Lietuvių pora jau 3 metus plaukia aplink pasaulį: dviese įveikė Atlantą ir Ramųjį vandenyną

Simonos Šoparaitės ir Roko Babrausko gyvenimas daugeliui gali priminti nuotykių filmą. Prieš beveik trejus metus lietuvių pora paliko darbus ir nusipirko jachtą, kuria keliauja po nuošaliausius pasaulio kampelius. Jie jau įveikė Atlanto ir Ramųjį vandenyną, išgyveno gamtos stichijas, bendravo su pirmą kartą turistus išvydusiais žmonėmis ir net plaukiojo tarp ryklių.
Simonos ir Roko kelionė jachta
Simonos ir Roko kelionė jachta / Asmeninio archyvo nuotr.

Daugiau Simonos ir Roko kelionės nuotykių galite rasti jų „Instagram“ paskyroje

Prieš vienerius metus 15min jau kalbino aplink pasaulį jachta keliaujančią porą. Šįkart jie pasidalijo naujausiais savo epiško nuotykio momentais, didžiausiais iššūkiais bei papasakojo, kokių savybių reikia, kad tokia kelionė virstų realybe.

Kaip sako pati Simona, jūroje beveik nėra vilčių prisikviesti pagalbos, tačiau pavojus ir nežinomybė jų nesustabdo.

Priminkite, kaip kilo idėja su jachta išplaukti aplink pasaulį? Kiek laiko jau trunka jūsų kelionė?

– Rokas mėgsta sakyti, kad buriuoja jau pusę gyvenimo. Su bičiuliais dalyvaudavo regatose Lietuvoje, o atostogas leisdavo išsinuomotose jachtose Viduržemio jūroje. Kai susipažinome, į vienas tokias atostogas Rokas pakvietė ir mane.

Po pirmos paros plaukimo žadėjau sau, kad, jei liksiu gyva, daugiau gyvenime į jachtą nelipsiu. Bet, žinoma, tai buvo tik psichologinė baimė ir diskomfortas, jūrligė – nieko iš tiesų pavojingo, tad kitą dieną, sėkmingai pasiekus krantą, visos baimės dingo, atsiskleidė tikrasis kruizinimo privalumas – galimybė pasiekti tokias vietas, kurių kitu transportu nepasiektum.

Apie ilgesnę kelionę tada pradėjome svajoti abu. Taupėme, planavome, pamažu ieškojome tinkamos jachtos ir galiausiai 2020 m. sausio pradžioje išvykome. Taigi kelyje – jau beveik 3 metai.

Su kokiais iššūkiais ar netikėtumais kelionėje teko susidurti per pastaruosius metus?

– Iššūkių ištinka įvairiausių. Vieni rimčiausių būna susiję su orais, gamtos stichijomis. Kruizeriui vietą, kur keliauti, padiktuoja ne užgaida, kad noriu vienur ar kitur, o orų sąlygos, sezonai.

Pastaruosius metus praleidome Pietų Ramiajame vandenyne, tad turėjome planuoti taip, kad tęsiantis ciklonų sezonui būtume saugiose vietose. Negana to, suvaržymai dėl pandemijos Ramiajame vandenyne išnyko tik prieš kelis mėnesius, kai tuo tarpu kitur pasaulyje jau gana seniai suvaržymų nebebuvo. Todėl negalėjome aplankyti visų valstybių pakeliui, iš Prancūzijos Polinezijos teko plaukti tiesiai į Fidžį, praleidžiant Kuko salas, Samoa, Tongą, Niujė, Volisą ir Futūną.

Dideliu iššūkiu tampa ir jachtos gedimai, o jie – neišvengiami. Kaip tyčia, dažniausiai tai nutinka tokiose atokiose vietose, kur negausi jokios pagalbos iš išorės ir turi suktis pats kaip išmanai. Per tuos trejus metus teko labai daug išmokti patiems, tapti ir mechanikais, ir elektrikais, ir gydytojais.

Dideliu iššūkiu tampa ir jachtos gedimai, o jie – neišvengiami.

Kartą, šešias paras plaukiant be sustojimo gan sudėtingomis oro sąlygomis, Rokas stipriai susižeidė kojos pirštą. Būtų reikėję siūti, bet kadangi krantą pasiekėme tik praėjus porai dienų po susižeidimo, siūti jau buvo per vėlu, gydytoja tik pasidžiaugė, kad žaizdą tinkamai sutvarstėme ir prižiūrėjome, tad galiausiai kapitonas išsisuko tik pertvarstymais ir antibiotikų kursu.

Plaukiant iš Prancūzijos Polinezijos į Fidžį (tokios kelionės trukmė yra maždaug 12 parų) irgi turėjome nuotykį. Pastebėjome galimai struktūrinį jachtos pažeidimą, todėl turėjome sustoti prie mažyčio atolo viduryje vandenyno remontui atlikti. Tame atole, pavadinimu Palmerston, gyvena apie 60 žmonių, absoliučiai atskirtų nuo likusio pasaulio.

Susisiekėme su jais per raciją, paprašėme leidimo sustoti. Jie priplaukė prie mūsų su valtele, parodė, kur mesti inkarą, leido likti čia kelioms paroms, kol remontuosime jachtą. Bet į krantą išsilaipinti negalėjome, nes oficialiai dėl pandemijos valstybė dar tebebuvo užsidariusi.

Jie mums suorganizavo šviežio maisto iš salos, kasdien teiravosi, kaip sekasi remontuoti, net atgabeno reikalingo stiklo audinio ir epoksidinės dervos. Remontą atlikti buvo labai sudėtinga, nes sąlygos ten laukinės – papūtus vėjui iš vakarų, jachta lingavo daug labiau nei plaukiant vandenyne. Užtrukome 6 paras, kol viską padarėme ir galėjome toliau tęsti kelionę iki Fidžį. Būtų labai įdomu kada nors gyvenime vėl ten nuvykti, tik šįkart jau išsilaipinti saloje ir pabendrauti su tais maloniais žmonėmis, kurie mums tiek padėjo sunkiu momentu.

Kokius kraštus šiais metais pavyko aplankyti? Kas labiausiai patiko ar nuvylė? Kodėl?

– 2022-uosius metus sutikome Prancūzijos Polinezijoje. Tai – didžiulė, Europos dydžio teritorija, kurioje yra tūkstančiai salų ir atolų. Vien joje galime praleisti daugiau kaip metus ir vis tiek nespėti aplankyti visų salelių. Prancūzijos Polinezijos kraštovaizdis – įspūdingas, nuo tobulų paplūdimių iki keisčiausių formų uolų ir kalnų. Povandeninis pasaulis irgi kerintis. Tiems, kas mėgsta nardyti – ten visiškas rojus.

Viena labiausiai atmintin įsirėžusių vietų mums liko Fakarava atolas Prancūzijos Polinezijoje. Viename siaurame vandens ruoželyje, pro kurį vanduo įteka iš išteka iš atolo lagūnos, susirenka šimtai ryklių. Tai viena garsiausių nardymo vietų pasaulyje, kur visada panėręs matysi daugybę ryklių, ramiai plaukiojančių pirmyn ir atgal.

Iš tiesų rykliui žmogus visai nerūpi, jis plaukia savo reikalais ir žmogų ignoruoja.

Kai pabūni tokiose vietose, supranti, koks klaidingas įspūdis yra įsigalėjęs žmonių sąmonėje apie ryklius, kad jie neva yra šaltakraujai žudikai. Iš tiesų rykliui žmogus visai nerūpi, jis plaukia savo reikalais ir žmogų ignoruoja. Tai labai gražus, grakštus, protingas ir ekosistemai be galo reikalingas gyvūnas, kurio populiacija drastiškai mažėja ne dėl ko kito, kaip dėl žmogaus veiklos.

Iš Prancūzijos Polinezijos keliavome į Fidžį, ten praleidome 4 mėnesius. Fidžyje labiausiai sužavėjo unikali kultūra. Per tuos keturis mėnesius mes nusprendėme visai praleisti turistinę šalies dalį ir plaukiojome išskirtinai po mažai apgyvendintas saleles, kuriose žmonės išlaikę tradicijas, kur galėjome patirti Polinezijos salų autentiką.

Tokiose vietose bendravome su žmonėmis, kurie kartais visai turistų nebuvo matę, su mumis elgėsi kaip su šeimos nariais. Atėjus į kaimą, visada sodindavo kartu prie stalo pietauti, kviesdavo į bendruomenės veiklas, valtimis atgabendavo mums kokosų ar ką tik sugautos žuvies. Iš arti matėme, kaip jie dirba, ką veikia laisvalaikiu, kaip šoka ir dainuoja.

Neseniai iš Fidžio atplaukėme į Naująją Zelandiją, kur praleisime ką tik Pietų Ramiajame vandenyne prasidėjusį ciklonų sezoną. Dar nespėjome šalies gerai patyrinėti, bet gamta čia atrodo labai išskirtinė ir niekur nematyta. Tikimės geriau susipažinti ir su maorių kultūra.

Kad kuri nors vieta nuvylė – negalėčiau pasakyti, jos visos kitokios ir jei žiūri smalsiomis akimis – viskas įdomu. Tokio keliavimo trūkumai būna labiau susiję ne konkrečiai su vieta, bet su iššūkiais, kurie ištinka netikėtai, neplanuotai. Gal tai ir ne trūkumas, bet norisi pasakyti, kad tas įdomias, gražias vietas pasiekti yra ir darbas, ir iššūkis: toks keliavimas vyksta lėtai, turi „dylinti“ su jūrlige, kartais nepalankiomis oro sąlygomis, prisiimti atsakomybę už viską pats.

Kartais ištinka baimė. Taip buvo, kai Grenadoje sužinojome, jog gali tekti išgyventi uraganą. Bet panikuoti daug laiko neturi, nes puikiai supranti, kad padėti sau gali tik pats. Tada susiimi ir darai, ką gali. Ar tam gali pasiruošti? Nežinau, čia turbūt labai daug ir nuo charakterio priklauso, kokia tavo rizikos tolerancija bet kurioje srityje gyvenime. Vienam žmogui mintis apie uraganą sutrauks žarnas ir paliks suakmenėjusį, kitam – įjungs smegenis dirbti maksimaliu aštrumu.

Kiek valstybių, žemynų jau pavyko išvysti per visą kelionės laikotarpį?

– Visos aplankytos valstybės būtų tokios: pradėjome Ispanijai priklausančiose Kanarų salose, toliau buvo Žaliojo Kyšulio salos, Gvadelupa, Dominika, Antigva ir Barbuda, Grenada, Kiurasao, Kolumbija, Panama, Prancūzijos Polinezija, Fidžis ir galiausiai – Naujoji Zelandija.

Kiek dar laiko ketinate keliauti po pasaulį? Kada planuojate grįžti į Lietuvą?

– Minčių yra įvairiausių, bet kol jos nenusistovėjusios – neišduosime. Keliaudami išmokome griežtai neplanuoti ir neturėti aiškių lūkesčių, nes vis tiek visa klostysis kitaip nei manei.

Pavyzdžiui, kas būtų pagalvojęs, kad kelionėje mus ištiks toks reiškinys kaip pasaulinė pandemija?! Prieš išvykdami ruošėmės viskam, fiziškai ir psichologiškai, bet tokio fenomeno vis tiek nebuvo įmanoma numatyti ir jam pasiruošti. Tad stengiamės priimti situacijas tokias, kokios jos ištinka, ir jose suktis.

Ką patartumėte žmonėms, kurie irgi norėtų leistis į tokią kelionę? O gal į tokią kelionę galėtų išvykti tikrai ne bet kas? Kokių savybių, įgūdžių, žinių reikėtų?

– Tokia kelionė tiems, kurie jaučiasi pakankamai savarankiški ir yra pasiryžę kelyje patirti visko – labai daug gražių, išskirtinių akimirkų ir kartu daug iššūkių. Tiems, kurie nebijo prisiimti atsakomybės, nes jūroje prisikviesti pagalbos beveik nėra vilčių. Tiems, kurie nori mokytis vis naujų dalykų: jachtoje visada reikia kažką sutaisyti, atnaujinti, kai kuriose pasaulio vietose tenka truputį pramokti vietinę kalbą, nes tikrai ne visur susikalbėsi angliškai ir pan. Kasdien kažkas naujo.

Taip pat sakyčiau, kad reikia drąsos (arba kvailumo) atsisakyti gyvenimo standartų, kad pradėtum tokią kelionę. Pinigus, kuriuos išleidome jachtai įsigyti, galėjome investuoti į butą. Čia ir klausimas – ko tu labiau nori? Mes pasirinkome mobilų butą, su kuriuo galime keliauti. Aš siūlyčiau nebijoti žengti žingsnio į šoną, jis dažnai nuveda teisingu keliu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis