Plaukiojimas su rykliais, banginiais, rajomis, nardymas, jūrų gėrybių skanavimas, nuo kalnų atsiveriantys kvapą gniaužiantys vaizdai – tai tik kelios priežastys, kodėl lietuvių pora šią kelionę vadina pačia įsimintiniausia.
O pati pagrindinė priežastis – Rugilė ir Ričardas būtent mažoje privačioje salelėje prie Bora Boros sumainė žiedus pagal vietos gyventojų papročius. „Ceremonija iš tiesų pranoko visus mūsų lūkesčius, buvo labai emocionali ir įsimintina“, – iki šiol su jauduliu ypatingas akimirkas prisimena Rugilė.
Abu Portsmute, Anglijoje, gyvenantys Rugilė ir Ričardas pirmą kartą vienas kitą pamatė dar 2014 m., tačiau draugauti pradėjo tik po 4 metų. Pora save pradėjo laikyti 2018 m. vasarą. Po egzotiškas šalis keliauti mėgstantys lietuviai net ir susižadėjo Zanzibare, tad vestuvių vieta taip pat juk negalėjo būti eilinė.
Taip ir gimė planas amžinos meilės įžadus vienas kitam duoti vietoje, apie kurią dar nuo vaikystės svajojo Ričardas – balto smėlio, žydro vandens, kalnų ir palmių apsuptyje. Ir nuo artimiausio žemyno nutolus beveik 6 tūkst. km.
Rugilė 15min skaitytojams atskleidė ir žemiškų trijų savaičių kelionės po Prancūzijos Polinezijos salas detalių – kiek kainavo nuvykimas į šį rojaus kampelį, kaip likus kelioms savaitėms teko pirkti naujus bilietus, kaip šalis saugosi koronaviruso pandemijos metu. Net ir pasiskiepijusiems nuo COVID-19 reikėjo dar dviejų testų (prieš kelionę ir jau atvykus), o jiems atostogaujant buvo paskelbtas ir karantinas. Tiesa, vienos dienos.
– Kodėl savo kelionei pasirinkote Prancūzijos Polineziją? Kurias jos salas pasirinkote?
– Nes Prancūzijos Polinezija, mūsų manymu, yra viena egzotiškiausių pasaulio šalių. Kelionė į ją trunka virš 30 valandų skrendant iš Europos, jos salos išsidėsčiusios pačiame Ramiojo vandenyno viduryje ir iki artimiausio žemyno – beveik 6000 kilometrų.
Aplankyti Prancūzijos Polineziją buvo Ričardo vaikystės svajonė ir nuo tada, kai susipažinome – jis nepaliovė apie ją kalbėti. Tuomet šiuo rojaus kampeliu pradėjau domėtis ir aš, ir gimė bendras noras ten nuvykti kartu.
Iki artimiausio žemyno – beveik 6000 kilometrų.
Išsirinkti salas, į kurias keliausime, nebuvo lengva, nes jų yra net 118, ir į kai kurias iš jų tikrai nelengva patekti. Savo kelionei pasirinkome Society archipelagą ir penkias jo salas – Tahiti, Huahine, Bora Bora, Maupiti ir Moorea. Atstumai tarp jų svyravo nuo 15 minučių iki valandos kelionės lėktuvu.
– Ar nesibaiminote per tebesitęsiančią pandemiją skristi į kitą pasaulio galą? O jeigu staiga vėl atšauktų skrydžius...
– Ir baimės, ir nerimo, ir streso buvo tikrai nemažai. Kelionę pradėjome planuoti dar praėjusių metų liepos mėnesį ir buvome įsitikinę, kad kol ateis laikas skristi, pandemija jau bus užmarštyje ir neatsiras jokių kliūčių. Tačiau tikrai klydome.
Aplankyti Prancūzijos Polineziją buvo Ričardo vaikystės svajonė ir nuo tada, kai susipažinome – jis nepaliovė apie ją kalbėti.
Patekti į Prancūzijos Polineziją galima skrendant per vos kelias kitas šalis (JAV, Japoniją, Naująją Zelandiją/Australiją, Prancūziją). Pirmiausiai skrydžius pirkome per JAV, bet kadangi dėl pandemijos ji vis dar neįsileidžia turistų iš Europos, juos teko atšaukti ir likus vos dviems savaitėms iki išskridimo nusipirkti kitus, šį kartą skristi per Prancūziją ir tikėtis, kad jų neatšauks. Bet noras ten patekti buvo didesnis už bet kokią baimę.
– Vykote jau į kelionę žinodami, kad ten susituoksite? Ar gimė idėja jau būnant ten?
– Mudviejų svajonė buvo susituokti paplūdimyje, basomis, apsuptiems palmių ir prie žydro vandens. Kadangi susižadėjome taip pat egzotiškoje saloje – Zanzibare, norėjosi, kad ir vestuvių vieta būtų kuo įsimintinesnė. Todėl kai tik pradėjome planuoti kelionę, žinojome, kad ir tuoktis norime būtent ten.
Pirmiausiai skrydžius pirkome per JAV, bet kadangi dėl pandemijos ji vis dar neįsileidžia turistų iš Europos, juos teko atšaukti ir likus vos dviems savaitėms iki išskridimo nusipirkti kitus.
Iš pradžių galvojome, kad oficialiai susituokti pavyks ir Prancūzijos Polinezijoje, tačiau pasirodė, jog reikėjo daugybės išverstų ir notaro patvirtintų dokumentų. Be to, santuoka paplūdimyje vis tiek nebūtų galiojusi ir būtų tekę tuoktis civilinės santuokos rūmuose. Todėl formalumus sutvarkėme dieną prieš išvykstant Anglijoje.
– Papasakokite, kaip atrodo vestuvės pagal vietos gyventojų papročius Prancūzijos Polinezijoje. Tikriausiai viskas atrodė magiškai...
– Iš tiesų, pati ceremonija ir visa diena buvo nepakartojama. Vestuvėms pasirinkome mažą privačią rifo salelę (jos ten vadinamos motu) prie Bora Boros. Ten buvome nuplukdinti laivu. Salelėje mus pasitiko papuoštas smėlis, dvasininkas, jo padėjėja ir ukulele (Havajų gitara) grojantis muzikantas. Dvasininkas kalbėjo vietine (tahitian) ir anglų kalba.
Visų pirma mūsų rankas perrišo banano lapu, padalintu tiesiai per vidurį. Tuomet mums susikibus, rankos buvo nuplautos jūros vandeniu, tai simbolizavo naują pradžią. Tuomet mes vienas kitą papuošėme gėlių vainikais, ir dvasininkas toliau vedė ceremoniją kalbėdamas apie santuokos svarbą ir reikšmę. Jo kalba buvo labai jautri, ir abu nesulaikėme ašarų.
Vėliau apsikeitėme ir savo pačių parašytais įžadais, žiedais. Galiausiai mus įvyniojo į raudoną skraistę, kuri simbolizavo vienybę, ir įteikė iš kokoso pluošto padarytą sertifikatą, kuriame buvo parašyti mūsų Polinezietiški vardai – Tiarehere Tane ir Tiarehere Vahine. Juos įprasta suteikti ką tik susituokusioms poroms.
Ceremonija iš tiesų pranoko visus mūsų lūkesčius, buvo labai emocionali ir įsimintina.
– Spėju, kad vestuvėse negalėjo dalyvauti artimieji, draugai. Ar netrūko jų tą ypatingą dieną?
– Žinoma, draugų ir šeimos trūko, tačiau su jais esame suplanavę atšvęsti jau kitą mėnesį Barselonoje.
Ceremonija iš tiesų pranoko visus mūsų lūkesčius, buvo labai emocionali ir įsimintina.
– Ar buvo kokių iššūkių rengiantis vestuvėms svečioje šalyje?
– Turbūt didžiausias iššūkis buvo tai, kad angliškai kalbančių žmonių Prancūzijos Polinezijoje yra nedaug, o mes, deja, prancūziškai nešnekame.
Kitas iššūkis buvo suprasti, kad salų gyvenimas – visai kitoks. Ten nėra poreikio skubėti, atsakyti į el.laiškus tą pačią dieną ar net tą pačią savaitę, tad nuolat atrodė, kad reikia priminti, rašyti, patikslinti. Buvo labai sunku įsivaizduoti, kaip viskas atrodys, kai niekad nesi toje šalyje buvęs, kai viskas taip toli ir sunku susišnekėti su organizatoriais. Tačiau galiausiai viskas praėjo labai sklandžiai.
– Žinoma, svarbiausias kelionės akcentas buvo vestuvės. O kas dar įstrigo iš kelionės? Kodėl kitiems žmonėms rekomenduotumėte vykti į Prancūzijos Polineziją?
– Labiausiai įstrigo nepakartojami vaizdai. Mes mėgstame keliauti ir esame aplankę nemažai egzotiškų šalių. Tačiau tokio grožio, kokį matėme Prancūzijos Polinezijoje, atrodo, neįmanoma nei nupasakoti, nei nufotografuoti.
Didelę įtaką salų grožiui duoda ir vietinių žmonių draugiškumas, šiltumas. Nei vienas iš jų nepraeis nepasisveikinęs („Ia Orana“ – žodį, kuris reiškia „labas“, per dieną pasakydavome turbūt kokį šimtą kartų!), visi draugiški, norintys padėti, sužinoti iš kur tu ir tau ką nors papasakoti, nors vos kalba angliškai.
Tokio grožio, kokį matėme Prancūzijos Polinezijoje, atrodo, neįmanoma nei nupasakoti, nei nufotografuoti.
– Kaip atrodė jūsų atostogų kasdienybė? Ką rinkotės daugiau – poilsį ar šalies pažinimą?
– Iš pradžių kelionė buvo gana intensyvi – lipome į kalnus, plaukiojome baidarėmis, važinėjome dviračiais. Kiekvienoje saloje apsistojome po 3-5 dienas, per kurias, rodės, norėjosi pamatyti viską. Apvažiavome kiekvieną salą, kad pamatytumėm kiekvieną kampelį.
Tačiau kai kuriose iš jų gyvenimas tiesiog sulėtėja, ir tiesą pasakius, per daug nieko nenuveiksi. Pavyzdžiui, Maupiti salos (kuri yra žinoma kaip „mažoji Bora Bora“) vietiniai žmonės nubalsavo, kad ten neleistų statyti viešbučių, restoranų, apsistoti joje galima tik pensionatuose, kitaip tariant – pas žmones namuose. Ten nėra siūloma daug turų ar pramogų.
Saloje veikė vienas restoranas, kurio darbo valandos nenuspėjamos, vieną dieną jis dirba dvi valandas, kitą – kol išparduoda visą maistą, o dar kitą – išvis neatsidaro. Tad čia tikrai ilsėjomės, gulėjome paplūdimyje ir tiesiog mėgavomės vaizdais.
– Gal susidūrėte kelionės metu su kokiais nesklandumais ar iššūkiais – gal turite kokių patarimų kitiems keliaujantiems, kad kelionė būtų kuo sklandesnė?
– Svarbiausia turbūt – padaryti namų darbus. Pasidomėti, paskaityti apie šalį prieš ten vykstant. Mes žinojome, kad kai kuriose salose nebus bankomatų, tad su savimi visada turėjome grynųjų pinigų.
– Įdomi ir finansinė pusė – ar brangiai kainavo 3 savaitės atostogų?
– Lėktuvo bilietai nėra pigūs – žmogui kainavo apie 2000 eurų. Vietiniai skrydžiai – nuo 100 iki 300 eurų žmogui. Visa kita – priklauso nuo keliautojo poreikių. Dienos biudžetas yra maždaug 100-130 eurų žmogui.
Žinoma, jei norėsite apsistoti kurorte, nakvynė gali kainuoti ir dešimtis tūkstančių. Mes mėgstame keliauti kitaip – apsistojant nepriklausomuose viešbučiuose, susipažįstant su vietiniais žmonėmis ir jų kultūra.
Prancūzijos Polinezija yra viena brangiausių vietų pasaulyje, nes ji yra labai atokioje vietoje ir beveik visas maistas yra importuojamas.
Lėktuvo bilietai nėra pigūs – žmogui kainavo apie 2000 eurų.
– Kokia situacija dabar ten dėl COVID? Ar yra kokių specialių apribojimų?
– Tuo metu, kai vykome mes (rugpjūčio pirmas tris savaites), reikėjo neigiamo COVID-19 testo, užsiregistruoti valstybiniame puslapyje bei būti vakcinuotiems. Vos atvykus į oro uostą vyko rimta dokumentų patikra ir buvo atliktas dar vienas COVID testas.
Kadangi susirgimų skaičius salose kilo, paskutinę mūsų atostogų savaitę, sekmadienį, buvo paskelbtas karantinas vienai dienai. Buvo galima išeiti apsipirkti maisto, maudytis, tačiau nevyko ekskursijos.
Mums iš tiesų pasisekė, nes daugiau jokių apribojimų nebuvo, galėjom laisvai keliauti po skirtingas salas, daugiau nereikėjo nei testuotis, nei karantinuotis.
– Ar pavadintumėte šią savo kelionę įsimintiniausia? Kokias įdomias vietas dar esate aplankę?
– Tai tikrai buvo mūsų įsimintiniausia kelionė. Nors keliauti mėgstame ir esame aplankę nemažai egzotiškų šalių, tokių kaip Meksika, Zanzibaras, Vietnamas, Maldyvai, Kuba, Filipinai, grožio, kokį matėme Prancūzijos Polinezijoje dar nebuvome matę.
Savo kelionių įspūdžiais ir nuotykiais dalinamės ir neseniai sukurtoje „Instagram“ paskyroje (@findusonthebeach).
– Išskirtumėte kelis dalykus, kuriuos būtina padaryti/pamatyti/paragauti būnant Prancūzijos Polinezijoje?
– Vandens pramogos tikrai vertos dėmesio – plaukiojimas su rykliais, banginiais, rajomis, nardymas.
Taip pat verta užkopti į bent vieną kalną. Nors tai nėra lengva, kai kur reikia lipti su virvėmis, ir nepatyrusiems tai gali būti didelis iššūkis, bet vaizdai, kuriais apdovanoja jų viršūnės – tikrai verti pastangų.
Jei yra galimybė – pamatykite salą ir viršaus (su dronu arba malūnsparnio turu), nes vandens žydrumas ir visas salų grožis geriausiai atsiveria iš viršaus.
Prancūzijos Polinezijoje įprasta valgyti termiškai neapdorotą („žalią“) žuvį, ir nors mums tai neįprasta, tikrai verta paragauti, nes labai skanu.
Rugilės ir Ričardo keliones galite sekti @findusonthebeach
