Stebėdami, ką Vietname žmonės dirba visą dieną (o kartais ir naktį), apsilankėme net vietinėje plytinėje. Vaizdai buvo įdomūs, bet nedžiuginantys.
Kol nėra klientų, moterys prižiūri vaikus
Daug turistų į Vietnamą važiuoja norėdami pasidžiaugti ypač žemomis kainomis. Mums taip pat patiko nebrangūs viešbučiai, kur mes penkiese galėjome gauti nakvynę su pusryčiais vos už 20 Eur, o per langą dar matydavome kampelį jūros. Mielai vaikščiojome į masažus po 4–10 Eur, bei skalbėmės rūbus už kilogramą mokėdami tik po 2 Eur.
Nors visuose kelionių vadovuose rašoma, kad Vietname būtina derėtis ir siūloma pardavėjų nurodytas kainas pjauti bent dvigubai, mums atrodė nesąžininga numušinėti ir taip nedideles prašomas sumas.
Žmonės čia dirba neskaičiuodami nei laiko, nei jėgų.
Vietiniai piniguose nesivarto ir norėtų gyventi geriau. Žmonės čia dirba neskaičiuodami nei laiko, nei jėgų. Dirbama nuo ryto iki vakaro ir net savaitgaliais. Aplink mūsų viešbutį iki kokios 1 val. nakties gatvėmis motoroleriu važinėjo vyras, garsiai leisdamas įrašytus skelbimus apie parduodamus karštus ryžius. Aš pati juokavau, kad naktį įsijungia indaplovės – užsidarius restoranams, po langais moterys rankomis plaudavo krūvas indų.
Džiaugiamasi, kad Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis motinystės atostogos Vietname ilgiausios Pietryčių Azijos regione (mamoms duodamos 26 sav. atostogų, kai kaimyninėse valstybėse viso labo – 12–13 sav.).
Tačiau ne kartą teko matyti, kaip darbo vietose sėdi mamos su kūdikiais ar aplink lakstančiais paaugusiais vaikais. Kol klientų nėra – galima čiūčiuoti mažylius, o atsiradus interesantui – parduoti bananų ar, padavus kūdikį kolegei, – padaryti masažą.
Iki XX a. vidurio Vietnamas buvo imperija
Apžiūrėję lyg skruzdėlynai judančius didžiuosius miestus, nėrėme į istorijos ir kultūros tyrinėjimus. Pasisamdę taksi keliavome į senąją Vietnamo sostinę apžiūrėti imperatoriškųjų rūmų.
Pradžioje sunkumų kėlė tai, kad vietiniai niekaip nesuprasdavo mūsų tariamo to miesto pavadinimo. Rašosi Hue (liet. Hujė), todėl taip ir sakydavome, paskui bandėme taisyti pagal „Wikipedia“ sufleravimą – „Huė“. Mūsų nuomone, tarėme labai panašiai ir aiškiai, bet vairuotojai ir viešbučių darbuotojai tik kraipydavo galvas.
Pasirodo, reikėjo sakyti Hu-ei. Mums atrodo, kad mūsų tarimas nedaug skyrėsi, bet toninės kalbos atstovams svarbu ne tik tai koks žodis pasakytas, bet ir kaip jis ištartas. O tonų ištarti žodžiams Vietname yra net šeši (kinų kalboje, kurią nuolat girdime gyvendami Taivane – viso labo keturi).
Visi mus į rūmus nukreipę žmonės (viešbučio darbuotojai, taksi vairuotojas) kartojo, kad karališka citadelė – „Very big, very beautiful“ (labai didelė ir graži), bet net mūsų vairuotojas nesitikėjo, kad tarp tų pastatų klaidžiosime taip ilgai. Istorinių objektų ten tikrai tiek, kad per visą dieną detaliai neapžiūrėtum. Sumokėję už vieną bilietą po maždaug pusę milijono vietinių pinigų, vadinamų dongais (apie 21 Eur), pro puošnius senovinius vartus įžengėme į rūmų teritoriją.
Iš kur atsirado tiek šukių?
Iš tolo apžiūrinėdami pastatus, pasigėrėjome spalvomis ir ornamentais. Daug statinių papuošti mozaikomis, kurios pasirodė sudėtos iš smulkių tam skirtų keramikos gabaliukų. Priėję arčiau pamatėme, kad tai ne šiaip gabaliukai, o porcelianinių indų ir butelių šukės, kruopščiai sudėtos į įvairiausius paveikslus. Pradžioje manėme, kad taip išradingai jie panaudoja sudužusius indus, bet vėliau ėmė rodytis, kad šukių panaudota tiek, kad ten jau specialaus daužytojo etato reiktų.
Pradėjome net ieškoti, kokie indai toms mozaikoms buvo panaudoti. Kruopštūs mozaikų dėliotojai rasdavo, kur tinkamai įkomponuoti ir porcelianinį puodelį su ąsele, ir butelio kakliuką ar lėkštutę. Be šukių mozaikų paveikslams išgauti taip pat buvo naudojamas gipsas, cementas, dažai, paprastos keraminės plytelės ir siekiama sukurti trimačio vaizdo efektą.
Detaliau pasidomėję Vietnamo keramikos istorija, sužinojome, kad XV a. vietnamiečiai jau buvo ištobulinę mėlynai baltų indų gamybą, kuria tiesiog kopijavo to meto Kinijos produkciją. O, kadangi 1436–1465 m. Kinijos Mingų dinastija staiga nutraukė prekybą su išoriniu pasauliu, jame ėmė trūkti kokybiškų indų ir Vietnamas neliko abejingas tokiai progai.
Taigi Vietname gaminti indai apie 150 metų buvo monopolizavę visas aplinkines rinkas. Vėliau, tiesa, kinai grįžo į keramikos ir porceliano pasaulį, o vietnamietiškus indus turbūt teko sunaudoti šukių mozaikoms.
Keramika domėjomės plytų gamykloje
Norėdami sužinoti apie Vietnamo keramiką ne tik iš muziejų eksponatų, patys paieškojome molio degimo vietų. Taksistas, beje, apie jas nežinojo ir važiavo tik pasikliaudamas mūsų instrukcijomis, o paskui pats smalsiai viską fotografavo.
Įvažiavome į rajoną, kur stovėjo senovinės keramikos degimo krosnys, o gamintojai buvo pasiskirstę pagal gaminamos produkcijos rūšis. Vienoje gatvėje gamino vazonus, kitoje – indus, o mums teko apžiūrėti seniausias krosnis, kuriose buvo degamos plytos, o vėliau ir vazonų dekoravimo cechą.
Gamykloje mus sutiko geranoriški darbuotojai, kurie neprašomi išjungė konvejerius, sustabdė savo darbus ir noriai viską demonstravo. Po to dar siūlė mūsų vaikus priekaboje šalia plytų pavežioti bei iškvietė patį plytinės direktorių.
Vaikai čia niekad nenutolsta toli nuo tėvų darbo vietų.
Vadovas angliškai nekalbėjo, bet maloniai šypsojosi ir po plytinės teritoriją vežimėlyje vežiojosi savo anūkę, taip dar kartą įrodydamas, kad vaikai čia niekad nenutolsta toli nuo tėvų darbo vietų. Lietuvoje tai prieštarautų darbo saugos taisyklėms, čia – visai normalu.
Nustebino, kiek daug darbo dar daroma rankomis
Nors gamyklose jau veikia šiokie tokie aparatai ir žmonės nebelipdo plytų bei nežiedžia vazonų rankomis, šokiravo, kad vis dar naudojama daug rankinio darbo, kurį Vakarų pasaulyje jau dirbtų robotai.
Aparatas suspausdavo molį į ilgus stačiakampius, o po to supjaustydavo į vienos plytos dydžio gabalus. Žmonės tas žaliavines plytas rankomis imdavo nuo konvejerio ir kraudavosi į prie motorolerio pritaisytą priekabą. Po to išveždavo plytas į lauką ir taip pat rankomis kraudavo į krūvas saulėkaitoje, kad molis išdžiūtų.
Sausas plytas reikėjo vėl krauti ant motorolerio ir vežti į krosnį. Išdegti, atvėsinti, atmesti suskilusias, vėl vežti ir sukrauti ant padėklų lauke. O tada jau galima parduoti ir statyti namus.
Vienas darbuotojas visada akylai stebėdavo, kad neatsirastų nekokybiškų žaliavinių plytų, kitas – kad po degimo būtų atskirtos įskilusios. Gamykla labai didžiavosi, kad klientams pateikiamos tik pačios kokybiškiausios plytos, o visas brokas siunčiamas perdarymui.
Mums, kaip išlepusiems vakariečiams, kilo klausimas – gal patobulinus procesus tų nekokybiškų plytų būtų mažiau? Po šios neplanuotos ekskursijos papildomai atsakėme sau į klausimą, iš kur atsirado taip daug šukių sienų puošimui – matyt, taip buvo sunaudojami gamybos procese nukentėję nekokybiški indai.
Norint pamatyti ilgiausią pasaulio mozaiką, reikia rizikuoti
Vietnamas skelbiasi, kad jo sostinėje, Hanojuje, sulipdyta ilgiausia pasaulio mozaika, besitęsianti net 6,5 km. Kadangi jau susidomėjome šia meno technika, tai privalėjome ir šiuolaikinį kūrinį įvertinti.
Vietnamas skelbiasi, kad jo sostinėje, Hanojuje, sulipdyta ilgiausia pasaulio mozaika.
Ši mozaika neturi vieno kūrėjo ir temos. Ja siekiama atskleisti visą miesto istoriją, gamtą, žmones, detales ir amatus. Mozaiką buvo planuojama pabaigti 2010 m., minint Hanojaus tūkstantmetį, bet „Wikipedia“ skelbia, kad vienas gabalas dar buvo prilipdytas 2017 m., kitas – 2019 m., o apsilankę matėme, kad jau yra ir nubyrėjusių vietų. Todėl mintyse pasiliksiu tai kaip nuolat skubančio ir atsinaujinančio miesto (ir šalies) simbolį.
Apžiūrėti mozaiką irgi nuotykis. Bent mums nepavyko rasti vietos, kur būtų galima apžvelgti ją visą. Reikia žiūrėti po truputį, einant greta kūrinio. Tik viena problemėlė – mozaika sudėliota prie judraus kelio, o perėjos Vietname nėra populiarios. Gal tuose beveik 7 kilometruose prie mozaikos perėjų ir yra, bet motoroleriai į jas nekreipia daug dėmesio.
Vietname reikia įgusti pereiti gatves be šviesoforų ir perėjų, aplink niekad nesustojant eismui. Svarbu eiti lėtai ir tiesiai, be blaškymosi ir staigių manevrų. Motoroleriai į žmones nevažiuoja, jie nesustodami juos aplenkia ir nubirbia savo keliu. Bet neužtenka teoriškai žinoti šias taisykles. Kiekvieną kartą perėjus gatvę, širdis daužydavosi nuo adrenalino ir apimdavo palengvėjimas, kad dar vieną gatvę išgyvenau.
