Pasivaikščiojimas Porto
Portugaliją pasiekėme spalio pabaigoje, kai sezonas jau pasibaigęs. Temperatūra šiaurinėje šalies dalyje vargu ar siekė 20 laipsnių. Tačiau aktyvioms dienoms mieste tai buvo pakankamai puikus oras.
Buvome daugmaž numatę lankytinus objektus, bet prie jų neprisirišome, tiesiog daug vaikščiojome, šiek tiek klydinėjom, kilom ir leidomės ypač stačiomis gatvelėmis ir apžiūrinėjome namus. Šie čia pasižymi nuostabiomis, spalvingomis detalėmis ir… apleistumu. Daug neremontuojamų, visai negyvenamų namų, nemažai šiukšlių.
Taip pat daug kačių ir joms specialiai įrengtų būstų. Dauguma keturkojų baugščios, paglostyti jų negali. Bet mes nesiūlėme maisto, gal būtų buvusios sukalbamesnės.
Įvairios aikštės, upės krantinė – vaizdai už kiekvieno kampo. Uostamiesčio gyvenimas klajojant gatvėmis dėliojasi įdomiau nei bet kokie muziejai. Tiesa, vėlų vakarą buvome užklydę ir į mažiau jaukias gatveles, iš kurių norėjosi sprukti nuleidus akis.
Miesto panoramą apžiūrėjome iš bažnyčios bokšto (Torre Dos Clerigos). Į bažnyčią užeiti nekainuoja nieko, pakilti aukštyn (patiems, siaurais laiptukais) – 5 €. Jei nebaisu laipioti, verta, vaizdas atsiveria tikrai gražus. Beje, iš čia pamatėme, kad visai šalia esama parkelio-kavinės, kuriame sutemus buvo labai smagu atsigerti kokteilių, pasiklausyti muzikos.
Labai norėjome patekti į Hario Poterio istoriją įkvėpusį knygyną „Livraria Lello“, bet eilėse laukti arba nesinorėjo, arba nebuvo laiko. Vietoj knygyno pasirinkome pasiplaukiojimą laiveliu apžiūrint tiltus. Gido pasakojimų nelabai girdėjosi, bet pamatėme tiltus, apleistą kadaise buvusį puikų rajoną, daug gražių spalvotų namų ir net kampelį vandenyno. Buvo verta, juolab, kad į kainą (15 €) įėjo portveino degustacija vyno muziejuje. Kad patektum į kitą pusę, kur įsikūrę visi vyndariai ir muziejus, reikia pereiti vieną tiltų, konstrukcija primenantį Eifelio bokštą.
Atgal iki tilto pakilome funikulieriumi. Kaina – 6 €, manau, nelabai verta. Trunka trumpai, o tokie patys vaizdai atsiveria ir pakilus savomis kojomis. Dar kiek aukščiau nuo tilto matosi vienuolynas (Mosteiro da Serra do Pilar). Palypėti reikia visai nedaug, o vaizdai tobuli.
Mano atmintyje Porto liko kaip kompaktiškas miestas, kuriame labai daug vaikščiojome, labai daug matėme. Tačiau atrodė, kad dviejų dienų jam pakako.
Ne tik naktis Lisabonoje
Į sostinę vykome traukiniu. Galbūt dėl ūkanotos dienos vaizdai pro langą niekuo neypatingi, tad reikia turėti kuo užsiimti. Kelionė trunka virš 3 valandų.
Atvykus pasitiko jau aukštesnė temperatūra – virš 20 laipsnių. Taip pat iškart į akis krenta tos pačios stačios gatvelės, bet jau visiškai kiti atstumai. Taupant labai ribotą laiką naudojomės įvairiu transportu, bet ir žingsnių telefonas priskaičiavo nemažai.
Iš išorės apžiūrėjome Katedrą, Convento da Ordem do Carmo vienuolyno griuvėsius, Turgaus aikštę, Mosteiro dos Jerónimos vienuolyną. Sustojome krantinėje šalia pasakiško grožio bokšto Torre de Belém. Čia galima pasimėgauti taure vyno ir tiesiog ramiai vakaroti.
Užsukome į Castelo de São Jorge pilį. Įėjimas – 10 € (vertas gal 6–7 €). Lankėmės vakare, tad pasigrožėjome naktiniu miestu iš aukštai, pilies kiemo šešėliais, daugiau čia nelabai buvo ką veikti, ekspozicija visai menka. Tiesa, matėme, kaip pora merginų ant suoliuko surengė pikniką – puiki mintis.
Dėmesio vertas okeanariumas Oceanario de Lisboa. Už maždaug 17 € pamatysite tikrai daug nuostabių vandenyno gyventojų. Mums apžiūrėjimui prireikė 2,5 val.
Besidomintiems jūrininkyste ar norintiems paganyti akis į gausybę laivų modeliukų, siūlau apsilankyti Centro De Conhecimento Do Mar muziejuje (kaina 6,5 €, didelė ekspozicija).
Atskira pramoga – kelionė tramvajumi. Įdomus jausmas kilti ir leistis tokio siaurumo gatvelėmis, pro langą galint pasiekti gyventojų palanges.
Dar vienas įdomus dalykas, kad spalio pabaigoje Portugalijoje vyksta kažkas panašaus į universiteto naujokų krikštynas, tad tiek Porto, tiek Lisabona buvo pilni uniformomis ir spalvotais marškinėliais, kaukėmis pasipuošusių studentų. Vis susidurdavome su jais, kas irgi buvo visai įdomu.
Sintra per rūką
Viena diena buvo skirta netoli Lisabonos esančiai Sintrai. Ši garsėja UNESCO paveldo architektūra bei žaviomis panoramomis. Taip pat norėjome pasiekti į vakarus labiausiai nutolusį Portugalijos tašką – uolos kyšulį su švyturiu (Cabo da Roca). Deja, tam skirta diena pasitiko mus su rūku ir dulksna. Vieną įspūdingiausių pilių – Palacio Nacional da Pena – stovėdami jos papėdėje, matėme iki pusės. Galite įsivaizduoti, kad nuo jos sienų atsiveriančių vaizdų vietoje tebuvo baltos rūko sienos. Oras net nemanė taisytis, tad iki kitų pilių važiuoti nesivarginome. Pasivaikščiojome Palacio Nacional da Pena parke, šiek tiek mažiau paskendusiame rūke. Maždaug taip įsivaizduočiau atostogas Škotijoje…
Švyturio taip pat nepasiekėme. Su kiekvienu kelio vingiu matomumas vis mažėjo, tad šios rizikos atsisakėme.
Savaip įdomi patirtis, tačiau galima sakyti, kad Sintros nepamatėme. Galbūt sezono metu to nepasitaiko, bet visai rudenėjant reikia nusiteikti, kad oro sąlygos gali mažinti didingus planus iki minimumo.
Kurortinė Algarvė
Antru pagal ilgį Europoje tiltu (Ponte Vasco da Gama) važiavome link pirmojo kurortinio miestelio – Albufeiros. Čia sustojome tik nakvynei, bet spėjome pamatyti kavinėmis ir barais nusėtas gatves – tipinį vaizdą, nelabai kuo besiskiriantį nuo panašių poilsinių miestų Ispanijoje ar Graikijoje. Oras čia dar švelnesnis nei sostinėje, o temperatūra siekia 23–25 laipsnius. Naktį girdisi cikados, nors čia jau irgi sezono pabaiga.
Pakeliui į Lagošo miestą sustojame paplūdimyje Praia da Coelha (liet. Zuikių paplūdimys).
Taip pat Portimaune. Šiame uostamiestyje leidžiamės į kelionę laiveliu apžiūrėti uolų. Nors prie kelionių biuro stovėjęs pagyvenęs vyras sakė, kad ši diena nelabai tam tinkama (jūra nerami, kapitonai į urvus plaukti nesiryš), mes pasirinkome tikėti agente, sakiusia, kad plauksime visur. O senasis vyras buvo teisus - įplaukėme vos į vieną urvą, prie kitų buvome priplaukę arti, bet labai sūpavo. Man tai netrukdė, ir vis dėlto likau patenkinta kelione, nuostabiais pakrantės vaizdais ir smagia įgula. Tačiau jei nesate labai atsparūs supimui, geriau rinktis plaukimui ramesnę dieną.
Maudynėms vandenyne išsirinkome paplūdimį Praia do Vau. Kaip ir ankstesnis, šis yra apsuptas uolų ir gerų bangų, tik su geresniu smėliu. Vandens temperatūra gal apie 20 laipsnių, besimaudančiųjų – mažuma. Mums, lyginant su Baltija, buvo visai neblogai, o pašokinėjus per bangas ir visai sušyli.
Lagošą pasiekiame Helovino vakarą, tad iki vidurnakčio susiduriame su būreliais persirengusių vaikų, saldainių prašančių net restoranuose.
Tai – žavus miestas, kuriame sezono metu turbūt vos sutelpa turistai. Nenuostabu, nes vandenynas po ranka, esama gražios krantinės pasivaikščiojimams, dailiame senamiestyje apstu kavinių, barų bei parduotuvių.
Pietuose jėgos jau kiek išsekusios, todėl daugiau ilsimės, tačiau esant norui čia tikrai yra ką veikti: tyrinėti vis naujus paplūdimius, kyšulius, pilis bei tvirtoves ar bandyti jėgas banglenčių sporte.
Priešpaskutinę dieną dar aplankėme Sagrešo miestelyje esančią tvirtovę Fortaleza de Sagres. Ją perėjus (įėjimas vos 3 €) galima grožėtis nuostabiais skardžiais ir į juos dūžtančiomis bangomis. Kiti keliautojai rašo, kad ši vieta niekuo nenusileidžia netoliese esančiam pietvakariausiam Portugalijos taškui – Cabo de Sao Vicente kyšuliui.
Taip ramiai, gamtoje, ir baigėme pažintį su Portugalija. Mano nuomone, čia dar būtų galima atvykti bent triskart. Savaitę skirti Porto apylinkėms, nes gamtos ten mes praktiškai nepamatėme. Dar savaitę aktyviai naršyti Lisaboną ir bandyti pagauti gerą orą Sintroje. Galiausiai savaitę tiesiog poilsiauti Algarvėje, kurios bet kuris miestelis šiam tikslui bus puikiai tinkamas.
Transportas šalyje
Kelionė traukiniu iš Porto į Lisaboną kainuoja 25 € žmogui. Apie 50 €, jei pageidaujate keliauti kiek komfortiškesne pirmąja klase, su užkandžiais ir gėrimais. Traukinys gana patogus, tvarkingas ir vėlavo tik kokias 5 min.
Išvykdami iš Lisabonos nuomojomės automobilį iš kompanijos AVIS. Patogus "Kia Niro" keturioms dienoms atsiėjo apie 230 € + apie 30 € kelių mokesčiams. O kelių yra visokių, kaip ir vairuotojų. Šie dažnai nesivargina rodyti posūkių, bet mums, lietuviams, tai įspūdžio nepadarė, esame pripratę. Daugiau atidumo reikalauja važiavimas kalnuotomis vietovėmis, ypač rūke.
Porto, turint porą dienų, visiškai užtenka savų kojų, bet Lisabonoje prireiks autobuso, tramvajaus, metro, kelto ir/ar "Uber" paslaugų. Teko naudotis keliais iš jų. Žinoma, įdomiausia keliauti tramvajumi, o štai autobuso gali tekti laukti ir apie pusvalandį. Parduodami įvairios trukmės viešojo transporto bilietai, o jų kainos nėra labai didelės. Tik būtinai išsiaiškinkite, ar jūsų perkamas bilietas galioja absoliučiai visur. Mūsiškis paros bilietas, pavyzdžiui, negaliojo metro.
Maistas
Jei restorane gaunate portugališką meniu, iškart prašykite patarimo. Pirmiausia paklaus: „Žuvis ar mėsa?“. Pirmosios turbūt turės nemažai variantų (menkė, dorada, lašiša ir kt.). Iš mėsos greičiausiai siūlys steiką ir neklaus, kaip jį kepti, nes tai labiau šiaip kepsnys, tik dar su keptu kiaušiniu. Ir dar firminę francesinha, kurią vyrai išbandė pirmą dieną (keistas reiškinys – toks mėsų, sūrio, kiaušinių ir dar galaižin ko pyragas). Sakė, kad labiau sotu nei skanu.
Prie žuvies ir mėsos dažniausiai patiekia šviesios duonos, labai skanaus alyvuogių aliejaus ir garintų daržovių, būtinai bulvių (virtų, fri, čipsų), o neretai dar ir ryžių (neįprastas derinys). Apsivalgymas garantuotas, porcijų nepamažina, kaip ir druskos.
Desertų žvaigždė – pasteis de Nata pyragėlis, kurio vieno niekada negana, o dviejų – visada per daug. Porto skaniausius pyragėlius valgėme „Manteigaria“ kepyklėlėje (čia tik šiuos pyragėlius ir parduoda), tačiau matėme ją ir Lisabonoje. Beje, bent man jie buvo skanūs ir iš „Lidl“. Nors jei kažkokiu būdu jums pasteis de Nata neįtiks, bus iš ko rinktis – kepyklėlių, ledainių čia yra už kiekvieno kampo.
Vegetarams, veganams Portugalija nėra gastronomijos rojus. Tikrai atsiras restoranų (ypač tų autentiškų mažųjų), kurie neturi ko pasiūlyti. Tačiau didžiuosiuose miestuose yra specializuotų kavinių, parduotuvių lentynos taip pat netuščios, tad tikrai bus ką valgyti.
Labiausiai mums pasiteisino maži šeimyniški restoranėliai, kurie iš lauko atrodo kaip 5 metus bankrutavę. Skonis, porcijos, kainos ir atmosfera – viskas puiku. Tik nepamirškite, kad čia būna siestos (maždaug apie 14 val.), tad užėjus į restoraną, jus gali maloniai išprašyti, nes patys šeimininkai jau sėsis pietauti.
Keletas vietų, kur valgyti: Estrela d'Ouro, Churrasqueira De Sapadores (Lisabona), Casa Rocha, Pimms (Porto), Restaurante Metamorphosis (Sintra).
Jei būdami Porto užsimanysite geros kavos (pvz. kokio aeropreso), užeikite į butiką "The Feeting Room", kurio antrame aukšte įsikūrusi moderni minimalistinė kavinukė – nenusivilsite.
Kainos, bent ten, kur lankėmės buvo maždaug 8–13 € už patiekalą, 6–8 € už butelį vyno. Bet variantų yra pačių įvairiausių: nuo pigių užkandinių, jei norite maitintis sumuštiniais, iki prabangių restoranų.
Po barus nelabai būdavo jėgų vaikščioti, bet vieną vakarą aplankėme kokteilių rojų – "Cinco". Anglo įkurtas baras – jaukus lounge su komunikabiliais (puikiai angliškai šnekančiais) barmenais. Duokite jiems už ko užsikabinti: mojitos, stiprių ir ryškių skonių kokteiliai, o gal šampanas? Dar keletas klausimų, ir neužilgo jums bus įspūdingai patiektas gėrimas. Penktos valandos arbatėlė, garams besiveržiant iš karvės formos virdulio, skardinė, kurią patys pradursite, o gal šalta ugnele tiksinti bomba. Už 9 kokteilius ir tris stiklelius viskio palikome 100 €. Buvo verta.
