jis, bet Turkmėnistane su tėvais ar vyresniais žmonėmis reikia elgtis daug pagarbiau.
Kad ir kaip stengiausi, kol kas nepavyko nutolti nuo Ašchabado. Bet kitoje dalyje tikrai tą padarysime ir pamatysime, kad skirtumas tarp Ašchabado ir kitos šalies dalies yra tiesiog milžiniškas.
