Taivane irgi būna ilgųjų savaitgalių
Rugsėjo 28 d. Taivane buvo minimas Konfucijaus gimtadienis (čia švenčiamas kaip mokytojų diena), o rugsėjo 29 d. – Mėnulio festivalis, kurio metu vaikai sugrįžta namo ir šeimos vėl būna pilnos kaip ir tuo metu vykstanti Mėnulio pilnatis. Taigi dovanų gavome visą ilgąjį savaitgalį, kurį nusprendėme paskirti kelionei.
Taivano sala yra labai patogioje geografinėje vietoje. Būnant čia tiesiog būtina pasinaudoti dabar atsivėrusiomis galimybėmis be ilgų skrydžių ir daug pinigų aplankyti visą Rytų Aziją. Pirmuoju tašku pasirinkome Pietų Korėją. Atstumas nuo čia iki Seulo maždaug toks, kaip nuo Vilniaus iki Paryžiaus, todėl lėktuvai iš mūsų miesto Gaosiongo ten skrenda net kelis kartus per dieną. Ir bilietai nėra baisiai brangūs.
Trukdžiai oro uoste
Kažkodėl aklai pasitikėjau informacija, kad kadangi esame iš Europos Sąjungos, jokių dokumentų prieš kelionę į Pietų Korėją tvarkytis nereikia. Todėl tik susikrovėme kojinių pamainą ir išvažiavome į oro uostą. Kaip tvarkingi keleiviai – daugiau kaip prieš dvi valandas.
„Stop, – sako darbuotojos prie keleivių patikros. –Vizos tikrai nereikia, o kur jūsų elektroninis kelionių leidimas (K-ETA)?“
Šalia su ta pačia problema blaškėsi dar ir čekų kompanija. Jie garsiai barėsi, kad pas juos internete parašyta, kad ES piliečiams vizų nereikia. Bet gal jų informacijoje taip pat kaip pas mus Užsienio reikalų ministerijos svetainėje apačioje įrašyta tokia „neesminė“ pastaba – reikalingas leidimas įvažiuoti?
Belieka tik paduoti prašymą internetu minėtam leidimui ir laukti. Gerai, kad bent vaikams leidimo nereikia, tai, jei ką, galėtų vieni skristi (juokauju).
Pareigūnai išskiria šeimą
Po 30 min. vyras gauna leidimą ir dar 15 min. derasi su darbuotojais, kad prašymas jau paduotas, mano leidimas gali ateiti bet kurią akimirką skrendant ir, mums nuskridus, tikrai jį turėsiu. Bet darbuotoja neperkalbama – be leidimo per vartus eiti negalima, o vartai jau tuoj užsidarys. Todėl mano šeima šmurkšteli pro jau beužsiveriančius vartus, o aš pasilieku laukti leidimo.
Belieka melstis oro uoste esančioje krikščionių koplyčioje.
Leidimą gaunu po kokių 5 min. Apmaudu, dar kartą prašau padaryti išimtį, bet manęs bėgti paskui ankstesnį lėktuvą nebeišleidžia. Tikrai būčiau spėjusi, nes su vyru dar ilgai susirašinėjome žinutėmis, kol jie sėdėjo lėktuve ir laukė leidimo pakilti.
Perku naują bilietą į vėlesnį lėktuvą, visai į kitą Seulo oro uostą. Ir belieka melstis oro uoste esančioje krikščionių koplyčioje, kad ten kažkur Pietų Korėjos platybėse surastume vieni kitus. Lėktuvas pilnas, todėl džiaugiuosi, kad viskas taip neblogai išsisprendė. O juk buvo tikimybė, kad bilietų šiame skrydyje nebebus arba jie pasirodys per brangūs ir keliausiu atgal leisti vienišo ilgojo savaitgalio tuščiuose namuose.
„Tai tau nuotykis!“ – gaunu iš vyro paskutinę džiugią žinutę. Gal geriau man nuobodžiau, bet be tokių stresą keliančių nuotykių. Dar kartą patvirtinu sau, kaip svarbu prieš tai viską gerai išsiaiškinti.
Miegoti ant žemės gal ir sveika, bet labai nepatogu
Seule porą naktų miegojome Bukchono rajone esančiame etonografiniame name, vadinamame hanoku. Tokių rajonų Pietų Korėjos sostinėje yra net keletas ir juose stengiamasi išsaugoti senuosius medinius namus su unikaliomis stogo konstrukcijomis ir tipiniais kiemeliais viduryje gyvenamojo komplekso.
Naktį ant grindų nuolat maliausi, ieškodama patogesnės pozos, o nuo kieto ryžių maišelio ryte skaudėjo ir galvą, ir kaklą.
Dabar tokie rajonai pritraukia daug turistų ir tai šiek tiek pykdo vietinius, nes svečiai dažnai atneša daug netvarkos ir triukšmo. Ant namų užkabinti plakatai, prašantys netriukšmauti ir nepradėti apžiūros prieš 10 val. ryto, o kai kur net stovi savanoriai signalinėmis liemenėmis, sudrausminantys per daug atsipalaidavusius ir užsimiršusius, kad šiose gražiuose namuose vis dar gyvena vietiniai žmonės.
Tokiuose namuose ir gyventi reikia taip, kaip senovėje gyveno korėjiečiai – miegoti ant medinių grindų, pasitiesus ploną čiužinį, o po galva pasidėjus ryžių pagalvėlę. Patirtis tikrai įdomi, bet kelianti iššūkių.
Naktį ant grindų nuolat maliausi, ieškodama patogesnės pozos, o nuo kieto ryžių maišelio ryte skaudėjo ir galvą, ir kaklą. Be to, išjungus šviesą pasirodė, kad kambarys buvo pilnas vietinių uodų, kurie įkyriai skraidė, kando ir zvimbė aplink ausis. Korėjietiški uodai mažesni už lietuviškus, todėl juos priploti nebuvo taip paprasta. Vidury nakties neapsikenčiau ir šeimos narius nupurškiau aerozoliu nuo uodų. Bet vis tiek atsikėlėme tarsi susirgę vėjaraupiais – su daug raudonų spuogelių.
Norėjome iš įvairių pusių pažinti Korėją
Savaitgalio metu apėjome keletą muziejų, kur susipažinome su šalies praeitimi, tradicijomis, amatais ir ritualais. Aplankėme senuosius imperatorių rūmus. Aplink juos pasijautėme kaip karališkoje šalyje. Šiuo metu ant bangos „Instagram“ kultūros išpopuliarinta tautinių suknelių, dar vadinamų hanbok, dėvėjimo mada.
Kai kurie vietiniai turi nuosavus tokius tautinius kostiumus ir puošiasi jais per įvairias šventes. Kadangi tą savaitgalį ir Korėjoje buvo švenčiamas Vidurio rudens festivalis (vadinamas Chuseok), tai tokių buvo daug.
Tie, kurie nevietiniai, kostiumų neturi, o nori pasipuošti, gali pasinaudoti suknelių nuomos salonais, kurių aplink tikrai daug. Paslaugios pardavėjos gali aprengti įvairiausiais drabužiais. Vienokios suknelės tinka jaunoms mergaitėms, kitokios – vyresnio amžiaus ponioms. Yra ir kostiumų vyrams su įvairiais, mūsų akimis, keistais, galvos apdangalais.
Kai kurie vietiniai turi nuosavus tokius tautinius kostiumus ir puošiasi jais per įvairias šventes.
Taigi aplink rūmus vien tik ponai ir damos. Ir mes savo dukrą papuošėme, o po to prie kiekvieno senesnio objekto fotografavome. Tegul lieka ir jai, ir mums iš Korėjos vien pasakiški atsiminimai.
Kur daugiau galima eiti, atvykus iš dainų šalies? Tik į karaokę
Vienas populiariausių Korėjos popkultūros dalykų – karaokė. Čia karaokės kambariai vadinami noraebang ir yra labai mėgstama korėjiečių vakarėlių ar alkoholiu aplaistytų susitikimų su draugais vieta. Svarbu tik atsipalaiduoti, o tada jau traukti gražiausias dainas, nekreipiant dėmesio nei į klausą, nei balso gražumą, nei į tai, ar žinai žodžius. O kam tuos žodžius mokėti, jei per televizorių viską parašo ir net duoda ženklą, kada įstoti?
Mums su šeima alkoholio atsipalaidavimui neprireikė, bet tikrai gerai pasilinksminome traukdami dainas pavieniui, duetais, net choru. Buvo momentų, kai net pykomės, kieno kitą dainą dainuosime. O kiekvienos dainos pabaigoje gaudavome savo dainavimo pastangų įvertinimą procentais.
Kadangi mūsų rezultatai beveik visada viršydavo 90 proc., tai užsakytos valandos pabaigoje dar gavome apie 20 min. dainavimo dovanai. Jei kambarys nebūtų buvęs taip smarkiai kondicionieriumi atšaldytas, būtų galima ir pusę dienos šiose linksmybėse praleisti.
Planuoti keliones mieste nėra taip paprasta
Keliones šioje šalyje kiek apsunkina tai, kad negalima pasitikėti „Google Maps“ programa. Pietų Korėjos vyriausybė reikalauja, kad dėl nacionalinio saugumo visi žemėlapių duomenys būtų laikomi vietiniuose serveriuose ir dėl to konfliktuoja su „Google“.
Vyriausybė reikalauja, kad dėl nacionalinio saugumo visi žemėlapių duomenys būtų laikomi vietiniuose serveriuose.
Bet be išmanios pagalbos nelikome, nes čia yra vietinių programų. Atsisiuntėme „Kakao Map“ programėlę bei organizavomės maršrutus pėsčiomis ir viešuoju transportu. Ir taip, aišku, nuotykių ir nesklandumų užteko. Kartą nuvažiavome ne ten, nes nesužiūrėjome didelių autobusų numerių. Mums reikėjo autobuso 5001-1, o sulipome į tiesiog 5001. Apmaudu, kad po to reikėjo visą maršrutą parplanuoti, nes pro tą stotelę, kurioje išlipome, reikiamas autobusas nevažiavo.
Kavinėse žirklės gali būti naudojamos ne tik popieriui karpyti
Pietų laikas taip pat gali būti išnaudojamas kultūrai pažinti. Nors vaikai ir smarkiai zyzė, kad reikia eiti į „McDonaldą“, atsilaikėme spaudimui. Pavalgyti greito amerikietiško maisto galima ir Lietuvoje, o korėjietiško Vilniuje negausi.
Į vieną restoraną įviliojo ant langų pakabintos patrauklios nuotraukos su kotletukais, kuriuos mielai valgo mūsų vaikai. Tik prisėdę prie stalo supratome, kad prie gretimo šnekučiuojasi prancūzų pora, kurie padėjo mums daug greičiau susigaudyti.
Makaronai, sakė jie, bus šalti (taip turi būti), o žirklės čia skirtos ne kopūstams karpyti (kaip pagalvojo pats prancūzas). Čia gavome kotletų, bulvinį (pagaliau!) blyną, skanių mėsų, o žirkles naudojome tinkamam kiekiui makaronų atsikirpti.
Kitose vietose teko patiems ant žarijų kepti mėsos vėrinukus, nesuprasti korėjietiško meniu (nes vertimo programos į lietuvių kalbą išverčia labai netiksliai), labai skaniai valgyti iš šuniškus dubenėlius primenančių indų, rinktis maistą iš plastikinių pavyzdžių (kas buvo visai patogu, nes iškart žinojome, kaip mūsų patiekalai atrodys).
Žirkles naudojome tinkamam kiekiui makaronų atsikirpti.
Reziumavome, kad Pietų Korėja – linksmos dainos, skanus maistas ir dar daug daugiau, ką spėjome ir nespėjome pamatyti.
Laukite tęsinio.
