Daugiau apie Miko Dainavinio keliones skaitykite čia.
Vaikystėje bei mokykloje apie šią šalį negirdėjau beveik nieko. Tik tėčio sesuo teta Vita turėjo keistą rankinį geltono metalo kavos malūnėlį, kuris buvo albaniškas.
Pirmas kiek rimtesnis susidūrimas su šia šalimi buvo tada, kai 2001 metais su tarptautine organizacija stebėjau prezidentinius rinkimus Kosove. Juos stebėti teko kaime, nutolusiame nuo Albanijos sienos tik kelis kilometrus. Tada klausinėjau kosoviečių, beje, etniškai irgi albanų ir ant savo namų išsikėlusių Albanijos, o ne Kosovo vėliavas: kaip gyvena ta Albanija? Bet iš jų pasakojimų susidariau įspūdį, kad jie patys neturi aiškaus įsivaizdavimo, kas dedasi už kelių kilometrų.
Padėtis priminė 1990-uosius palei Lazdijus kelyje į Lenkiją.
Smalsumo vedamas tada nuvažiavau iki Albanijos pasienio ir apžiūrėjau jį. Pagrindinis įspūdis, kuris liko iš tos išvykos – tai tuščių plastiko butelių kupini plento grioviai pasienyje: padėtis priminė 1990-uosius palei Lazdijus kelyje į Lenkiją.
Antrasis nedrąsus priartėjimas prie Albanijos įvyko 2015 metais, kai keliavome po Dalmatiją. Tada tolimiausias kelionės metu mūsų pasiektas taškas buvo Ulcinio kaimas Juodkalnijoje. Pamenu, kaip bendrakeleiviai stebėjosi, kokia gi kalba su mumis kalba moteris, nuomojusi mums atostogų būstą Ulcinyje. Tada, kad nesukelčiau baimingos reakcijos, bandžiau patylėti, tačiau pats aiškiai supratau, jog moteris kalbėjo albaniškai. Pietinėje Juodkalnijoje gyvena gausi albanų mažuma, ir tą viešbutėlį laikė būtent albanų šeima.
Tuometiniai Albanijos miestų ir žmonių vaizdai šokiruoja.
Dar prieš išvažiuodami į kelionę domėjomės apie Albanijos visuomenės transformaciją po komunizmo žlugimo. 1991–1992 metų įvykiai šalyje stipriai pakeitė visuomenę. Tuometiniai Albanijos miestų ir žmonių vaizdai šokiruoja. Kažkokia Šiaurės Korėja kubu. Į to laikotarpio Albaniją aš tikrai nebūčiau norėjęs nuvykti.
Tačiau su laiku įsidrąsinome. Paskutinį tašką padėjo bendradarbė, kuri buvo lankiusis Albanijoje dar komunistų laikais. Ji tuo metu dirbo žurnaliste. Tiesa, ji mane įspėjo, kad jokio civilizacinio gėrio Albanijoje mes beveik nepamatysime – ten jo faktiškai nėra. Didžiausia vertybė, kurią turi Albanija, yra gamta ir dar kartą gamta.
Vis tik mano įsivaizdavimas apie Albaniją buvo kiek kitoks: man atrodė, kad tai bus rūstūs dėdės su Salonikuose vogtais mersedesais, kurie tik ir laukia, kada ras progą tave išparduoti organams Europos juodojoje rinkoje. Beje, kai kurie kolegos sužinoję, kad ketinu vykti į Albaniją, sukinėjo pirštą prie smilkinio ir sakė: linkime išvengti konsulinių įvykių. Suprask – kad netektų kreiptis į institucijas dėl apiplėšimo metu prarastų dokumentų ar pinigų.
Kai kurie kolegos sužinoję, kad ketinu vykti į Albaniją, sukinėjo pirštą prie smilkinio.
Tačiau kadangi esame aplankę nemažą skaičių ne pačių civilizuočiausių šalių pasaulyje, tai ir šių patarimų nepaklausėme.
Norėdami būti autonomiški, į Albaniją iškeliavome savo automobiliu. Tai mėgstamiausias mūsų kelionės būdas ir jei keliaujame Europoje bei leidžia laikas, visada renkamės būtent automobilį.
Prieš pat kelionę bandydamas atnaujinti automobilio navigaciją, susidūriau su problema – Nvidia interneto puslapyje nebuvo galima rasti jokio Albanijos žemėlapio failo – prašom nors ir visą Europą, bet joje Albanijos nėra.
Taip ir išvažiavome su nemenka porcija išankstinio skepsio. Ir, užbėgdamas už akių turiu pasakyti, kad Albanija padarė didelį teigiamą įspūdį. 10 balų.
Lenkija netruko prabėgti, o kitą dieną jau mėgavomės Moravijos panoramomis. Čia, palei Brno miestą, nusprendėme aplankyti istorinio Austerlico mūšio, kuriame 1805-aisiais susipliekė prancūzai, austrai ir rusai, vietą ir tam skirtą memorialą. Tąsyk Napoleonas Bonapartas laimėjo.
Kitas planuotas sustojimas – Mostaras Hercegovinoje. Miestas stipriai nukentėjo Balkanų karų metu, o XVI a. pastatytas UNESCO sąraše esantis miesto tiltas buvo sugriautas. 2004 metais tiltas atidarytas iš naujo ir šiandien, kaip ir anksčiau, kiekvienas šešiolikos metų sulaukęs mostarietis turi nuo jo nušokti į Neretvos upę, taip prisišaukdamas sėkmę ir garbę. Taigi, Mostaro senamiestis baigia gydytis karų randus.
Dar geras šimtas kilometrų per naktinę Juodkalniją ir privažiavome savo tikslą – Albaniją.
Albaniško įspūdžio mozaika dėliojasi iš daugelio įvairių fragmentų. Vienas pirmųjų potyrių vėlią naktį įvažiavus į Albaniją iš Juodkalnijos buvo tas, kad psichų čia tikrai netrūksta. Mus, tvarkingai važiuojančius pagal kelių eismo taisykles, lenkė absoliučiai visi automobiliai. O, turbūt, penktas iš jų, maždaug 150 km/h greičiu mane pralenkė lėkdamas siauru tiltu.
Tačiau jau po pusvalandžio, atvažiavę į viešbutį ant Škoderio ežero kranto, patyrėme, kad yra ir kitokių albanų. Vietoje rūsčių, rėksmingų ir įžūlių žmonių pamatėme mandagią viešbutėlio šeimininkų šeimą, kalbančią kiek prislopintais balsais. Kambarėlis irgi buvo visai pakenčiamas, o ant pagalvių neradome ir dažnai tokio tipo įstaigose sutinkamų ilgų juodų plaukų. Neįtikėtina!
Tiesa, automobilį kieme palikau šiek tiek neramia širdimi. Kažkodėl buvau įsitikinęs, kad vagys jo turiniu Albanijoje, bent jau kažkurioje vietoje, būtinai susidomės. Tačiau tai buvo visiškai klaidingas manymas.
Kitą rytą jau važinėjome po Škoderį ir šis miestas tikrai paliko nekokį įspūdį. Gerai sakė bendradarbė – architektūros perlų, tegu ir vietinio kalibro, čia tikėtis sunku.
Kiekvienas šiek tiek patyręs keliautojas žino, kad valiutą keisti pasienyje yra prasto skonio ženklas. Ten tave visuomet išdurs su valiutų kursu. Kita vertus, mums kertant sieną jau buvo labai vėlus vakaras ir abejotina, ar tuo metu bedirbo nors viena valiutos keitykla.
Tačiau kadangi atsiskaityti kortele šioje valstybėje yra sunku, tai grynųjų pinigų mums reikėjo kaip geriamo vandens. Ištisas dvi valandas Škoderyje važinėjome iš kampo į kampą, kol išsigryninome vietinių pinigų: kalbant tik angliškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai, žemaitiškai ir lietuviškai, bet nemokant vietinio dialekto – tai, pasirodo, sunkokas uždavinys.
Ištrūkę iš Škoderio, patraukėme į Tečio nacionalinį parką Albanijos Alpėse. Maisto bagažinėje šiek tiek turėjome, tačiau trūkome duonos. Sustojome nedidelėje pakelės parduotuvėje, kurioje šeimininkas pardavinėjo viską: daržoves, konservuotą tuną, aliejų, traškučius, mineralinį vandenį, skalbimo miltus, vinis, tarakonų nuodus, dar kažką, bet jokios duonos jis neturėjo. Paklaustas, kur galėtume nusipirkti duonos, jis ranka mostelėjo į šalia esančias duris. Ten buvo kepykla.
Kol kepykloje atėjo mūsų eilė, ant prekystalio pastebėjome labai simpatiškas ir mums iki tol nematytas bandeles. Nustebino tik tai, kad jos buvo labai nepigios. Vos išėję iš kepyklos ir atsikandę tų bandelių iš karto supratome, kas čia ne taip: tai buvo pasakiškai skanūs pyragėliai su mėsa. O popiet, būdami kalnuose, labai gailėjomės, kad nenusipirkome jų daugiau. Reikėjo sugrįžti į kepyklą tą pat akimirką, kai supratome, kad tai ne paprastos bandelės ir nusipirkti jų žymiai daugiau – visai dienai, jos būtų buvusios puikiu maistu besikarstant kalnais.
Tai buvo 5 metrų pločio kelias, su 3 metrų pločio asfaltuota juosta jame.
Kelias nuo Škoderio iki pat nacionalinio parko visiškai atitiko mūsų įsivaizdavimą apie Albanijos kelius. Tai buvo 5 metrų pločio kelias, su 3 metrų pločio asfaltuota juosta jame. Ir tai ne visur. Todėl dviem automobiliams prasilenkti jame sunkoka. Važiuojant tokiu siauru ir vingiuotu keliu, stabdžių kaladėlės dyla kosminiu greičiu.
Nuvažiavus pirmąjį pusšimtį kilometrų stabdžių sistemoje pasigirdo neįprasti garsai. Užtat akį glostė viena už kitą gražesnės kalnų panoramos. Nors 1966 metais įkurtas Tečio parkas nedidelis savo plotu, tačiau jame iš viso auga apie pusantro tūkstančio augalų rūšių, arti šimto iš jų – saugomos.
Visa diena praėjo vaikštant po parką: nuo vieno krioklio prie kito, aplankant ypatingo šaltumo kalnų upelio Žydrosios akies rėvą, neįprastų formų upės vagos išgraužas granitinėje uolienoje.
Vietinių žmonių tose vietose itin mažai – dėl prasto susisiekimo beveik visi iš čia pasitraukė. Nacionalinio parko centre esančiame Tečio kaimelyje nuolat gyvena tik apie 80 žmonių. Bet paupyje didžiulius akmenis bevartantis ir kelią lyginantis ekskavatorius rodo, kad netrukus čia viskas keisis: šias vietas užplūs paryžius, londonus ir sicilijas išmaišę ir naujų įspūdžių išsiilgę dvikojai skėriai.
Paskutinio Tečio krioklio visa komanda taip ir nepasiekė, gal todėl, kad neturėjome skaniųjų bandelių. Užtat užeigėlėje prie seno apleisto vandens malūno valgė stebėtinai formos nepraradusius ledus. Kaip šitie vietiniai velniai į tokį aukštį karštyje užneša tuos ledus neištirpusius, jei čia net padoraus kelio nėra?
Kelionė nuo kalno nebuvo lengvesnė nei kelionė į kalną, o stabdžiai vaitojo dar labiau. Kelias buvo ypač vingiuotas, tad vairuotojui teko nuoširdžiai padirbėti besukinėjant vairą.
Kelionė nuo kalno nebuvo lengvesnė nei kelionė į kalną.
Vakarieniavome ant Bojanos kranto Škoderyje. Kainos nemažos, tačiau žuvies patiekalų skonis ir aptarnavimas vėl stebino gerąja prasme.
Kitą rytą atėjome pasipliuškenti Škoderio pakrantėje. Komunistų laikais ežeras buvo apstatytas bunkeriais, karinėmis bazėmis, o pakrantės kelias nusėtas pravažiavimą blokuojančiais betono blokais. Albanų supratimu, tai buvo beveik pasaulio kraštas. Už jo – tuometinės Jugoslavijos teritorija.
Visą dieną važinėjome vaizdingo dirbtinio Komano ežero, susidariusio 1979–1988 metais patvenkus Juodojo Drino upę ir pastačius hidroelektrinę, krantais. Kelias iki užtvankos buvo dar baisesnis nei į Tečio nacionalinį parką. Asfaltuotas, galbūt, paskutinį kartą prieš 50 metų ir su 20 centimetrų gylio duobėmis. Tik kelio plotis didesnis.
Buvome iš anksto pasiskaitę, kad prie pat užtvankos privažiuoti galima, tačiau nėra kur statyti automobilio. O pėdinti pėsčiomis kepinant saulei 3 kilometrus nuo Komano kaimelio, kuriame yra paskutinis šansas prisiparkuoti, iki užtvankos tikrai nenorėjome. Todėl jau Komane išsinuomojome motorinę valtį, kurios vairininkas pasiryžo mus nuvežti savo automobiliu ir iki užtvankos. Buvo sutarta, kad valtininkas paplukdys mus po tvenkinį.
Prieš įsėsdamas į albano Passat‘ą pastebėjau, kad jo padangos visiškai plikos. Riedėjo tuos 3 kilometrus gal kokias 15 minučių. Šeimininkas labai atsargiai vairavo automobilį ir saugojo padangas. Paskutinį kartą tokias idealiai plikas padangas mačiau prieš kelis metus ant savęs gerbiančio Turkmėnistano muitininko Land Cruiser‘io. Atrodo, kad mes Lietuvoje nė velnio nesuprantame šių daiktų paskirties. Nes nekiaura padanga yra gera padanga, o protektorius – tiktai grožio reikalas.
Stebino ir valtininko išvaizda. Gražiai pakirptais plaukais, stilinga skrybėle ir idealiai švariomis panagėmis. Paslaugusis albanas mus ramiai pavežiojo po smaragdo spalvos tvenkinį, aprodė šventųjų skulptūrėles, įkurdintas pakrantės grotuose.
Kol mes maudėmės tolimame tvenkinio kampe, valtininkas prisirinko visą puokštę mums nepažįstamų vaistažolių, kurias sudėjo į Petruškevičiaus vertą dailų pundelį. Dievaži, valtininkas niekuo neatrodė panašus į organus išpjaustančius juoduosius chirurgus. Bet gal čia tik pirmas klaidinantis įspūdis? Nes tas pedantiškumas kėlė įtarimų.
Grįždami į Škoderį, Vau i Dejese, aplankėme motinos Teresės katedrą. Nors iš tikrųjų motina Teresė yra gimusi ne Albanijoje, o Šiaurės Makedonijoje, pasirodo, krikščionių bendruomenė Albanijoje yra pakankamai aktyvi ir šios moters kultas klesti net čia.
Vakarop aplankėme Bojanos ir Drino santakoje stovinčią Škoderio, dar kitaip vadinamą Rozafos, pilį. Čia vėl nustebino albanų nuoširdumas ir sąžiningumas.
Pilis ir vaizdai nuo jos sienų atpirko kiekvieną leką.
Kartais mažuose dalykuose žmonės parodo savo gerąją pusę. Ant pilies vartų pakabinto skelbimo albanų kalba mes nesupratome, tačiau kai paprašėme kasininko bilietų dviem suaugusiems ir dviem vaikams, jis pradėjo caksėti liežuviu, mojuoti pirštu ir išaiškino, kad mums reikia pirkti ne atskirus, o bendrą šeimyninį bilietą – taip bus dvigubai pigiau. Kaip norite, taip sakykite, bet turistinio verslo centruose taip nebūna – ten parduoda viską kuo brangiau. Juolab, jei pats to prašai.
Pilis ir vaizdai nuo jos sienų atpirko kiekvieną leką, išleistą bilietams ir buvo puiki įžanga į paskutinį vakarą Škoderyje. Ryt turėjome kilti likusios Albanijos užkeliavimui.
Bus daugiau.
Daugiau apie Miko Dainavinio keliones skaitykite čia.
