Bespalvės sienos ir gausūs plojimai
15min žurnalistei buvo suteikta proga susipažinti su sąlygomis, kokiose, leisdami dienas, karčią mokslo šaknį kremta šios draugiškos mūsų šaliai valstybės vaikai.
Suprasti akimirksniu
- Mokykla neremontuota nuo jos atidarymo 1957 m.
- Iš viso kiek daugiau nei 70 tūkst. turinčiame Zestafonyje – 7 valstybinės ir 3 privačios mokyklos
- Rūkoma net ir mokyklos viduje
- Mokyklos tualetai – atviri, be atskirų durelių
Kiek po pietų, o pastatas tuščias. Vieninteliai po koridorius šmirinėja šokių ansamblio „Dzmebi“ šokėjai.
Jau pirmas žingsnis pirmuoju koridoriumi nubrėžia bendrą mokyklos paveikslą – remonto ši įstaiga neregėjo dešimtmečius. Pirminę sienų spalvą galima tik įsivaizduoti – ji seniai nublukusi. Daugelyje vietų – nubyrėjęs tinkas, atsivėrusi statybinė armatūra. Kampuose kabo laidai, elektros skydinės – tarsi išplėštos. Atrodo, kad šis pastatas nugulė užmarštin dar praėjusiame amžiuje.
Paradiniame vestibiulyje – šventųjų paveikslas. Dega žvakė. Sporto salėje vyksta generalinė „Dzmebi“ šokėjų repeticija. Ruošiamasi iškilmingai eisenai ir koncertams Gruzijos nepriklausomybės dienos proga.
Svečiai iš Lietuvos susodinami tarsi VIP ložės žiūrovai. Kiekvienas jų pristatomas gruziniškai. Kiekvienam iš pristatytųjų aidi gausūs plojimai. Svečią pasitikti moka net mokiniai. Visi jie malonūs. Atneš trūkstamą kėdę net neprašyti, užleis užimtą iki tol buvusią sėdėjimo vietą, parūpins vandens, nusišypsos natūralia šypsena. Ir, žinoma, sušoks įspūdingą šokį.
59-eri metai be remonto
Gruzinai moka šokti. Jie šoka visur, kur tik gali. Ir kada gali. Svarbiausia – greitos kojos, emocija, išraiška, masė. Trypčiojant mažoms gruzinukų pėdoms, nuo sporto salės grindų ima kilti dulkių sluoksniai. Kaži ar ji valoma. Dulkės netrukus ima kirbinti akis, gerklę. Įsitaiso ir nosyje. Bandau dėmesį koncentruoti kitur.
Salėje nematyti jokių šviestuvų. Futbolo vartai – trys brūkšniai ant sienos. Viliuosi, tikruosius vartus jie išnešė į sandėlį, tam, kad išsitektų visi šokantys.
Anksčiau čia pabuvoję lietuviai ima pasakoti mokytojų istorijas. Apie tai, kad žiemą eidami į mokyklą, į rankinę jie įsimeta ir malkų. Sumeta į klasėje stovinčią buržuiką ir šilumos užtenka. Pastebiu, jog visoje mokykloje išvedžioti nauji radiatoriai, tad, tikėtina, istorijos kis.
Šildymo sistema ir nauji plastikiniai langai – vienintelis remontas, kokį ši vidurinė mokykla yra patyrusi nuo jos atidarymo 1957 m. Beje, plastikiniai langai vis dar su reklaminiais lipdukais ir jau spėję apsitraukti juodais voratinkliais. Kažin, ar jie bent kiek sulaiko šilumą viduje, jei palangės po jais – ištrupėjusios?
Rūkoma visur
Lipame į antrą aukštą. Lipti sudėtinga: laiptai nevienodo aukščio, susiformavęs nuolydis. Tarp kai kurių jų atsiveria plyšiai. Tokie, jog gali matyti, kas lipa aukštu žemiau.
Pakeliui ant sienų regiu mokinių „grafiti“. Suprantu, kad gruzinai myli dainininkus Adelę ir Eminemą. Šalia – meilės prisipažinimai vienas kitam ir lipdukas, įspėjantis, jog rūkyti draudžiama.
Lipdukas, kurio niekas nepaiso.
Futbolo vartai – trys brūkšniai ant sienos. Viliuosi, tikruosius vartus jie išnešė į sandėlį.
Kol Lietuvos delegacijos nariai dūmą traukti lakstė į kiemą, gruzinai sau ramiausiai rūkė viduje. Cigarečių dvokas jaučiamas visur: ir mašinose, ir namuose prie valgomojo stalo, ir restoranuose. Šlovė tam, kam Lietuvoje kilo mintis tai uždrausti.
Durys, vedančios į klases, – medinės, užrakintos spynomis. Daugelis – be rankenų. Tiesa, kad jos kažkada buvo, byloja likusios skylės. Pro jas galima regėti, kaip atrodo mokykliniai suolai, stalai. Plyšiai tokie dideli, kad galima ir fotografuoti.
Virš galvų kažkada degė šviestuvai, tačiau dabar jie pavojingai kybo nusvirę. Atrodo, kad kažkas įsibrovė į mokyklą ir išvogė didžiąją dalį metalo. Žinant tai, kad būtent iš metalo bei geležinkelio šis miestas išsilaiko, vagystės versija ne tokia ir kvaila.
Tualetai be durų
Apsilankiusi tualete vyliausi, jog sumaišiau ir papuoliau į vyrų zoną. Visos išvietės – be durų, atviros. O ir tos išvietės – tik skylės grindyse. Norisi pabrėžti, kad tokios jos ir restoranuose. Net garsiajame „Starbucks“ (taip, Zestafonyje jis yra!). Jokio vandens ar muilo nusiplauti rankas, jokio tualetinio popieriaus. Vienintelėje kriauklėje telkšo skuduras. O ant grindų – didžiausia bala.
Prireikia gryno oro gūsio. Vidiniame kieme žolė jau ima siekti vidurį blauzdų. Stovi senos mašinos griaučiai. Galima pamanyti, jog tai – meno kūrinys, Na, kaip tas vamzdis Vilniuje. Iš toli gražu.
Ant laukinių mokyklos sienų – išdegę plotai. Tikėtina, jog svilo laidai.
Vienintelis vestibiulis, kurį dar galima apibūdinti žodžiu „normalus“ – antrajame aukšte. Jame – vaikų nuotraukos, Gruzijos ir Lietuvos vėliavos. Minėjau, pasitikti svečius jie moka.
Gruzinai prasitaria, jog pirmosios Zestafonio vidurinės mokyklos būklė dar prastesnė. Jei jau neužtektų tualetų be durų. Beje, visos mokyklos šiame mieste – vidurinės.
Ugdomi talentai
Paklausus, kada gi šią, 721 mokinį bei 59 mokytojus turinčią mokyklą žadama renovuoti, gruzinai tik numoja ranka. Karas sunaikino kilti pradėjusią ekonomiką. Visi pinigai buvo pasiųsti į frontą. Mokyklos bendruomenė maitinama pažadais. Taip jie ir gyvena viltimi, kuria nebetiki.
Tačiau kad ir kokios mums nesuvokiamos šios mokymosi sąlygos būtų, Zestafonio antrojoje vidurinėje mokykloje užaugo pluoštas talentingų žmonių. Auga jų būrys ir dabar. „Dzmebi“ – vienas žymiausių šokių ansamblių šalyje, kuris ne kartą lankėsi ir Lietuvoje, Tauragėje.
Mokyklos vadovybė patikino, kad čia mokslus baigė bent dešimtis visoje Gruzijoje žymių vardų ir pavardžių: dainininkai Salome Modebaze ir Paaja Joxaze, pianistas Ciskara Tavxelidze, regioninio ansamblio narys Lasha Sxilaze, Rystavi ansamblio atstovas Tamazi Kobaxize, Maskvoje šokantis Lasha Edelaze, Tbilisio teatro režisierius Qeti Mashavariani ir kt.
Veikia trys privačios mokyklos
Iš viso Zestafonyje veikia 7 valstybinės bei 3 privačios mokyklos. Aplinkiniuose kaimuose jų – 26. Visose valstybinėse mokosi 7990 mokinių, privačiose – 605 mokiniai.
15min žurnalistei teko apsilankyti 315 mokinių turinčioje Anabasisi privačioje mokykloje, kurioje buvo švenčiamas naujo sporto komplekso kieme atidarymas. Prieš 20 metų veikti pradėjusios įstaigos būklė – visai kitokia. Tačiau už mokslą geresnėmis sąlygomis gruzinų mokinių tėvai kas mėnesį yra priversti mokėti po pusšimtį eurų.
Darželyje tvarka
Duris apžiūrai atvėrė ir atnaujintas penktasis Zestafonio darželis, kuriame dirba 32 asmenys. Prie įėjimo pasitinka šūkis – „Visada bus mama“.
Darželinukų grupėse – po trisdešimt ir daugiau. Iš viso jų – 180. Svečius mažieji pasitinka dainomis ir šokiais (o kaip kitaip Gruzijoje). Tik vienas kitas sėdi kamputyje ir, žvelgdamas iš padilbų, bando nuslėpti, jog ką tik, ilgėdamasis mamos, verkė.
Pamačiusi lietuvaitę žurnalistę, vyriausioji virėja sugriebia už žandų: „Gražuolė“. Visi savi.
Kiek išgąsdina vienos auklėtojos keistai dažytos lūpos... Susimąstau, kokį pasakų personažą ji galėtų suvaidinti.
Pamačiusi lietuvaitę žurnalistę, vyriausioji virėja sugriebia už žandų: „Gražuolė“. Visi savi.
Virtuvėje – tvarka, verda puodai. O štai direktorės pavaduotojos ūkio reikalams kabineto spintoje rikiuojasi burokai, bulvės ir svogūnai. Nespėju apžvelgti derlių, kai koridoriuje sutikta jau sveikinasi 56-rius metus šiame darželyje grojimo pianinu mokytoja išdirbusi moteris. Vis dar guvi.
Ir nors viduje gražu, darželio išorė vėl primena – mes Gruzijoje. Vaikų žaidimų įrenginiai apvyti ilgai nepjautos žolės jūra. Matyt, dėl to viena sūpynė perkelta į prieangį. Reginį gadina ir senas darželio pastatas, lyg vyresnysis brolis, pavydintis jaunėliui. Išlydėdami vaikai moja pavymui.
Staiga iš už kampo pasirodo būrys valkataujančių šunų. Vienas spėja nusišlapinti ant sienos. Kažkas juos pavaiko, ir gauja keturkojų pradingsta apgriuvusios darželio tvoros plyšyje.
Vis dėlto, vaikai visur gražūs. Tos juodos garbanos ir tamsiai rudos migdolinės akys...
