Austrijos rivjera
Ar buvai austrų rivjeroje? – įmuša iš vėžių Željkos Stašič klausimas. Hmmmm. Austrai turi kalnus, karvutes, puikią kavą, bet neteko girdėti, kad jie turėtų rivjerą!
„OpAtija, arba kaip mes kirčiuojame – OpatIja – ir yra austrų rivjera“, – apveda ranka jūros įlanką, miestelį ir netoliese stūksančius kalnus Željka.
Vos prieš 180 metų Kvarnero įlankos uolas skalavo jūros bangos – čia buvo įsikūręs tik mažulytis XV a. pastatytas benediktinų vienuolynas su Šv. Jokūbo bažnyčia. Valstiečiai, bijodami piratų antpuolių, kūrėsi aukščiau kalnuose. Nuo šio vienuolyno, tiksliau – abatijos, įlanka gavo vardą – Abatija arba Opatija.
XIX a. viduryje turtingas Rijekos, kuri yra vos už 15 kilometrų nuo šių vietų, prekybininkas Ignie‘as Scarpa sugalvojo ant jūros kranto pasistatyti dvarelį. O po poros dešimčių metų Austrijos Pietų geležinkelio kompanija iš Vienos į Triestą Italijoje ir į Rijeką ėmė tiesti geležinkelį. Paniurusios Vienos aristokratai greitai suprato, kad papusryčiavę savo šaltoje sostinėje, vakarieniauti gali subtropikų rojuje.
Lošinj kaimelyje vasaros rezidenciją pasistatė Habsburgai, Miramaro pilyje prie Triesto įsikūrė imperatorius Maximilianas I, o vienas iš Pietų geležinkelio kompanijos vadovų įsigijo mirusio Rijekos verslininko „Villa Angiolina“. Aplankę bičiulį turtingi bendradarbiai irgi panoro gyventi rojuje.
Opatijoje sausį vidutinė oro temperatūra net 10–12 laipsnių aukštesnė nei Vienoje, tad apsukrūs verslininkai greitai užuodė pinigus, – aplinkui ėmė dygti viešbučiai. Vos per keturiasdešimt metų Opatija tapo moderniu Austrijos ir Vengrijos imperijos turtingųjų žiemos kurortu. Kiekvienas viešbutis turėjo elektrą, telefonus, tyras vanduo iš kalnų buvo tiekiamas vamzdžiais, beje, kaip ir dabar.
Istoriniai viešbučiai veikia iki šiol ir juose galima apsistoti. Pavyzdžiui, pirmojo, 1884-aisiais pastatyto „Kvarner“ interjeras beveik nepakeistas išliko iki šių dienų. Tačiau jis neatitinka šiuolaikiniams viešbučiams keliamų reikalavimų, todėl vietoj žvaigždučių reitingo savininkai siūlo turtingą istoriją. Viešbutis įtiko Austrijos imperatoriui Francui Jozefui I, kuris čia praleido keletą mėnesių ir susitiko su Vokietijos imperatoriumi Vilhelmu II, daugeliui kitų karūnuotųjų, ir net garsiajai šokėjai Isadorai Duncan. Gal įtiks ir jums? Kambarių nuoma čia nuo 100 Eur.
Jei ne, galima rinktis vieną iš modernių viešbučių. „Bevanda“ kone kabo virš jūros ant uolos. Jame – tik 10 elegantiškų, unikaliais vietinių gamintojų baldais, kuriuos kūrė vietinis architektas Dražulas Glušica, apstatytų kambarių. „Norime parodyti, kad kroatai gali“, – pabrėžia viešbučio vadybininkė. Kiekvienas kambarys pavadintas žinomo žmogaus, kuris Opatijos istorijoje paliko pėdsaką, vardu – Jameso Joyseo, Giacomo Puccini, Isadoros Duncan...
Prabangus, elegantiškas buotique viešbutis su vienu geriausių Adrijos pakrantėje restoranu, kuriame puikūs vietinės virtuvės patiekalai pateikiami į jūrą išsišovusioje terasoje, privilioja net išrankiausius Vakarų klientus. Jis – „Relais&Chateaux“ narys. Tai unikalius pasaulio viešbučius vienijanti asociacija.
Kaip nugalėti terlius
Turtingus svečius į miestą traukia ne tik nuostabi aplinka, bet ir gydantis oras. Po I pasaulinio karo Opatijoje buvo ne tik 24 viešbučiai, 37 pensionai, bet ir 12 sanatorijų. Ir dabar čia gausu ir spa centrų, ir gydyklų, kur žmonės atvyksta vaduotis nuo kvėpavimo takų ligų.
Nikola Speharas, kuris nuo gimimo gyvena Opatijos pakraštyje ir nė nežada kraustytis kur nors kitur, o į miestelį kasdien atvyksta motoroleriu, pasakoja, kad pasiligojusiems europiečiams padeda ne tik puikus klimatas, bet ir kalnuose augantys aromatiniai augalai. Prieš keletą metų buvo atliktas tyrimas su keliomis vaistažolėmis ir nustatyta, kad augančios prie Opatijos bakterijas žudo dvigubai greičiau nei surinktos prie Zagrebo.
Į Opatiją gydytis buvo atvažiavę tokios garsenybės kaip Nobelio premijos laureatas Henrykas Sienkiewiczius, tas pats, kuris aprašė meškų kailiais apsigobusius žemaičius, ir kompozitorius Gustavas Mahleris. „Vietiniai gydytojai visada suprato, kokią jėga turi čionykštė gamta. XX a. pradžioje vienas savo pacientams išrašydavo net pasivaikščiojimus po kalnus“, – juokiasi Nikola.
Opatija formavosi tuo metu, kai degintis prie jūros nebuvo madinga, tad ir dabar kurortas neturi tokių paplūdimių, kokius mes įsivaizduojame, be to, čia vietoj smėlėto kranto bangos skalauja uolas. Užtat yra bemaž 12 km ilgio promenada, kuria vakarais išeina pasivaikščioti poilsiautojai. O dienomis jie slepiasi didžiulių medžių pavėsyje, – atvykdami austrai į šį Dievo pabučiuotą kampelį atsivežė ir savo parkų kultūrą.
Miestelio centre yra net du parkai – Šv. Jokūbo ir „Angiolinos“. Pastarąjį, beje, užveisė pirmasis „Angiolina“ vilos savininkas – aistringas gamtos mėgėjas. Šiame sodininkystės muziejuje ir dabar auga 159 rūšys vietinių ir egzotinių augalų iš Tolimųjų Rytų, Pietų Amerikos, Australijos. Yra net bambukų giraitė.
Parko pakraštyje įrengtas vasaros kino teatras. O ant jo sienos nupiešta daugybė portretų. Atpažįstu Albertą Einsteiną, kino pradininkus brolius Auguste‘ą ir Louisą Lumiere‘us, inžinierių Nikolą Teslą, Isadorą Duncan, aktorius Robertą Deniro, Kirką Douglas‘ą, Zuccero... Liepą jis vėl atvyksta į Opatiją koncertuoti.
„Anksčiau šią sieną mėgdavo terlioti paaugliai, – sako Nikola. – Kartą mergaitė Anja Ferenčić nupiešė žymaus miestą aplankiusio žmogaus portretą. Nuo to laiko sienos niekas nebeterlioja, nes gerbia šiuos žmones.“
Suprantu – N. Tesla buvo kroatas, o ką čia veikė aktoriai? „Opatija populiari kino aikštelė“, – atsako Nikola. Pasirodo, čia buvo filmuotas Alleno Bernero serialo „Crossing Lines“ trečiasis sezonas, Asgero Letho „Move on“, BBC „McMafia“ ir daugelis kitų filmų. Užtat ir lankėsi garsenybės.
Toliau – Leo Sternbacho portretas. „Jis buvo vietinis vaistininkas“, – sako Nikola. Na, ir kas? Ogi, tas, kad jis išrado garsųjį vaistą nuo nemigos – valiumą! Todėl jo portretas ir atsidūrė ant sienos. Dabar name, kuriame jis gimė, veikia picerija. Jos savininkas net bandė pardavinėti picą vardu „Valium“.
Šventė pilvui
Žiema Opatijoje besniegė, jei temperatūra nukrinta iki -2, žmonės mano, kad juos ištiko stichinė nelaimė. Šiuo metų laiku tylu, nes turistai iš Vokietijos, Austrijos, Italijos, Amerikos važiuoja į Rijeką, kur yra muziejai, teatrai, koncertų salės... Bet žiemą – gruodžio pradžioje – Opatijoje siaučia šokolado festivalis. Tada visas miestas pakvimpa saldėsiais, nes ima varžytis kiekvienas save gerbiantis konditeris. „Tada nežmogiškai persivalgome“, – guodžiasi Željka.
Pavasarį miestelis atgyja. Kovo pabaigoje jį sudrebina kavos festivalis, kuriame baristos pristato naujienas ir įdomiausius savo kūrinius – kavos kokteilius, desertus, pyragaičius ir, žinoma, vasarai atsivėrusiose terasose – espreso gaminimo meną.
Tačiau nuo persivalgymo miestelėnams nėra kada atsigauti – pirmosiomis balandžio dienomis miestą užplūsta šparagai – juos vietiniai gyventojai skina Učkos kalno šlaituose, kepa omletus, gardina tradicinius Istrijos makaronus ir vaišina svečius.
Mano galva, būti nepersivalgius Opatijoje iš viso neįmanoma, nes čia veikia penki iš dešimties geriausiųjų Kroatijos restoranų – „Plavi Podrum“, „Bevanda“, „Navis“, „Draga di Lovrana“, „Johnson“. Gurmanams netoli iki Rovinjo, kur kvapais vilioja „Michelin“ žvaigždėmis apdovanotas „Mulini“, į kitą pusę, – Šibenike veikia „Pelegrini“, na, o iš ten ir iki Dubrovniko nebetoli, kur pluša „360“.
Į pasimatymą su meškomis
Jei ramus pasivaikščiojimas pajūrio promenada plieskiant saulei ne jums, galima eiti miško keliu „Carmen Sylva“. Jis buvo pavadintas vienos iš Rumunijos karalienių slapyvardžiu, mat jos vyras karalius Karolis paprašė vietinių gyventojų lepioms ponioms įrengti pasivaikščiojimų taką. Šiandien jį galima įveikti ir dviračiu.
Jei ir tai per lengva užduotis, kopkite į Učkos kalną arba dar aukščiau – į „Vojak“. Iš 1401 metrų virš jūros lygio galėsite pamatyti Italiją ir sutikti mešką.
„Kartą turistai sutiko net penkias“, – rimtu veidu sako Nikola. Aš išsižioju! Kad Kroatijoje yra rudųjų, girdėjau, bet kad iškart – penkios! „Miškininkai joms patiekė skanumynų, užtat ir atėjo“, – kvatoja Nikola. Šiaip ar taip, meškų ten yra. Jos atšleivoja iš žemyno gilumos. O ten – Rišnjako nacionalinis parkas. Tenykštės upės vienos puikiausių Kroatijoje baidarių ir plaustų sportui. Yra ir dviračių takų. „Gorski kotar“ galima įlįsti į urvus.
Uoste, kurio prieigos nustatytos maseračiais ir ferariais, vandens mėgėjų laukia laivai. Tingesni gali leistis į kruizus, žvejoti. Yra čia ir puikių nardymo vietų.
Jei per dieną mirtinai nepavargote, jūsų laukia naktinis gyvenimas. Željka siūlo pradėti nuo restoranų – tuščiu skrandžiu vakarėlis nebus geras. Tai proga išbandyti turtingą Opatijos gastronominį pasaulį.
Dauguma miestelio restoranų siūlo ypatingus Istrijos pusiasalio ir Kvarnero įlankos patiekalus bei aukštos kokybės vynus iš geriausių Kroatijos vynuogynų ir, žinoma, Istrijos pasididžiavimą – trumus.
Kai pilvas prikimštas, laikas suvirpinti širdį. Geriausia tam vieta – kazino. Jų Opatijoje yra net keli. Be to, čia svečiai iki paryčių šėlsta baruose ir klubuose. „Galija“, „Hemingway“ ir „Tantra“ – populiariausi. Be to, jie yra prie uosto, kur vėsus jūros brizas gaivina įkaitusias galvas.
Opatija turi tik vieną minusą – kiaurus metus iš Lietuvos lėktuvai ten neskraido. Tiesą, sakant, ir iki Zagrebo – ne. Tačiau gegužės pabaigoje jau galima skristi iki Rijekos. Kartais – už protu suvokiamą kainą.
