Zanzibaro oro uoste mus pasitinka jau prie durų. Turim pateikti geltonojo drugio pasus. Kitaip čia nepateksim... Tiesą pasakius, netgi dabar, nardant po prisiminimus, vis dar bjauroka žinoti, kad tavo kūne plazdena ne romantiški meilės drugeliai, o gyvos geltonosios karštinės bacilos. Ir gyvens ten amžinai. (Skiepas galioja visą gyvenimą.)
Dzindzibare – štai ir mes!
Duobėtais, nėmaž neapšviestais Dzindzibaro keliais riedame link rytinėje salos dalyje įsikūrusio žvejų miestelio Paje, kur iš anksto užsisakėme nakvynę. „Mustafa‘s place“ – taip vadinasi mūsų naujieji, šiek tiek rastamaniški apartamentai. Šimtu procentų ekologiški – suprojektuoti tikrai kažkokio „žaliosios“ architektūros žinovo iš bambukų stiebų, kokoso medienos bei palmių lapų pynučių. Be galo originalūs. Kaip tik „žaliems turistams“! Merginos net klykia iš džiaugsmo, kai kabarojasi į savo trobelę ant vištos kojelės.
Vietiniai, nesupratę mano vardo „Rasa“, perklausia: „Rasta?“ O mano dukra Dorotėja taip pat jiems „Rasta“, nes turi šimto kasyčių (susivėlusios kelionėje jos primena dredus) šukuoseną! Tegul prasivardžiuoja. Mes nepyksim, tik kokį kartą paprašysim žolytės paragaut, – juokaujam.
Ryt vyksime į Zanzibaro salos pasididžiavimu pramintą salos senamiestį – Stountauną (Stone Town). Nuo jo prasidėjo salos istorija, lipdoma iš čia randamų puikiausių statybinių medžiagų – akmenų…
Žodį „vykstame“, teisybės dėlei, reikėtų detalizuoti, nes salos gyventojų važiavimo subtilybės (ypač artėjant prie salos sostinės – Zanzibaro miesto) gerokai erzina saugų eismą mėgstantį Europos turistą. Kita vertus, jei lygintume jas su vairavimo ypatumais kur nors Hanojuje, vėl turėtume užčiaupti niurzglias srėbtuves. Čia bent vairuotojams galioja dvi priešpriešinės kelio juostos, šviesoforai.
Dukra Beatričė – mūsų šaunioji vairuotoja – kartais turi žaisti priverstinį slalomą, aplenkdama kokią drąsiai į kelią išmaurojusią karvę ar staigiai sukti į šoną, kad neužkliudytų po gatvę pasklidusių musulmonių mokinukių, grįžtančių būreliais namo iš mokyklos... Knygas jos nešasi ryškiuose plastikiniuose maišeliuose. Kartais į kelią išlekia koks vaikas, vydamasis pabėgusį surūdijusio dviračio ratą ar seną padangą – savo žaislą... Mokinukės klega pasipuošusios ilgomis suknelėmis ir skaromis – musulmoniškas kraštas!
Akmeninio miesto labirintais
Šioje vietoje reikėtų paminėti, kad Zanzibaras – pusiau autonominis Tanzanijos administracinis vienetas, turintis net savo prezidentą, renkamą visuotiniuose rinkimuose. Tą „vienetą“ („trys cha cha“– ironiškai drėbteltų mano jaunėlė) sudaro dvi didelės salos – Zanzibaras ir Pemba, taip pat daugybė smulkių salelių. Kadangi Zanzibaro praeitis islamiška – tai čia beveik šimtu procentų vyrauja musulmoniška religija.
Stountauną pasiekiame vėlokai – likus vos porai valandų iki sutemų. Toks mūsuose įprastas reiškinys kaip vakaras čia trunka vos kelias minutes. Atrodo, lyg koks šv. Petras, atsakingas už dangaus vartų užrakinimą, pasirūpintų dar ir dangaus elektra – spust nakties mygtuką, ir visur tamsu.
Namų darbai neatlikti – niekas nepasidomėjo, ką iš tiesų reiškia tas Akmeninis miestas ir ką įdomaus jame galima nuveikti. Tik grįžusi į Lietuvą sužinau, kad Stountaunas – Zanzibaro salos pasididžiavimas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Akmeninis miestas garsus siauromis gatvelėmis, vergų turgumi, kalkakmenio namais. Žinomas jau nuo XV amžiaus dėl intensyvios prekybos, daugiausia prieskoniais ir vergais. Į Zanzibaro turgų parduoti vergus veždavo iš Kongo, Malavio, Zambijos, Ugandos, Sudano. Ir kainos jų buvo skirtingos: nuo dolerio už vaiką iki dvylikos už jauną merginą.
Zanzibaro praeity – vergų verslas
Rašoma, kad XIX a. pradžioje daugiau nei pusė čia atvykdavusių europiečių mirdavo nuo maliarijos, o kam pavykdavo išgyventi – grįždavo namo su kapšais aukso, dramblio kaulo, o svarbiausia – vergų. XV a. prasidėjęs vergų verslas truko net tris šimtus metų. Siaubingomis sąlygomis, dažnai laivų tam specialiai nepritaikytuose triumuose, vergai buvo gabenami į Europą, Ameriką, Aziją. O neretai – pritrūkus geriamojo vandens ar maisto – išmetami už borto.
Kol pasiekdavo krantą, beveik dviejų mėnesių trukmės kelionėje išmirdavo pusė vergų. Šiandien toje vietoje, kur būta vergų turgaus, stovi anglikonų bažnyčia, o paslaugūs gidai siūlo turistams, norintiems pažinti vietos istorinius reliktus, apžvalginę ekskursiją anglų kalba. Už dešimt dolerių gauname vedlį Piterį, kuris išdidžiai prisistato esąs krikščionis kaip ir mes (šalyje, kur absoliuti dauguma musulmonų, gauti gidą krikščionį – fantastika!).
Kol pasiekdavo krantą, beveik dviejų mėnesių trukmės kelionėje išmirdavo pusė vergų.
– Zanzibaras, – porina jis, – su Tanganika susijungė 1964 m. (iš čia kilęs Tanzanijos pavadinimas – sudėjus pirmuosius vietovių skiemenis). Nors Zanzibaras turi dalinį autonomiškumą, nemažai vietos musulmonų norėtų visiškos nepriklausomybės ir manytų, kad dabartinė politinė sąjunga juos išnaudoja. Tanzanijos valdžia, turinti daugumą vyriausybėje, tik renka iš Zanzibaro turizmo aitvarų suneštus lobius, bet nieko nedaro jos labui... Negerina salos infrastruktūros, netaiso prastų kelių, nestato naujų viešbučių. O sala be galo graži... Dar nenuniokota ir, sakyčiau, netgi dorai neatrasta turistų. Ekologiška ir žalia. Jokių fabrikų, jokios pramonės. Gavusi visišką nepriklausomybę ir gero jai linkintį prezidentą suklestėtų neatpažįstamai. Deja... Kol kas tai tik vietinių svajonės.
Buvusi Zanzibaro sultonato sostinė – Akmeninis miestas – mums nuo pirmo žingsnio palieka didžiulį įspūdį. Net jei pirmieji pastatai čia nėra labai seni ir pastatyti tik IX a. pradžioje. Vis tiek tai jau miestas. Su istorija. (Iki jo turėjome garbės susipažinti tik su kaimelių tipo gyvenvietėmis.)
Vergų turgaus vieta Zanzibare paženklinta įspūdingomis skulptūromis. Toje vietoje, kur dabar stovi bažnyčia (prie medinių raižiniais išdailintų jos durų) Piteris primygtinai liepia mums fotografuotis. Šioje vietoje kadaise buvo vergų turgus.
Vargšeliams, sugaudytiems iš visų Afrikos regionų, iš pradžių tekdavo savo likimo laukti nedideliuose požemio rūsiuose, į kuriuos baltieji sutalpindavo iki 100 nuo oro trūkumo dūstančių žmonių. Čia jie praleisdavo mažiausiai savaitę. Vėliau kaip gyvuliai būdavo kraunami į narvus ir vežami į turgų parduoti.
Perkamiausi, anot Piterio, būdavo tie vergai, kurie sudavus rajos uodega per nugarą neišleisdavo nė garselio. Stipriausiųjų laukdavo darbas cukraus plantacijose, silpnesniųjų – tarnų dalia. Paklausios būdavo ir moterys su vaikais, nes juos vergų pirkliai dažnai pridėdavo kaip dovaną (užaugusi „dovana“ turėjo virsti visaverčiu vergu).
Krikščionybės saloje pradininkas – Deividas Livingstonas
Susidomėję klausomės gido istorijos apie tai, kaip vienas Škotijos misionierius, Afrikos tyrinėtojas Deividas Livingstonas, Kristaus vardu, išpirko pulkelį vergų ir mainais už tai paprašė jų išpažinti krikščionybę. Manoma, kad tokia ir buvo to nedidelio procento Zanzibaro krikščionių pradžia. Afrikoje pragyvenęs iš viso trisdešimt metų, Deividas Livingstonas, anot Piterio, jai skyrė tris savo gyvenimo atkarpas. Šis žmogus skleidė krikščionybę, vystė prekybą ir nešė civilizaciją. Vienas jo didžiųjų geografinių atradimų – vandeningasis Zambezės upės krioklys – „nuostabiausias reginys visoje Afrikoje“ – kurį daktaras Livingstonas pavadino karalienės Viktorijos vardu.
Prieš mirdamas misionierius paprašė, kad viena jo dalis būtų palaidota Afrikoje, kita – gimtojoje Škotijoje… Tad tarnai savo patrono kūną balzamavo ir atidavė misionieriams, o širdį palaidojo Afrikos žemėje, Zambijoje, po tuo pačiu simondsijos medžiu, po kuriuo, sakoma, misionierius ir mirė, ieškodamas Nilo ištakų, traukdamas į pietus...
Tikima, kad jo tarnai iš to paties medžio išskaptavo didelį kryžių, kuris dabar puošia minėtąją anglikonų bažnyčią. Už širdies griebianti istorija. Ir dar… Piteris išdidžiai užverčia ranką į dangų: čia, šioje bažnyčioje, yra antrieji vargonai visoje Afrikoje (pirmieji gyvena PAR sostinėje Keiptaune).
Tarsi patvirtindami savo išskirtinumą vargonai sugaudžia taip iškilmingai ir graudžiai lyg iškilminga finaline nata norėtų užbaigti mūsų dvasingąjį ekskursijos etapą. Dabar mūsų laukia kur kas žemiškesni dalykai – dar pirmųjų atvykėlių portugalų pradėtas statyti fortas, siauros arabiško stiliaus gatvelės (puoštos įspūdingomis medžio raižinių durimis), spalvingas Stountauno turgus ir šurmuliuojanti krantinė…
Ach ta gražioji Zanzibaro tekstilė…
Reikia pripažinti, kad be Piterio globos palengva vakarėjančios senamiesčio gatvelės mums nebūtų pasirodžiusios labai saugios. Ant kiekvieno žingsnio lyg grybų po lietaus pridygusių parduotuvėlių šeimininkai įkyriai siūlo vis tą patį gėrį – margąją Zanzibaro tekstilę, prieskonius, paveikslus, medžio drožinius. Už skvernų netampo, bet kiekvienas vis bando sučiupti savo laimingąjį pirkėją, sutikdamas ir palydėdamas jį melodingais: „Pole pole… Karibu... Hakuna matata…“
Mokam šitą giesmę atmintinai, tad rodom Piteriui, kad gelbėtų mus greičiau nuo visų tų „dantų užkalbėtojų“ ir vestų kuo toliau nuo pagundų. Galvą guldau, jei nutrūkčiau nuo sargios namiškių grandinės, oi, pirkčiau... Viską iš eilės, nes viskas čia be galo gražu!
Tad jie supratingai tempia mane tolyn, vis tolyn... O aš noriu, vis dar noriu pažiopsoti: jei ne į parduotuvėlių margumyną, tai bent į nuostabias medžio raižinių duris, kurios už kiekvieno siaurų gatvelių posūkio vis kitokios.
Iškalbingieji durų „kodai“
Piteris pasakoja, kad iš durų galima atpažinti, kas namuose gyvena. Mat jos yra trijų tipų: indiškos, arabiškos ir vietinės. Indiškos turi iškilimus su smailiais spygliukais. Tokias duris saloje susimeistravo atvykėliai iš Indijos, kad apsisaugotų nuo dramblių. (Indijoje, apiplėšinėjant turtuolius, drambliai būdavo naudojami durims išversti. O pabandyk atsiremti į aštriai kyšančius spyglius... Juk atvykėliai nežinojo, kad šioje saloje dramblių nėra ir toks pavojus jų turto saugumui negresia.)
Arabiško braižo duris pažinsi iš grandinės, besiraitančios aplink staktą, ženklų iš Korano. O vietines... Et, praklausau, nes mano dėmesį vėl patraukia vietinė dailė. Suku galvą, kodėl ji visoje Tanzanijoje (ir Zanzibare) tokia vienoda? Ryškiaspalviuose tiek mažų, tiek didelių gabaritų paveiksluose – vis tas pats: masajų siluetai arba savanos gyvūnai. Rodos, kad visi vietos dailininkai būtų stažavęsi tik pas porą afrikietiškojo meno guru – gyvūnų ir masajų „pikasus“.
Į mano repliką Piteris bando rasti atsakymą, pakviesdamas užsukti į prabangias Senamiesčio dailės galerijas, kuriose, – perspėja, – kainos truputį didesnės nei pas gatvės menininkus.
„Truputį“ – švelniai pasakyta. Maunu iš vienos tokios „tikrojo meno“ šventovės paknopstomis ir prisiekiu verčiau įsigyti kokį kičinį, bet užtai labai gyvą, spalvingą ir puikiai atspindintį vietinį Tanzanijos koloritą paveikslą. Ypač daug ryškių asociacijų man kelia vienodu braižu piešti masajų moterų atvaizdai – vienoda masajų moterų dalia... Net vietelę ant sienos salone joms paruošiu... Mintyse, žinoma.
Randame Fredžio Merkurio vaikystės namus!
Taip bežioplinėdami po Stountauną netyčia randame vienas duris, kurių memorialiniai stendai skelbia labai netikėtą žinią – čia visų laikų pasaulinės roko legendos Fredžio Merkurio (Freddie Mercury) vaikystės namai! Nieko sau!
Ironiška, tačiau saloje, kurioje už homoseksualizmą numatoma net 25 metų laisvės atėmimo bausmė, gimė ir užaugo gėjų ikona tapęs dainininkas. Jis Zanzibare garbinamas iki šių dienų.
Istorija byloja, kad legendinis „Queen“ vokalistas Zanzibare gimė 1946 m. Dainininkui sulaukus aštuonerių, jo pasiturinti šeima nuo sukilėlių buvo priversta sprukti į Indiją, iš kurios vėliau persikėlė į Angliją. 1991 m., kai AIDS pasiglemžė Fredžio Merkurio gyvybę, jis buvo ne tik susilaukęs pasaulinės šlovės, bet ir tapęs gėjų bei lesbiečių vedliu.
Zanzibaro turgaus margumynai
Kaip pasakytų, amžinąjį atilsį jam, Fredis Merkuris, „Show must go on!“ Taigi mes pėdiname toliau, neaplenkdami rytietiškojo turgaus prekystalių, kur Piterio draugai ir „verslo partneriai“ bando parduoti mums prieskonių, kvapniųjų aliejų, muilų. Žinia, su šimtaprocentiniu antkainiu.
Nors nosis riečia parduodamos žuvies kvapas, įdomu pasidairyti, kaip ant akmeninių prekystalių, panašių į mūsų gimtojo Žaliakalnio turgaus, vaivorykštiniais pelekais žaižaruoja keisčiausi, žuvis tik iš tolo primenantys sutvėrimai. Vis tik, gerbdama savo jaunėlės Dorotėjos moralinius įsitikinimus (ji nevalgo nei mėsos, nei žuvies), rodau gidui slaptai, kad jau vestų mūsų ketveriukę iš turgaus lauk – užteks, sakau, tų makabriškų žuvies ir galvijų mėsinėjimo vaizdų su kaupu…
Dabar be galo norėtųsi kažko romantiško ir gražaus. Žiū – saulė tuojau pliumptelės į vandenį, tad mes Stountauno krantinėje atsiduriame kaip tik laiku. Ekskursijos kulminacija – saulės palydėjimas. Prie besileidžiančios saulės spalvomis (pradedant ryškiai purpurine ir baigiant įvairiatone gelsva) ištapyto vandens knibždėte knibžda turistų.
– Ar žinote, kodėl šitoje vietoje visuomet pilna žmonių? – klausia Piteris. – Vietiniai čia kiurkso kiauras dienas…
Bandau išknisti tarp atostogaujančių minčių kokį nors protingesnį atsakymą. Mane aplenkia vyresnioji dukra, durdama kaip pirštu į akį:
– Todėl, kad čia yra internetas! Na, žinoma, ir kaip nesusiprotėjau.
Iš lėto grimztančios saulės maudynės tamsiose Indijos vandenyno bangose tiesiog grobis net ir tokiems pradedantiems fotomenininkams kaip mes. Siaurutės skobto medžio valtelės lengvai supasi vėjyje… Taip ir norisi prabilti S. Neries eilėmis, sūnaus Kastyčio laukiančios motinos balsu: „Sugrįžk namo, sugrįžk, Kastyti… Motutė laukus nekantraus, jai nusibos besidairyti…“
Bet vietinių kastyčių keliamas triukšmas sužlugdo mano poezijos pavasarius. Tie išprotėję vaikigaliai sugalvojo, kaip šiurpinti turistus: įsibėgėja iš tolo ir šoka nuo šlapio molo į vandenyno bangas, taikydami kuo arčiau prie apatinės tilto (riogsančio jiems iš dešinės) atbrailos, kad vargšeliams „šlapių marškinėlių“ šou stebėtojams neliktų nieko kito, kaip tik aikčioti iš siaubo!
Štai ir vėl išsišiepęs garbanius vos neprasiskėlė sau galvos į tilto apačią. Mes alpstam iš jaudulio, o šlapi varliūkščiai tęsia savo triukus… Įdomiausia, kad kai kurie iš tų „akrobatų“ – jau pakankamai brandaus amžiaus ir galėtų susiprasti krečiantys nedovanotinas kvailystes. Paskubinu saviškius eiti tolyn, nes kol yra smalsiai žiopsančių turistų, tol bus ir savo gyvybėmis rizikuojančių vietinio cirko artistų.
Kur, po šimts, vergų turgus?!
Viskas. Turas po Stountauną baigtas. Tradiciškas atsisveikinimas – nuotrauka su Piteriu ir keturios natūralių „passion fruit“ – aistringai ir godžiai išmauktų – sulčių stiklinaitės su šiltais keksiukais. Dabar laukia ilga ir tamsi kelionė namo...
Ieškome savo mašinos. Kažkur čia ją buvom „numetę“, kai derėjomės su gidu dėl kainos... Visi įnikę į savo išmaniuosius. Seka feisbuko draugus, kelia nuotraukas, atsakinėja į mesindžerio žinutes. Plykst! – išsikrauna dukros mobilusis. Permontuojam vietinę SIM telefono kortelę į vis dar gyvą Gedimino išmanųjį aparatą. (Maniškis jau seniai „nusmigęs“.) Stojame vienas paskui kitą vorele kaip mamos anties pagal dydį surikiuoti ančiukai ir skubria pėstute, stengdamiesi nepatraukti aplinkinių dėmesio, krypuojame įsivaizduojama mašinos kryptimi. Tik kur ji? Blykst! Bye bye, baby... – paskutinis ekrano akies mirktelėjimas Gediminui, ir… liekame vieni. Vieniši orientacininkai su labai ne laiku išsikrovusiais išmaniaisiais žemėlapiais.
– Ir ką dabar da-ry-si-meee?! – užbliaunu kadaise kultinio „Radiofono“ lyderio balsu.
– Klausime vietinių… – sako dukros ir suformuluoja klausimą, kuris net mano blondiniškai (žilė jau lenda – verkiant reikia į kirpyklą) ausiai skamba perdėm dviprasmiškai ir netgi truputėlį rasistiškai.
– Where is slaves’ market? (Turėdami omeny tik tai, kad kažkur prie buvusio vergų turgaus turėtų būti mūsų pamestinukė.)
Taip ir matau vaizdelį: susirūpinusi baltoji moteris prieina prie vietinio juodaodžio ir smalsiai teiraujasi, kur galėtų rasti Vergų turgų (lyg Zanzibaro suvenyrai jau nepatenkintų jos išlepinto skonio).
– Stop! – šaukiu merginoms, ir paslaugiai nusiteikusiam vietiniam bandau išaiškinti situaciją iš kito kampo. Ačiū Dievui. Už artimiausio posūkio mus pasitinka ne įsiutę vietiniai, nusprendę nulinčiuoti Rožinskus už nepagarbą tautos istoriniam paveldui, bet... mūsų mielasis, baltasis (nerūpi, kad neteisėtai mums išnuomotas) džipas. Mes išgelbėti!!!
Daugiau žalių turistų nuotykių ieškokite knygoje „Žalio turisto nuotykiai. Į Afriką – atvira širdimi“.
