Pirmasis su šiuo gardėsiu iš lietuvių, ko gero, susidūrė mūsų tautietis profesorius Pranciškus Baltrus Šivickis – biologijos profesorius, 1922 – 28 metais dirbęs Manilos universitete. Šis eksperimentinės zoologijos pradininkas, biologinių žinių sėmęsis net septyniuose JAV universitetuose, filosofijos mokslų daktaras ir genetikos propaguotojas Filipinų studentams dėstė lyginamąją anatomiją, embriologiją, pradinę (elementariąją) ir eksperimentinę zoologiją.
 |
| Praciškus Baltrus Šivickis |
Be akademinio darbo, Mindoro saloje jis dar buvo įkūręs Puerta Galeros biologinę stotį, garsėjusią moksliniais jūrų gyvūnų tyrimais. Laisvalaikiu Pranciškus Baltrus Šivickis daug keliaudavo po šalį, kruopščiai užrašinėdamas visa, ką matė. Neseniai šio mokslininko atsiminimai buvo išleisti: Vilniaus universiteto Ekologijos institutas, P. B. Šivickio dukters Ramonos Šivickytės – Simonaitienės padedamas, parengė knygą „Gyvoji mintis“. Štai joje ir randama ištiso skirsnio, pasakojančio apie lietuvio „susidūrimus“ su mūsų minėtu garsiuoju balutu.
„Kas yra vaikščioję Maniloje turgaus dienomis, per atlaidus ar net sekmadieniais, o dažnai ir šiokiomis arba darbo dienomis, ypač ten, kur didesnis žmonių susibūrimas, tam teko girdėti, kaip bobutė – tagalogė (tagalai – viena tautybių – red), pasidėjusi krepšą kiaušinių, garsiai skelbia pasauliui, kartodama tik vieną žodį – „Balut! Balut! Balut!“
Girdėdamas nuolatinį to žodžio kartojimą, svetimšalis nenoromis atsisuki pažiūrėti, ką ši, paprastai nejauna, tagalogė skelbia ir pamatai, kad ji taip skelbdama reklamuoja savo krepše, o dar dažniau moliniame puode, sudėtus kiaušinius, kuriuos ji veikliai pardavinėja kaip kokius saldainius, mėgstantiems pasmaguriauti. Ir jei kiek ilgiau pastovėsi arti tos moters, pastebėsi, kad tie kiaušiniai pardavinėjami labai greitai ir vienas po kito krepše mažėja, ir pavakariop jie pranyksta, ir su jų ištekliaus mažėjimu, ir galų gale su krepšo turinio išnykimu nutyla ir nuolatinis „Balut! Balut!“ garsas. Pirklyba baigta, baigta ir reklama, ir po kiek laiko ir balutą valgantieji, paprastai jaunuomenė, nors ne pro šalį ir senesnieji, pasigardžiavę šiuo mums nepaprastu skanumynu, išsivaikščioja savais keliais“.
Mūsų tautietis ne tik ragavo garsiojo baluto, bet ir savo akimis matė, kaip jis gaminamas. Šiuo tikslu Šivickiui tekdavo vykti į Pateros miestelį, esantį už dešimties kilometrų nuo Manilos. Miestelio gyventojai ruošdavo balutus maistui todėl, kad netoli Pateros būta ežero Laguna de Bay, kurio apylinkės buvo tapusios puikia vieta kiniškosioms antims veisti (o iš šių ančių kiaušinių ir gaminamas šis filipinietiškas skanėstas). Laguna de Bay ežero būta gėlo, turinčio daugybę dumblo, žuvies ir sraigių, kurias itin mėgdavo šie vandens paukščiai.
Pateros miestelio gyventojams balutų gamyba tais laikais buvo vienas iš pagrindinių uždarbio šaltinių. Šiam verslui plėtoti jie buvo sukaupę nemenkos patirties, kuria noriai pasidalijo ir su smalsiuoju svetimšaliu P. B. Šivickiu. Lietuvis į Paterą atvykdavo kasmet, ir dažniausiai – ne po vieną kartą, lydimas asmeninio asistento Felikso Santos, gerai mokėjusio vietinę tagalų kalbą.
Mokslininkas savo akimis regėjo specialias daržines, skirtas ančių kiaušiniams perinti. Jų sienos ir durys būdavo išpintos iš vytelių, stogas – nendrinis, ir šios sąlygos leisdavo čia palaikyti pastovią oro temperatūrą bei išvengti vėjo gūsių. Daržinėse stovėdavo dvi lygiagrečios pintinių eilės su tvarkingai sudėtomis aštuoniomis eilėmis ančių kiaušinių. Kiaušiniai buvo dedami tam tikra tvarka, po 125 vienetus kiekvienoje eilėje, taigi iš viso po tūkstantį vienoje pintinėje. Vėliau, išimti iš peryklinių pintinių, patekdavo į balutų pardavėjų rankas. Šios juos išvirdavo ir pardavinėdavo. Virti, beje, tekdavo palyginti ilgai: juk čia jau ne paprastas anties kiaušinis, o mėsingas balutas.
Išsamiai susipažinęs su balutų gamybos eiga, Pranciškus Baltrus Šivickis ėmė ją aiškinti studentams per savo dėstomo embriologijos kurso paskaitas. Pasirodo, ne visose archipelago salose šis skanėstas buvo žinomas, tad jaunimui būdavo labai įdomu su savo dėstytoju nuvykti į Paterą ir savo akimis išvysti visą ančių kiaušinių perinimo ciklą.
 |
| A.Afanasjev nuotr./Balut – ančiuko embrionas, filipiniečių skanėstas |
„Ekspedicijos metu studentai prisipirkdavo balutų ir, parvažiavę Manilon, mūsų laboratorijoje mes juos tinkamai išvirdavome ir, prie gitaros muzikos ir kitų pasilinksminimų, jais pasivaišindavome. Važiuodavome paprastai Visų šventųjų dieną, kuri universitete buvo švenčiama, taigi turėdavome laiko pasivažinėti... Valgydavau ir aš, bet man paprasti vištos kiaušiniai labiau patikdavo, nors ir balutai gana skanūs, bet specialiai jų nesu pirkęs“.
Savo prisiminimuose P. B. Šivickis mini, jog, prieš pradėdami dėti perėjimui ančių kiaušinius, vietiniai gyventojai iki tam tikros temperatūros įkaitina metalinį katilą, į kurį būna pripilta natūralių, su ašakomis ryžių. Šiems įšilus, jie beriami ant pintinės dugno, o ant viršaus dedama eilė ančių kiaušinių. Ant kiaušinių pilamas naujas grūdų sluoksnis, sulyginamas, ir vėl klojama nauja kiaušinių eilė. Taip daroma iki paskutiniosios, aštuntosios eilės, kuri užberiama grūdais ir paliekama iki rytojaus.
„Sekančią dieną kiaušiniai imami iš vakarykščiai paruoštos pintinės ir panašiu būdu perkeliami į sekančią pintinę, o į perkeltąją vietą dedami nauji kiaušiniai. Pintinės keičiamos, kiaušinius dedant vis į tolimesnes, kasdien, kol ateinama prie 16 pintinės, iš kurios, jei daromi balutai, kiaušiniai išimami ir parduodami kaip paruošti prekybai... Beje, po pirmųjų dviejų ar trijų dienų, o reikalui esant ir vėliau, kiaušiniai tikrinami jų perėjimosi atžvilgiu...
Tamsioje patalpoje kiaušinis paimamas ir pastatomas į tyčia duryse padarytą skylę. Lauko saulės šviesoje kiaušinis daugiau ar mažiau perregimas ir arti jo paviršiaus, jei gerai perisi, matomos kraujo gyslos, o jei nesiperi, tai jis lieka vienodai baltas ir, žinoma, jis nesiperės, taigi išimamas iš perėjimosi eigos ir parduodamas turguje žymiai pigiau negu balutas.
Apie šešioliktą nuo užperinimo dieną ančiukui pradeda augti plunksnos, taigi toliau balutai neperinami“...
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Balutas labai populiarus Filipinuose |
Balutų teko ragauti ir mums. Tiksliau – kelionės pradžioje išdrįso pasimėgauti šiuo filipiniečių skanėstu tiktai keli, patys drąsiausi ekspedicijos nariai. Štai kaip perteikia savo įspūdžius ekspedicijos vadovas Gerimantas Statinis: „ Pirmą kartą į rankas paėmęs virtą balutą, pasijaučiau tarsi gyvaėdis plėšrūnas. Prie stalo sėdinčių ekspedicijos dalyvių žvilgsniai susmigo į mane, tai vertė jaudintis. Pralupęs kiaušinio kevalą tyrinėjau, ar ančiukas nesujudės. „Na, jeigu supykins visų akivaizdoje, – maniau, – būsiu lyg kankinys“. Kaip vadovas privalėjau parodyti šeimininkams, kad dėl draugystės tenka ir pasiaukoti“.
Mano ryžtingumu patenkintas filipinietis vilos šeimininkas ženklu parodė, kad teisingai viską suvalgiau, ir pasakė, jog naktį mano vyriškosios galios padvigubės. Mat balutas laikomas potencijos šaltiniu ir netgi afrodiziaku“.
Ekspedicijos pabaigoje baluto paragauti įsidrąsino ir daugiau ekspedicijos narių. Pasak kai kurių, praryti marinuotą slidų dzūkišką kazlėką yra kur kas sudėtingiau“.
