– Jūsų gyvenimo ritmas, atrodo, būtent toks, apie kokį svajoja daug kas – pusė metų Lietuvoje, pusė – keliaujant po pasaulį. Kada suvokėte, kad įprastas 8–17 val. darbas – ne jums?
– Kai paklausiau savęs, „Ko siekiu darbe? Kaip norėčiau gyventi po 10 metų?“ Dažnas, tikriausiai, norėtų daryti karjerą, užimti aukštesnes pareigas, uždirbti daugiau, bet mano pagrindinis hobis buvo kelionės ir mokėjau keliauti taupiai. Kas iš to, jei uždirbčiau dvigubai ar penkiagubai daugiau, jei vis tiek turėčiau tik tas 20 dienų atostogų per metus – vieną įdomų mėnesį iš dvylikos?
Dėl to, kad apsistočiau brangesniuose viešbučiuose, juk tikrai kelionės nepasidarytų du ar penkis kartus turiningesnės – gal net atvirkščiai, nes mėgstu pasinerti į vietos kultūrą.
Suvokiau, kad tai, kas labiausiai trukdė gyventi geriau, buvo laikas: laikas ilgiau būti ten, kur noriu. Todėl pasirinkau, užuot siekęs didesnės algos, geriau likti su panašiomis pajamomis, bet turėti daugiau laisvės.
– Kodėl keliaujate? Ką kelionės jums duoda?
– Man patinka mintis: „Jei pasaulis yra knyga, tai tas, kas neišvyksta iš savo šalies, perskaito tik vieną puslapį.“ Tai tiesa – daugybe prasmių. Kiekvienas aplankytas kraštas – naujas žinių puslapis: pažįsti pasaulio tikėjimų, kultūrų, filosofijų įvairovę, gali suprasti tai, apie ką antraip vadovautumeisi išankstinėmis nuostatomis, dalytis tuo su kitais.
Kiekvienas aplankytas kraštas – naujas pažinčių puslapis, naujas patirčių puslapis: įvairesnių, nei bet kurioje vienoje šalyje.
Be to, daugybė iš mano projektų ir darbų įmanomi tik todėl, kad esu aplankęs ir toliau lankau daugybę šalių – arba kelionių patirtis juos smarkiai praturtina (geriau suprantu užsieniečius klientus ir skaitytojus, jų mentalitetą, poreikius, pasigaunu idėjų). Kaip ir visur mano gyvenime – kiekvienoje kelionėje yra ir darbo, ir mokymosi, ir laisvalaikio, ir savanorystės, ir ribų brėžti nebandau…
– Skaitmeniniams klajokliams irgi reikia iš kažko gyventi. Kuo jūs užsiimate?
