Apie tai, kaip Lietuvoje atsirado „Camino Lituano“, su kokiais sunkumais teko susidurti jį tiesiant, kodėl žmonės keliauja tokius ilgus atstumus, mums papasakojo vienas iš lietuviškojo piligriminio kelio kūrimo iniciatyvinės grupės narių, keliautojas entuziastas Marius Minkevičius.
– Kodėl Lietuvoje atsirado „Camino Lituano“? Kas yra tie žmonės, kurie šį kelią nutiesė?
– Dauguma „Camino Lituano“ bendruomenės narių yra žygeiviai, kuriems kelionės yra ne tik laisvalaikis, bet ir gyvenimo būdas. Savo kojomis esame išmaišę ne tik Lietuvą. Dalis mūsų yra įveikę vieną ar kitą Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje, Portugalijoje ar Prancūzijoje. Ne vienam iš mūsų, žygiuojant minėtose šalyse, kildavo mintis apie tokio kelio turėjimą ir Lietuvoje. Na, o jei tokia avantiūriška mintis vienu metu kyla kelių žmonių galvose, tai jau yra rimta prielaida „žodžiui tapti kūnu“.
2016 metų pabaigoje susibėgome draugėn ir nusprendėme savo laisvalaikio keliones Lietuvoje paversti šiek tiek kryptingesnėmis, prasmingesnėmis nei įprasti savaitgalio pasivaikščiojimai ir sukurti „Camino de France“ kelio analogą „Camino Lituano“. Prie kelio atsiradimo vienaip ar kitaip prisidėjo apie septyniasdešimt savanorių, o aktyviausią, nuolat kintantį branduolį sudaro penkiolika, dvidešimt žmonių.
– Kuo „Camino Lituano“ kelias ypatingas?
– Tai yra vienintelis ištisinis maršrutas per Lietuvą, pritaikytas savarankiškoms žygeivių kelionėms. Kelias nuosekliai sužymėtas kas du, penkis šimtus metrų, kas dvidešimt-trisdešimt kilometrų yra parinktos nakvynės vietos. Yra paruošti skaitmeniniai „Google Maps“ ir popieriniai etapų žemėlapiai, įdomesnių lankytinų objektų aprašymai. Norint keliauti šiuo keliu nereikia jokių kelionių organizatorių, operatorių, tarpininkų. Internetiniame puslapyje www.caminolituano.com yra visa informacija, reikalinga savarankiškam žygiavimui. Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad „Camino Lituano“ kelias eina pro įspūdingus kultūros, gamtos objektus, draugiškas ir nuoširdžias vietines bendruomenes, „mažuosius pasaulio centrus“ Lietuvoje.
– Kiek laiko užtrukote, kol kelią sužymėjote? Ar teko patirti sunkumų?
– Pirmą žvalgybinį žygį surengėme 2017 metų kovo mėnesį, tad viso maršruto paruošimas truko kiek daugiau nei dvejus metus, tris šiltuosius sezonus. Negaliu išskirti ypatingų sunkumų, susijusių su kelio kūrimu. Šis savanoriškas darbas, atitinkantis mūsų pomėgius, mums buvo ir yra malonus bei prasmingas užsiėmimas.
Darbus pradėjome be griežtų planų, terminų, apimčių. Vadovavomės „caminietiška“ filosofija: svarbu žengti pirmą žingsnį, o vėliau pats kelias padiktuos ir kryptį, ir greitį. Nors kai kuriuos techninius klausimus gal ir buvo galima spręsti efektyviau ar kitaip. Tačiau pats faktas, kad per tokį trumpą laiką, nefinansuojamai iš jokių vietinių, respublikinių, tarptautinių fondų, savanorių grupelei pavyko paruošti žygiavimui penkis šimtus kilometrų, patvirtina, kad elgėmės teisingai.
– Visas „Camino Lituano“ ilgis – 500 km. Jis suskirstytas į atskirus mažesnius etapus. Įveikus kiekvieną etapą keliauninkams reikalingas poilsis. Kur žmonės nakvoja?
– Kiekvieno kelio etapo pabaigoje yra parinktos žygeiviams-piligrimams tinkamos nakvynės vietos: kaimo turizmo sodybos, svečių namai, parapijos, bendruomenės namai, klebonijos, vienuolynas. Tad sunkumų neturėtų kilti. Patartina nakvynės vietas rezervuotis prieš kelionę, visą informaciją apie konkrečią nakvynės vietą galite rasti „Camino Lituano“ interneto svetainėje.
– „Camino Lituano“ driekiasi per daugybę Lietuvos regionų, mažų miestelių. Kaip į keliauninkus reaguoja vietinės bendruomenės?
– Be vietinių bendruomenių pagalbos ir geranoriškumo šis projektas būtų neįmanomas. Mūsų tikslas yra sukurti „gyvą“ kelią, o ne tik sužymėti dar vieną, tik ilgesnį, bet greitai žole apželsiantį, niekieno nenaudojamą maršrutą. Vietinės bendruomenės šiltai, nuoširdžiai, neretai ir su dainomis bei vaišėmis sutikdavo „Camino Lituano“ savanorių grupes, taip pat šiltai priima ir savarankiškai keliaujančius žygeivius. Labai džiugu, kad vietinės bendruomenės ar pavieniai gyventojai savarankiškai pradeda tobulinti kelio infrastruktūrą: žygeiviams siūlo maitinimą, nakvynę, kūrybiškai pažymi kelią papildomais ženklais.
– Gal bent apytikriai žinote, kiek žmonių šiuo keliu jau žygiavo? Ar eina juo užsieniečiai?
– Žygeivių registracijos patys nevykdome, tad galiu tik spėti, kad iki šiol į „Camino Lituano“ koją įkėlė apie du tūkstančiai keliautojų. Kryptingai ir tikslingai žinios apie „Camino Lituano“ užsienio keliautojams dar neskleidėme. Pirma norėjome sužymėti visą kelią. Visgi kai kurie užsienio žygeiviai rado informacijos, tad jau turime keliauninkų iš Vokietijos, Lenkijos, Graikijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Rusijos, PAR, išbandžiusių lietuviškąjį Šv. Jokūbo kelią. Visų atsiliepimai labai teigiami. Užsienio keliautojai liko patenkinti kelio žymėjimu ir pritaikymu savarankiškam žygiavimui, sakė, kad mūsų „Camino Lituano“ beveik niekuo nenusileidžia prancūzų „Camino de France“. Mūsų kelias nėra sukomercintas, keliautojų srautas nedidelis, ir tai jam suteikia tam tikro pranašumo ir natūralaus žavesio.
– Kokie žmonės keliauja „Camino Lituano“ ir kodėl jie tai daro?
– Žygiuoja tie, kurie jau buvę ispaniškajame, portugališkajame, prancūziškajame Šv. Jokūbo kelyje arba planuoja jais keliauti, žygeiviai, keliautojai, aktyvaus laisvalaikio mėgėjai. Tiksliai nusakyti žygiuojančių „Camino Lituano“ motyvaciją būtų sudėtinga, tačiau, manau, kad ji labai panaši į einančių europiniais Šv. Jokūbo keliais. Žmonės keliauja kultūrinių, pažintinių, socialinių, sportinių, dvasinių ir religinių motyvų vedami.
– Kuo žmonėms gali patikti šis kelias? O jei aš neturiu 20 dienų jam visam įveikti, tai gal man ir nebandyti?
– Dauguma ispanų savo „Camino“ keliauja etapais, skirdami tam dalį kasmetinių atostogų ar šiaip savaitgaliais. Lietuvoje jau taip pat formuojasi praktika, kai žygiuojama savaitgaliais po 2-3 etapus. Jei per mėnesį bent vieną savaitgalį paskirsite „Camino Lituano“, per metus būsite įveikę visą lietuviškąjį Šv. Jokūbo kelią. O žygiuodami juo pamatysite tikrą Lietuvą, aplankysite įdomius gamtos, kultūros objektus, sutiksite nuostabius vietinių bendruomenių atstovus, turėsite laiko ir puikias sąlygas pokalbiams su savimi, galimybę „subalansuoti vidines svarstykles“.
– „Camino Lituano“, kaip ir visi kiti Šv. Jokūbo tinklo keliai, yra sužymėtas stilizuotos kriauklės mėlyname fone simboliu. Didelis miestas, kurį jis kerta, yra tik Kaunas. Tačiau šių kriauklių simbolius keliose vietose galima rasti Vilniuje. Ar per Vilnių eina dar koks kitas Šv.Jokūbo kelias?
– Šiuo metu Lietuvoje yra tik vienas, visiškai parengtas savarankiškam žygiavimui ir atitinkantis europinių Šv. Jokūbo kelių kriterijus kelias – „Camino Lituano“. Ir jis tikrai neina per Vilnių. Kriauklių Vilniuje prasmę ir tikslą galėtų geriau paaiškinti Šv. Jokūbo kelio draugų asociacijos atstovai. Mūsų žiniomis, kriauklės sostinėje atsirado šios organizcijos pastangomis.
– Esu girdėjusi, kad Lietuvoje buvo dvi grupės, norėjusios per šalį nutiesti piligriminį kelią, ir jos tarpusavyje nesusitarė.
– Lietuvoje yra dar bent dvi asociacijos, kurios sakosi tiesiančios Šv. Jokūbo kelius Lietuvoje. Prieš pradėdama kurti „Camino Lituano“ mūsų bendruomenė ne kartą kreipėsi į šias organizacijas, siūlydama lygiateisį bendradarbiavimą, tačiau jos nesutiko.
Mes siekiame turėti gyvą, vientisą, turistinį, kultūrinį, piligriminį, pritaikytą savarankiškam žygiavimui kelią per Lietuvą. Jį kūrėme ir toliau puoselėjame bendradarbiaudami su visomis 11 savivaldybių, per kurių teritoriją kelias driekiasi, vietos bendruomenėmis, turizmo informacijos bei dvasiniais centrais. Šiuo metu jaučiame moralinį palaikymą ir iš VŠĮ „Keliauk Lietuvoje“ bei Kultūros Paveldo Departamento. Tikimės dar glaudesnio bendradarbiavimo su šiomis institucijomis netolimoje ateityje.
– Trys svarbiausi jūsų patarimai žmogui, susiruošusiam keliauti „Camino Lituano“?
– Mano pagrindinis ir svarbiausias patarimas – ženkite pirmą žingsnį „Camino Lituano“ keliu, o vėliau jau pats kelias patars.
