Kovų su priešais istoriją saugančios Lietuvos pilys
Biržų pilies tvirtovė buvo pastatyta XVI amžiuje (1586–1589 metais), miestą valdant kunigaikščiui Kristupui Radvilai Perkūnui (1547–1603) Tai buvo išskirtinė, pirmoji Lietuvoje bastioninė itališko tipo tvirtovė, skirta karybos reikalams. Pilis-tvirtovė buvo saugoma aukšto pylimo ir ją juosiančio vandens griovio, turėjo mūrinius kazematus, gynybinį bokštą, arsenalą.
Deja, Šiaurės karo metu, 1704 m. švedai užpuolė Biržų pilį ir ją susprogdino. Vėliau pilies rūmai, dalis pastatų komplekso buvo atstatyta ir pritaikyta kultūrinėms reikmėms.
Gedimino pilis – nuo pat senų senovės gynybinės paskirties, įtvirtintame kalne jau XI–XIII amžiuje stovėjusi medinė pilis, besikuriančio miesto pagrindinė tvirtovė. Aukštutinė, Gedimino pilis, nuo seno garsėjo kaip visos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės centras, ir kartu su Žemutine ir Kreivąja pilimis sudarė gynybinį kompleksą, sėkmingai saugojusį nuo Kryžiuočių ordino puolimų.
Senoji medinė Gedimino pilis savo laiku pražuvo gaisruose, tačiau didžiajam kunigaikščiui Vytautui valdant buvo atstatyta iš mūro. Laikui bėgant pilis prarado savo pirminę paskirtį, 1655–1661 m. kare paskutinįkart ja buvo pasinaudota kaip gynybine tvirtove. Vėliau ji vis nyko ir iro, tačiau pilies atminimas, praeities šlovė neišblėso, ji ir šiandien yra vienas svarbiausių sostinės, o taip pat Lietuvos kovų už nepriklausomybę simbolių.
Dar viena istorinė Lietuvos gynybinė tvirtovė – Medininkų pilis. Jos istorija skaičiuojama nuo XIV amžiaus ir tai pirmoji Lietuvoje gardinio tipo pilis – jos plotas užima net keletą hektarų. Kunigaikščio Gedimino laikais tai buvo dar vienas gynybos punktas nuo tuometinės Kryžiuočių ir Livonijos ordinų agresijos, galimo puolimo iš rytų. Taip pat čia apsistodavo Lietuvos didieji kunigaikščiai. Šalia įkurtos Medininkų gyvenvietės pirmieji gyventojai buvo gynybinės pilies įgulos šeimos, amatininkai ir žemdirbiai, vėliau – ir vienuoliai augustijonai.
Savo laiku didysis kunigaikštis Vytautas čia buvo įkurdinęs totorius, kurie vėliau pasitraukė į Nemėžį. Kai 1402 metais kryžiuočiai kartu su su Jogailos broliu Švitrigaila, vėliau Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, apgulė pilį, ši atsilaikė ir priešams jos užimti nepavyko. Ilgainiui pilis nukentėjo nuo gaisrų, buvo niokojama Napoleono armijos karių, taip pat pasaulinių karų metais. Šiandien atkurtas pilies kompleksams pritaikytas kultūrinėms reikmėms.
Pilys ir dvarai – 1831 ir 1863 m. sukilimų dalyviai
Gražioji Panemunės pilis kadaise buvo vadinama pagal šeimininkų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Gelgaudų pavardę. Antanas Gelgaudas (1792–1831) žinomas kaip vyriausiasis 1830–1831 m. sukilimo Lietuvoje vadas. 1830 metais jis vadovavo sukilėlių daliniams Lenkijoje, o 1831 metais atvyko į Lietuvą. Pakeliui iš Užnemunės, prie Raigardo, Balstogės vaivadijoje sumušė Rusijos karinį dalinį, tuomet persikėlė per Nemuną ties Gelgaudiškiu ir čia, netoli tėvonijos apsistojo su 16 tūkstančių karių. Iš čia prasidėjo jo vedamų sukilėlių kovos, deja, lydėtos pralaimėjimų.
1831 metų liepos 13-ą kovose žuvo ir pats Antanas Gelgaudas. Sukilime dalyvavęs jo brolis Jonas Gelgaudas, iki tol rūpinęsis pilimi, pasitraukė iš tėviškės į Prūsiją. Už dalyvavimą sukilime abu broliai buvo pripažinti valstybiniais nusikaltėliais. Gelgaudų pilis buvo nusiaubta, apgriauta ir išplėšta, 1832 m. perimta caro valdžios nuosavybėn. Ir tik 1867 m. pilies valdytoju tapo Gelgaudų turto paveldėtojas dvarininkas Stanislovas Puslovskis, kuris, deja, nebeįstengė atstatyti ir išlaikyti didžiulės rezidencijos. Vakarinis pilies korpusas buvo paverstas grūdų sandėliu, rytinis beveik sugriuvo, apie 1919 m. nugriuvo šiaurės rytų bokštas. Vėliau pilis perėjo valstybei.
XIX amžiuje lietuvių tautai ėmus priešintis carinei Rusijai, būtent Kelmės dvaras buvo vieta, kur pirmiausia Lietuvoje prasidėjo 1831 m. sukilimas.
Tuo tarpu nuošalus Paberžės dvaras tapo po keleto dešimtmečių sekusio sukilimo epicentru. Čia 1863 m. pavasarį parapijos klebonas Antanas Mackevičius surinkęs iš aplinkinių kaimų 250 sukilėlių būrį vienas pirmųjų Kauno gubernijoje pradėjo sukilimą.
Paberžės dvarininkas, baronas Stanislovas Šilingas prisidėjo prie sukilimo rengimo, buvo sukilėlių valdžios Panevėžio apskrities viršininkas. Sukilimui pasibaigus jis buvo ištremtas į Vakarų Sibirą, Paberžės dvaras konfiskuotas ir 1868 m. parduotas Rusijos kariškiui I.Tichejevui.
Su 1863 metų sukilimu siejamas ir Renavo dvaras. Būtent čia buvo suorganizuotas sukilėlių būrys, kuriam vadovavo dvaro ūkvedys Liudžinskis.
Šumsko dvaras taip pat įrašytas į carinės Rusijos laikų Lietuvos kovų istoriją. Laskavičiai, Šumsko bažnyčios kolatoriai, aktyviai dalyvavo abiejuose, 1831 ir 1863 metų sukilimuose. 1864 m. Šumsko dvaras už dalyvavimą sukilime, rusų carinės valdžios konfiskuotas ir paskirtas rusų generolui Labuncevui.
Lietuvos didikai Burbos savo laiku buvo pavyzdingi ištaigingojo Belvederio dvaro valdytojai. Deja, dvaro klestėjimą anuomet sutrikdė 1863 m. sukilimas. Už dalyvavimą jame pats dvarininkas Kletas Burba buvo sušaudytas. Tačiau ir vėliau Belvederio dvarininkai Burbos išliko ištikimi savo vertybėms, savo laiku palaikė tautinį lietuvių sąjūdį ir daug dėmesio skyrė ne tik ekonominiam, tačiau ir kultūriniam dvaro klestėjimui. Dvare buvusi sukaupta didžiulė biblioteka, archyvas, XX a. pradžioje dvaro klojime buvo rengiami vaidinimų ir dainų vakarai. 1906 m. čia buvo suvaidintas „Užburtas karalaitis“. Čia pirmą kartą nuskambėjo ir S.Šimkaus daina „Kur bakūžė samanota“.
Dvarai XX a. I-osios pusės laikotarpiu
Alantos dvare kurį laiką gyveno nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kuopa. Po I-ojo pasaulinio karo Alantos dvaras, kaip ir daugelis, sulaukė sudėtingų laikų. Kurį laiką, 1915 m. vokiečiams okupavus Alantą, dvare apsistojo kaizerio armijos kareiviai. Tačiau kiek vėliau dvaras tapo namais Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės mokomajai kuopai. Deja, neilgai trukus, 1944–1948 m. Alantos dvarą likvidavo sovietinė valdžia, kuri pritaikė vietą kitiems tikslams – žemesniajai žemės ūkio mokyklai, vėliau žemės ūkio technikumui. Švietimo, edukacinę funkciją ilgainiui restauruotas Alantos dvaras išlaikė iki pat dabar.
Kėdainių rajone esantis Lipliūnų dvaras buvo pastatytas 1836 metais. Kai XX amžiaus pradžioje Lipliūnų dvarininko duktė baigusi mokslus Taline grįžo į Lietuvą ir ištekėjo, dvaras atiteko Christauskų giminei. Česlovas Christauskas buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas, tarnavęs Lietuvos kariuomenės pirmame LDK Gedimino pulke. 1919 metais jis buvo tarp pirmųjų gynusių Lietuvą prie Panevėžio nuo raudonosios armijos (apie tai yra informacijos KGB archyvo tardymo protokoluose). Mūšyje kontūzytas, jis tarnybą baigė 1924 metais. Kapitonas, dvarininkas Česlovas Christauskas 1941 m. buvo suimtas ir kalinamas, galiausiai nuteistas mirčiai sušaudant. Visas jo turtas buvo konfiskuotas ir visa Christauskų šeima 1944 m. birželio 14 d. ištremta iš Lipliūnų.
Nėra abejonių – su Lietuvos nepriklausomybės kovomis susijusių istorijų galėtų papasakoti dar ne vienas dvaras. Štai Liubavo dvaro istorija pilna žymiausių Lietuvos valstybės veikėjų, didikų pavardžių. Tarp jų – ir įtakingasis valstybingumo saugotojas Albertas Goštautas, vadovavęs Lietuvos statuto rengimui, itin vertinęs šalies savarankiškumą, ir Liublino unijos akto nesutikęs pasirašyti Radvila Rudasis. Ir šiandien prisimename garsiąją Radvilos citatą: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės...“.
Kretingos dvaras, didžiųjų kunigaikščių Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto valda, vėliau priklausė karvedžiui Jonui Karoliui Chodkevičiui, tuomet Sapiegoms, Masalskiams. Apie Aristavėlės dvarą pasakojama, kad per 1863-iųjų sukilimą dideliame jo kamine nuo persekiojančių rusų kareivių kartą slėpęsi net septyni sukilėliai. Gulbinėnų dvaras 1925–1940 metais priklausė Lietuvos nepriklausomybės kovų karvedžiui Kaziui Ladigai (1893–1941). O Čiulų dvarininkai Povstanskiai XX amžiaus pradžioje aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime, kartu su Mykolu Riomeriu leido dienraštį „Gazeta Wileńska“, buvo politiniais sąjungininkais su Antanu Smetona, kuris tada dirbo „Vilniaus Žiniose“.
Kone kiekviename dvare galėtume išgirsti įdomių detalių pasidomėję, kas gi čia vyko vienu ar kitu sudėtingu Lietuvai istoriniu laikotarpiu, ir svarbu tai daryti, – kad tai, kas svarbu, nebūtų pamiršta.
