Turbūt visi žino istoriją, jog po Antrojo pasaulinio karo, sovietams užėmus buvusias vokiečių žemes Rytprūsiuose, sovietinės valdžios sluoksniuose buvo svarstoma apie Karaliaučiaus krašto prijungimą prie Lietuvos SRS. Jų argumentas buvo – kraštas yra per silpnas savarankiškai ekonomiškai funkcionuoti, nes yra sugriautas ir likęs be gyventojų.
Sako, kad sovietinės Lietuvos vadovas Sniečkus pasiūlymo nepriėmė. Esą motyvavo, kad Lietuva pati tik bandė atsigauti po karo ir nustekentas Karaliaučius jai būtų buvęs našta.
Nesu tikras, ar ta istorija tikra, ar išgalvota, bet yra faktas, jog vien tik Karaliaučiaus miestui po karo reikėjo bent 200 tūkstančių gyventojų, kad neužšąlantis uostas galėtų normaliai funkcionuoti. Lietuvai tiek gyventojų išvežti būtų buvusi prabanga. Jais reikėjo ne tik apgyvendinti ir Klaipėdą, ir Vilnių, bet ir užpildyti ištremtų lietuvių vietas.
Man atrodo, jog nors Sniečkus pats savaime buvo niekšas, nusikaltėlis ir kolaborantas, su šiuo sprendimu neapsikvailino. Aišku, smagu būti didesniems, bet tokiu atveju turėtume didelį Lietuvos gyventojų procentą, kurie būtų ne lietuviai, ir Karaliaučiaus kraštas būtų ideali terpė nedraugiškai valstybei kurti naują Padniestrę mūsų teritorijoje. Arba bent jau dar daugiau kandidatų Seimo langams daužyti.
Yra ir dar viena ne mažiau intriguojanti istorija.
