Lietuvių patirtis Gvatemalos ugnikalnyje, kuris ką tik pasiglemžė šešias gyvybes

Savaitgalį Gvatemalą sukrėtė tragedija – trečiame aukščiausiame šalies ugnikalnyje Acatenango (3976 m) naktį stipriai pablogėjus oro sąlygoms mirtinai sušalo šeši žmonės. Šį pranešimą pamatėme sausio 10 d. per žinias Gvatemaloje. Žinia mus sukrėtė, nes vos prieš kelias dienas patys lipome į šį ugnikalnį su grupe.
Gediminas ir Ernesta. Už jų nugarų – vienas aukščiausių Gvatemalos ugnikalnių Acatenangas
Gediminas ir Ernesta. Už jų nugarų – vienas aukščiausių Gvatemalos ugnikalnių Acatenangas / Asmeninė nuotr.

Oficialiai skelbiama, kad pagrindinė nelaimėlių mirties priežastis – žema oro temperatūra, didelis vėjas su kruša bei pasirengimo trūkumas.

Ugnikalnio viršūnėje vėjas buvo toks stiprus, kad nupūsdavo stipriai įtvirtintas palapines. Patys matėme, kaip palapines įtvirtindavo gidai: įkaldavo medinius kuolus, kad atlaikytų stiprų vėją.

Stovyklavietė
Asmeninė nuotr./ Stovyklavietė

Kaip rašoma Gvatemalos spaudoje, žuvusieji keliavo be gido, du iš jų buvo atletai (20-21 m.), vyriausias – chirurgas (46 m.), jauniausioji mergina -moksleivė (19 m.). Savarankiškas žygis jiems kainavo gyvybes.

Vos prieš kelias dienas į šį ugnikalnį kopėme ir mes patys. Tiesa, su gidais. Apėję visas kelionių agentūras radome pigiausią kainą (15 eurų). Palyginus su kitais žygiais į ugnikalnius, kaina buvo viena žemesnių.

Asmeninė nuotr./Žygio pradžia
Asmeninė nuotr./Žygio pradžia

Žygis truko dvi dienas su nakvyne ugnikalnio viršūnėje. Į kainą buvo įskaičiuotas transportas, maistas, palapinės bei miegmaišio nuoma ir gidas.

Išvykome 8 val. ryto. Atvykus į vietą mus pasitiko du gidai, grupėje buvo 16 žmonių iš Amerikos, Kanados, Čekijos, Prancūzijos, Vokietijos bei Filipinų. Visi turėjo didžiules turistines kuprines (mes tarpusavyje vis svarstėme, ko tiek daug visi įsidėjo, nes patys teturėjome tik mažas kuprines su šiltais rūbais).

Tik prieš pat žygį sužinojome, kad nuomotą įrangą bei maistą turėsime nešti patys. Žinoma, kaltinti nėra ko: pamiršome to paklausti agentūroje. Teko viską montuotis prie savo mažų kuprinių. Vėliau išdalino dar ir maistą, kurį taip pat turėjome susidėti į kuprines.

Asmeninė nuotr./Visa grupė
Asmeninė nuotr./Visa grupė

Jame esantis turinys buvo skirtas trims pavalgymams: pietums, vakarienei bei kitos dienos pusryčiams. Krepšelį sudarė du bananai, du virti kiaušiniai, du sumuštiniai su kumpiu bei sūriu, greito paruošimo sriuba ir mažas jogurto indelis. Mes buvome dar pasiėmę užkandžių, tad maisto užteko, tačiau turint vien tik šį krepšelį vargiai išliktum sotus iki kitos dienos pietų.

Žygio pradinėje stotelėje buvo pardavinėjami gėrimai, medinės lazdos, skirtos pasiremti einant, šilti drabužiai. Mes šiltus drabužius įsigijome anksčiau vietiniame turguje už kelis eurus.

Pradžia, kaip ir kiekviename žygyje, yra sunkiausia – kol adaptuojiesi prie fizinio krūvio. Pirmoji kopimo atkarpa buvo pati stačiausia ir sudėtingiausia. Peržengus 3000 metrų aukštį darėsi vis sunkiau kvėpuoti, tempas sulėtėjo, sustojimų pertraukėlių skaičius padidėjo. Kopiant vis aukščiau gamta vis labiau kito: mažėjo žalumos, medžiai stūksojo išdžiuvę nuo ugnikalnio išleidžiamų pelenų. Po šešių valandų kopimo pasiekėme stovyklavietę netoli ugnikalnio viršūnės.

Asmeninė nuotr./Vienas aukščiausių Gvatemalos ugnikalnių Acatenangas
Asmeninė nuotr./Vienas aukščiausių Gvatemalos ugnikalnių Acatenangas

Išvystas vaizdas atpirko kiekvieną išlietą prakaito lašelį kopiant. Prisėdus atsipūsti galėjome išvysti greta esančius du kitus ugnikalnius – Fuego (3763 m) bei Agua (3760 m).

Pradėjus statytis palapines iš ugnikalnio Fuego pradėjo veržtis magma bei pelenų debesys. Vaizdas buvo nuostabus! Mūsų gidai tikino, kad kopėme labai puikiu metu, kuomet ugnikalnis po ilgesnio laiko ypač aktyvus. Naktį vaizdas buvo dar įspūdingesnis: buvo matyti magmos išsiveržiantis raudonumas, kuris nudažydavo visą ugnikalnį. Buvome vos už 1 km nuo ugnikalnio.

Asmeninė nuotr./Vienas aukščiausių Gvatemalos ugnikalnių Acatenangas
Asmeninė nuotr./Vienas aukščiausių Gvatemalos ugnikalnių Acatenangas

Nusileidus saulei kaustė šaltukas, tad netrukus gidai sukūrė laužą, išvirė karšto vandens, su kuriuo užsipylėme greitai paruošiamas sriubas, o prieš pat miegą pavaišino visus karštu šokoladu. Nors palapinėje miegojome penkiese, tačiau joje nuolat jautėsi pučiantis šaltas vėjas. Užmigti buvo sunku, tad labiau būdravome, o ne pailsėjome.

Ryte kėlėmės prieš saulei patekant 4.30 val. Palikę daiktus stovyklavietėje, kopėme į ugnikalnio viršūnę stebėti aušros. Kopimas užtruko pusantros valandos. Prieš pat patekant saulei išvydome patį įspūdingiausią ugnikalnio išsiveržimą, kuris nugriaudėjo iki pat mūsų.

Pačioje ugnikalnio viršūnėje (3976 m) buvo dar šalčiau negu naktį palapinėje bemiegant. Visi su didžiausiu nekantrumu laukėme patekančios saulės spindulių. Ir ne veltui. Šis saulėtekis buvo vienas įspūdingiausių regėtų gyvenime.

Kaip dažnai ir būna, nusileisti nuo ugnikalnio užtrukome kur kas trumpiau – vos dvi valandas. Jau mums leidžiantis buvo galima matyti apšalusius augalų lapus. Tad dabar tik galime įsivaizduoti, kokiame šaltyje kopė žuvę turistai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs