„Šių atostogų tikslas buvo aplankyti Šveicariją ir Lichtenšteiną. Tikėjomės blogo ir šalto oro, o gavome atvirkštinį variantą – nuo 1 iki 8-10 laipsnių šilumos ir saulės“, – pasakojo 80 valstybių aplankęs keliautojas.
Sausio 25-29 dienomis suplanuotų atostogų maršrutas buvo Vilnius -Memingeno oro uostas – Ciurichas – Liucerna – Vaducas – Memingenas -Vilnius.
Vos prasidėjus kelionei paaiškėjo, kad laikytis plano gali būti sunku, kadangi keliavimas Šveicarijoje ir Lichtenšteine be proto brangus.
„Išskirčiau nakvynės ir važiavimo kainas – abu šie dalykai yra kosmiškai brangūs. Todėl teko atkakliai ieškoti tinkamiausio varianto, nes minimali nakvynės kaina žmogui ten – 35 eurai. O apie traukinio kainas apskritai nesinori kalbėti, nes dėl nervų reikia brangiai kainuojančius vaistus gerti“, – juokavo pašnekovas.
Iš Memingeno oro uosto Vokietijoje į Ciurichą lietuviai keliavo autobusu: pigiausias variantas buvo iš anksto pirkti bilietus. 2 val. ir 40 min. kelionė kainavo 13 eurų žmogui. Jei perki ne iš anksto – bilieto kaina 35 eurai.
Ne ką pigiau atsiėjo ir kelionės traukiniu. Pavyzdžiui, pusvalandžio trukmės kelionė iš Ciuricho į Liucerną piniginę palengvino 24 eurais.
„Smagu“ buvo mokėti ir už maistą. Pavyzdžiui, įprastas rinkinys „Burger King“ greitojo maisto restorane kainavo 15 eurų“, – pasakojo V.Mikaitis.
Pasiekę Liucerną – miestą vidurio Šveicarijoje – abu su drauge nusprendė, jog viso šito gana – toliau keliaus autostopu.
„Tranzuoti pradėjome netinkamu laiku – apie 17 val., kai jau buvo tamsu. Todėl pristabdę vairuotojai tik paskaitydavo, kur važiuojame, pasišypsodavo ir nurūkdavo. Galiausiai vienas vyras vis dėlto sustojo ir sako: „Važiuoju ne ten, kur jums reikia“.
Kadangi mums buvo svarbu judėti pirmyn, sutikom – kad tik važiuotume. Jis mus nuvežė į Rapperswil miestelį, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo „visai į temą“ – mes nuo ten per du traukinius ir autobusą vėlai vakare jau buvom Vaduce, Lichtenšteine. Tokia kelionė atsiėjo po 25 eurus. Tiek pat būtume išleidę ir sugrįžimui į Ciurichą“, – pasakojo keliautojas.
Tačiau čia nuotykiai tik prasidėjo. „Kažkaip blogai apsižiūrėjau Lichtenšteine ir užsakiau nakvynę kalnuose. Įsivaizdavau, kad ten nueisime per pusę valandos.
Tačiau „Google Maps'ai“ parodė, kad iki ten yra 10 km, tad eiti teks mažiausiai tris valandas per kalnus... Jau Vaduce prieš save matėme kokio 100 m aukščio akmeninę sieną. Todėl ėjimo pėsčiomis į viešbutį galimybę praktiškai iš karto atmetėme.
Laimė dar spėjome į paskutinį mikroautobusą, kuris vežė netoli mums reikalingos vietos (kelionės kaina 4,4 eurų žmogui). Tad galiausiai atsiradome netoli Triesenbergo ir išlipę dar kokią valandą kopėme į kalną, kur ir buvome užsisakę nakvynės vietą“, – pasakojo V.Mikaitis.
Varginanti kelionė „į viršų“ buvo vainikuota karališkais vaizdais: pro viešbučio langus atsivėrė idiliška panorama. Trūko tik karvių – įprastų reklaminiam Šveicarijos ir Lichtenšteino kraštovaizdžiui.
„Ten gyvenantys žmonės viešbutį ir prižiūri. Ryte per langą galėjome matyti nuostabius vaizdus. O seniokas dar su armonika pagrojo“, – nakvynės vieta, iki kurios keliavo maršrutiniu autobusu ir pėsčiomis, nesiskundė pašnekovas.
Dar linksmiau pasidarė sužinojus, kad nulipti į kalno apačią bus gerokai lengviau – viešbučio svečiams siūloma leistis rogėmis specialiai įrengta trasa.
„Aš iš karto prisiminiau, kaip Vilniuje prieš 15 metų leidausi nuo Tauro kalno ir „maloniai“ triokštelėjo nugara.
Todėl atsakiau, kad „gal tiek to, kaip mes čia su kuprinėmis leisimės?“. O jie pasiūlė jas nuvežti iki kalno apačios, palikti būdelėje prie kelio, kur nusileidę su rogėmis galėsime pasiimti savo daiktus. Nutarėme, taip ir daryti“, – pasakojo V.Mikaitis.
„Pirmą kartą leisdamiesi vienoje vietoje sustojoje. Matome einančias dvi moteris su vaikais. Jos ir sako: „Ar žinote, kur kuprines pasiimti?“. „Iš kur jūs žinote? Gal visas kaimas apie mūsų kuprines kalba?“ – pajuokavau.
Tačiau daiktai buvo saugūs, o mes nepatingėjome dar kartą užlipti ir nusileisti nuo kalno jau lenktyniaudami“, – kalbėjo pašnekovas.
Viešbučio svečiams tokia pramoga nekainuoja: „Užsisakydamas kambarį viešbutyje uždėjau varnelę „free rent bikes“ (liet. Nemokami dviračiai). Dar pagalvojau, kam tie dviračiai žiemą. Bet, pasirodo, tai buvo rogės“, – prisiminė V.Mikaitis.
Anot jo, trasos ilgis siekia maždaug pusę kilometro, o leidžiantis ja galima išvystyti maždaug 40 km/val. greitį. Kad tai – gerą adrenalino dozę dovanojanti pramoga, puikiai matyti ir video filmuke, kuriuo V.Mikaitis pasidalino savo „Facebook“ paskyroje bei „Pasaulis kišenėje“.
Nusileidę nuo kalno ir roges palikę tam skirtame paviljone jis su drauge nutranzavo iki Triesengergo. Ten pasivaikščioję pėsčiomis nuėjo iki Vaduco.
Planuojantiems tokį trumpą pabėgimą į Šveicariją ir Lichtenšteiną V.Mikaitis patarė atidžiai rinktis nakvynės vietas ir, jei tik yra galimybė, stengtis bent šioje vietoje sutaupyti.Iš ten autobusu ir trim traukiniais pasiekė Memingeną, kur nakvojo „Airbnb“ portale užsisakytoje vietoje. Jos šeimininkas ryte lietuvius nuvežė į oro uostą.
„Mūsų išbandytos nakvynės rūšys buvo tokios: Ciurichas – apartamentai, kainavę 69 eurus; jaunimo nakvynės namai šalia Liucernos esančiame miestelyje, iškalbingu pavadinimu Kriens, – 27 eurai žmogui. Viešbutis „Sücka“ – 90 eurų dvivietis kambarys dviem žmonėms; „Airbnb“ šalia Memmingeno – 46 eurai už du žmones“, – atskleidė keliautojas.
