Kelionė prasidėjo nuo nesklandumų su viešbučiu
Prieš vykdami į Tailandą, puikiai suvirškinome informaciją, jog kiekviename kampe būsime bandomi apgauti, iš mūsų norės pasipelnyti, bet tai – normalu. Tailandas gyvena iš turistų, tad nenuostabu, kad kai kur galbūt permokėjome už paslaugas, nors derėtasi buvo dažnai.
Istorijos, kaip užsirezervavę viešbutį, sumokėję per populiarią platformą ir atvykę vakare buvome apsukti atgal, išgirdę, kad kambario nėra, nepasakosiu. Reikėtų atskiro straipsnio, bet išėjo taip, kad jaunas vaikinas, galbūt pavartojęs psichotropinių medžiagų, nesiorientavo aplinkoje ir nesuprato, kad vakare gali ateiti žmonių ir pasakyti, jog turi rezervavę kambarį. Šiaip ne taip išsikovojome pinigus ir patraukėme ieškoti, kur pernakvoti.
Atvykome į Bankoką aplankyti vietos turgų, pamatyti milžinišką miestą, jo šventoves ir pajausti, kaip šurmuliuoja gatvės tokioje mėsmalėje. Bankoke, neoficialiais duomenimis, gyvena nuo 9 iki 15 mln. žmonių, ir visas skruzdėlynas pabėgus iš saulėtų Tailando vietų yra savotiškai įdomus.
Vieną iš dienų nusprendėme paskirti šventykloms, kurios čia – įspūdingos. Vienoje lietuvių socialinių tinklų grupėje pamatėme, kad, atvykus į vieną populiariausių šventyklų, prie jos laukia tuktuko vairuotojai, kurie gali pavežioti po kitas šventyklas už itin pigią kainą – nuo 20 iki 50 Tailando batų (nuo pusės euro iki euro su centais).
Buvo paminėta, kad už tai turėsime nuvykti su vairuotoju į vieną iš kostiumų parduotuvių ir apsimesti, jog domimės. Pagalvojome: kas čia tokio? Bet kad viskas bus itin režisuota ir reikės daugiau, nei tik pažiūrėti kostiumus, nenumanėme.
Lankytinuose objektuose ėmė kalbinti keisti žmonės
Metro atvykome į stotį, nuo kurios iki gulinčios Budos eiti būtų likusios vos kelios minutės. Tik pakilus laiptais į lauką, buvome užkalbinti malonaus vyro su didele šypsena ir geru humoro jausmu. Kaip būna įprastai, iš pradžių jis kalbino abstrakčiais klausimais, tokiais kaip: iš kur esate, ar tai jūsų medaus mėnuo, kiek laiko esate Tailande, kiek laiko būsite Bankoke.
Dar šiek tiek pajuokavo ir pasiūlė sėsti į jo draugo tuktuką. Žinojome, kas vyksta, todėl labai negalvojome ir, norėdami pasinaudoti galimybe pigiai ir greitai apvažiuoti lankytinas vietas, sėdome į transporto priemonę. Apsispręsti padėjo ir faktas, kad vyrukas pasakė, jog gulinčiosios Budos šventykla dabar yra uždaryta ir atsidarys tik 17 val. (panašiu laiku turėtume grįžti). Puiku – lekiame.
Tuktuko vairuotojas pasirodė labai draugiškas, keliaujant juokavo. Nardėme gatvėmis ir atrodė visai smagu, kad turėsime tokią dieną. Atvykus į pirmą lankytiną vietą, ji labai neišsiskyrė, sakyčiau, gal net nebuvo verta į ją važiuoti. Savo žemėlapiuose jos taip pat nebuvau pasižymėjęs. Na, bet tai, kad prie šventyklos sėdi vienuolis, galima uždegti smilkalus, netrukdomiems pasimelsti, trinktelėti per būgną, atrodė pakankamai normalu.
Nespėjome įeiti į koplytėlę, kai prie mūsų prisistatė senjoru save pavadinęs vyras. Jis pradėjo pasakoti apie save, kad buvo anglų kalbos mokytojas, išėjo į pensiją ir mėgsta ateiti čia pabendrauti su užsieniečiais – taip praturtina savo anglų kalbą ir pasidalija patirtimi. Argi neįdomu pabendrauti su neblogai angliškai kalbančiu vietiniu? Pasirodė įdomu.
Jis su mumis pasimeldė, aprodė koplytėlę, toliau tęsė istorijas, iš kur yra, prašė parodyti nuotraukas, kiek dabar sniego Lietuvoje, kol jo kalbėjimo tema nepakrypo brangenybių link. Net nepastebėjome, kaip tai įvyko, bet vyriškis pradėjo pasakoti, jog Tailandas yra viena labiausiai juvelyriką ir tauriuosius metalus eksportuojančių šalių pasaulyje, o kiek jie jų iškasa, tai oi oi oi.
Kaip tyčia, mums labai pasisekė, nes šiandien yra paskutinė diena, kai galime jų juvelyrikos nusipirkti už itin patrauklią kainą (tris kartus pigiau nei rinkos kaina). Pasakos apie juvelyrinių dirbinių sertifikatus juos nusipirkus, grąžinimo garantiją ir prašymas, o gal labiau įspėjimas neprasitarti niekam, kad perkame tam, jog grįžę užsidirbtume, atrodė keistai. Minėjo, kad galime pirkti tik vieną rinkinį, į kurį įeina auskarai, žiedas ir apyrankė, kitaip mūsų gali nepraleisti pro valstybės sieną.
Prašymas, o gal labiau įspėjimas neprasitarti niekam, kad perkame tam, jog grįžę užsidirbtume, atrodė keistai.
Pašnekesys su iš niekur atsiradusiu senjoru baigėsi tuo, jog pasakė, kur rasti tą parduotuvę ir kad būtinai nueitume nusifotografuoti prie už tvoros esančio paminklo. Priėjus neatrodė, kad statinys kažkuo išsiskiriantis ir vertas nuotraukų, bet įprotis viską užfiksuoti suveikė. Nespėję to padaryti, už nugaros išgirdome žodžius, kad čia fotografuoti negalima.
Suprantama, todėl ruošiamės išeiti, bet praeivis atsisuko į mus ir pradėjo kalbinti lyg niekur nieko. Sakyčiau, pokalbis labai panašus į buvusį, tik tiek, kad papuošalų tema išlindo nepraėjus nė minutei. Žmogus pasakojo, kiek uždirba veždamas juos į Londoną, siųsdamas sūnui į Australiją. Kalbant apie abu vyrus, mano draugei Evelinai labai įstrigo jų apranga. Atrodė kaip ne vietiniai, o gerai pasiturintys ir verslūs žmonės.
Nuvežė į juvelyrikos ir kostiumų parduotuves
Turėdami kitų lankytinų vietų nuorodas, dabar dar ir didžiojo eksporto centro išparduotuvės, grįžome prie vairuotojo, kuris pasakė, jog pakeliui link kitos vietos yra eksporto juvelyrikos parduotuvė ir būtinai ten turime nuvažiuoti. Mums „labai pasisekė“, kad šiandien yra ta diena. Ilgai netrukus, privažiavome parduotuvę. Prie jos stovėjo keli prabangūs automobiliai, o darbuotojai mūsų laukė išskėstomis rankomis.
Visi lenkėsi, atidarinėjo duris ir atrodė, jog viską padarys, kad tik būtume patenkinti. Nebuvome, bet vaidinti mokėjome. Draugei kelis žiedus movė ant piršto, rodė, kaip nuostabiai atrodytų, jeigu juos nusipirktume. Bandė netgi tokius žiedus, kurie buvo akivaizdžiai per dideli, tačiau iš karto pridurdavo, kad sumažinti iki reikiamo dydžio gali per 30 minučių.
Aš nebūčiau aš, tad pradėjau filmuoti, kokia jų nuostabi pasiūla ir reprezentatyvi parduotuvė, tačiau greitai buvau paprašytas to nedaryti. Šis prašymas pasirodė labai keistas žinant tai, kad juvelyrikos parduotuvėse fotografuoti, filmuoti niekas nedraudžia. Na, negalima tai negalima. Sumaniau paklausti, ar dirbiniai yra originalūs, o pardavėjas net nesudvejojęs atsakė: „Žinoma.“
Bandėme kuo greičiau apeiti parduotuvę apsimesdami, kad mus kas nors domina, o mus sekantis parduotuvės darbuotojas vis kvėpuodavo į nugarą lyg vesdamas. Kelis dirbinius paėmėme patyrinėti – buvo ryškiai matomi subraižymai, nusidėvėjimai, o vietoje, kurioje turėtų būti nurodytas oficialus ženklas, būdavo tik numeracija. Dar truputį pasistengę išėjome iš parduotuvės ir lengviau atsipūtėme, kad pagaliau galime važiuoti ten, kur mums priklauso.
Važiuojant vairuotojas pradėjo klausinėti, kuo užsiimame. Atsakius tiesiog į galvą šovusius nebūtus dalykus, jis paėmė savo telefoną, įsijungė vertėją ir pakalbėjęs parodė mums išverstą tekstą, kuriame buvo klausiama, ar mes dirbame su kostiumais. Atsakėme neigiamai ir vėliau gailėjomės.
Kitas tekstas jo telefone buvo, kad nuveš mus į draugo kostiumų parduotuvę ir jeigu iš ten ką nors nupirksime, jis gaus degalų talonų. Viskas aišku, kur linkstama, bet pasakyti „ne“ ir išlipti gatvėje negalime, nes mūsų dar laukia turas po lankytinas vietas, o laikas tirpsta.
Vėl buvome pasitikti kaip karaliai pilnais maišais pinigų ir įžengus į vidų pardavėjas pats nusprendė, ko mums reikia. Liko tik išsirinkti spalvą, sumokėti ir kitą dieną jis būtų mums atsiuntęs į viešbutį. Nukreipę temą apie kitas medžiagas ar pasirinkimo fotografavimą, greitai buvome sugrąžinti į situaciją, kai reikia pasakyti, kuri spalva, ir viskas.
Pardavėjas akivaizdžiai buvo pradėjęs nervintis, kai mes vaikščiojome iš vieno galo į kitą, ir vis bandė įkišti vienos spalvos medžiagą. Mokėti 50 eurų už marškinius, turint omenyje, kad nei pasimatuoti, nei pamatyti jų negali, ir neaišku, ar iš viso pamatytum, nenorėjome ir net nesivarginome apie tai galvoti. Draugės patirtis lankant teatrą ir mano juokeliai padėjo mums neužsibūti dar vienoje apgaulingoje vietoje.
Nustebino, kaip viskas surežisuota
Pagaliau galime ramiai pasivažinėti po tas vietas, dėl kurių ir pradėjome šį reikalą. Paskutinis niuksas mums buvo, kai vairuotojas lyg specialiai pradėjo vežti į mokamas vietas, nors žinau, jog yra ir nemokamų. Laikas tirpo ir nuo pietų meto saulė jau rodė paskutinius savo spindulius.
Šiek tiek susinervinę paprašėme, kad mus grąžintų į pradžios vietą – norėjome nueiti bent į gulinčios Budos šventyklą, nes dėl jos čia ir atvažiavome. Išsiskyrėme su vairuotoju taikiai, jis gaus savo talonus, o mes – sugaištą laiką.
Žinojome, link ko viskas krypsta, bet kad viskas bus taip stipriai surežisuota, atidirbta, praeiviai vaidins... Pasijautėme kaip filme. Tikrai nerekomenduojame naudotis šita galimybe. Tuktukai Bankoke kainuoja tiek pat, o kartais ir daugiau nei įprastas taksi, todėl, jeigu vairuotojas pasiūlo itin žemą kainą, turėkite omenyje, kad čia kažkas ne taip.
Apie šitą aferą yra daugybė informacijos internete, todėl, prieš vykdami į didesnius miestus, pasiskaitykite, įvertinkite situacijas ir būkite itin atsargūs.
Žinojome, link ko viskas krypsta, bet kad viskas bus taip stipriai surežisuota, atidirbta, praeiviai vaidins...
Dauguma atvejų draugiškiausia tituluojamos šalies žmonių draugiškumas būna dirbtinas. O jeigu jus pradeda kalbinti, šypsotis, siūlyti ką nors prie lankytinų vietų, venkite kontakto. Netikėkite, ką kalba. Dažniausiai jų informacija būna klaidinga ir, imant mūsų patirtį, vyras pasakęs, kad šventykla uždaryta, mums melavo.
Internete yra daug istorijų žmonių, kurie pasimovė ant to kabliuko ir iš žadėto pelno patyrė didelius nuostolius. Parduotuvėse esantys užsieniečiai irgi gali būti papirkti, kad suvaidintų prieš jus, jog prekes perka ir kad jos geros.
Pasidarykite savo namų darbus, įvertinkite situacijas, nesileiskite apgaunami, kad nenukentėtų jūsų kelionės įspūdžiai. O mes tęsiame savo kelionę po Tailandą ir tikimės tokiuose surežisuotuose filmuose nebesudalyvauti.
Daugiau Šarūno ir Evelinos kelionės įspūdžių – socialiniuose tinkluose sarass_moments ir evelina_shoots.
